Su jubiliejumi, Rabindranatai Tagore

Norėdamas jus supažindinti su erdvėje ir laike toli nuo mūsų buvusiu indų menininku R. Tagore, iš pradžių pasitelksiu kelias mums labai artimas analogijas ir sąsajas. Tikėtina, kad jų dėka tas erdvėlaikis taps toks reliatyvus ir nereikšmingas, jog pajusite ar norėsite pajusti prisilietimo prie šio žmogaus kūrybos džiaugsmą.

M. K. Čiurlionis ir V. Mačernis mums įkūnijo praėjusio šimtmečio pradžios giliausias kūrybos gelmes ir mūsų aplinkoje egzistavusį meną kilstelėjo iki padebesių. Turbūt ne vienas pasvajoja, kiek jie dar būtų galėję padovanoti unikalios ir genialios muzikos, dailės ir poezijos, jei ne ankstyva kūrėjų pabaiga. Kartu sudėjus jie gyveno gerokai trumpiau nei tolimas amžininkas Indijoje. Ir kodėl aš pasirinkau būtent Čiurlionį ir Mačernį jūsų pažinčiai su Tagore?

Sąmoningai prieš tai neįvardijau Rabindranato kaip rašytojo ir poeto – nors daugelis jį žino būtent iš literatūros, už kurią jis prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą gavo Nobelio premiją. Skaičiuojama, kad jis sukūrė apie 2000 didesnių ar mažesnių literatūros kūrinių, dar tiek pat buvo sukurta dainų ir dailės darbų (tapyti pradėjo būdamas 60 metų). Taigi pirmoji analogija į platų meninį užmojį yra būtent su M. K. Čiurlioniu, kuris, pradėjęs nuo muzikos, ją sujungė ir praplėtė į dailę, o žodžiais jo sielos gelmės ir svajonės mums išlikusios laiškuose žmonai Sofijai. Šie jo meno žiedų sprogimai truko kiek daugiau nei dešimtmetį. Tagorei tuo tarpu laiko ir erdvės aktyviai kūrybai buvo dovanota beveik 70 metų.

Apogėjų abu kūrėjai pasiekė maždaug tuo pačiu metu. 1910 metais Tagorė po viena kitą sekusių artimųjų mirčių parašė savo šedevrą – poezijos rinkinį „Gitanjali“ (Aukojimo giesmės). Tuo metu Čiurlionis netausodamas savęs aplinkiniams dovanojo vieną už kitą nuostabesnius kūrinius. Mikalojus netrukus mirė, o Rabindranatas, draugo paprašytas, po kelerių metų „Aukojimo giesmes“ pats išvertė į anglų kalbą. Sakoma, kad netyčia beveik niekam nežinomas vertimas papuolė į tinkamas rankas, po ko sekė jau minėtas Nobelio apdovanojimas. Tagorės vardo reikšmingumas panašus į Čiurlionio reikšmę mums, tik 500 kartų didesnėje populiacijoje ir, matyt, tiek pat kartų labiau žinomas už jos ribų.

Kitą sąsają galima vesti su Vytautu Mačerniu, bet analogijos čia jau būtų ne per reikšmę tautai, meno sričių apimtį ir perėjimą iš vienos į kitą, o tiesiog per pačią poeziją, jos temas, dinamiką, ritmo pokyčius. Mačernis pats vertė Tagorės poeziją į lietuvių kalbą, todėl nekeista ir malonu jausti šių dviejų literatūros žvaigždžių šokį vienos aplink kitą, kuomet susidūrusios jos įtraukia skaitytoją kaip juodoji skylė. Tik būnant ten – visai ne juoda, ten šviesu. Netektys, skausmai, baimės ten šviečia ilgesiu, viltimi, džiaugsmu, dėkojimu, ramybe. Visa tai įvilkta į nuostabių vizijų ir vaizdinių pasaulį. Vėlgi, anksti netekus Mačernio, galime tą trūkumą iš dalies atsverti skaitydami Tagorės poezijos giesmes.

Prie šių analogijų dar būtų galima paminėti ir Vydūną, jo nuveiktus darbus ir gyvenimo kryptį. Matas Šalčius, keliaudamas po Rytų kraštus, susitiko su Tagore. Poetas ne tik perdavė linkėjimus lietuviams, bet sakė žinąs šį tą apie Lietuvą ir jos giminingumą indų tautai. Tagorė jau nuo pat tarpukario ir per sovietmetį buvo žinomas Lietuvoje ir įkvėpė nemažai menininkų. Gera interneto naršyklės paieškoje suvedus šį vardą rasti tiek bendrumų su šalia mūsų gyvenusiais ir gyvenančiais kūrybingais žmonėmis. Ten pat galima pamatyti, kokio masto asmenybė tai buvo, kiek keliavo po pasaulį, randame nuotraukų su Mahatma Gandi ir Albertu Einšteinu, kuris, tikėtina, Tagorės vaizduotę ir kūrybą vertino labiau nei mokslo apibrėžtumą.

Tagorė yra Indijos ir Bangladešo nacionalinių himnų žodžių autorius. Turime ir egzotišką galimybę susirasti paties menininko dainavimo įrašus. Pasinėrus į pažintį su Tagore ir jo kūryba, tikrai nebus gaila tam skirti daug laiko, nes tai unikaliai praturtina, o iš kitos pusės – kažkiek apiplėšia, nes, radus tokį lobį, nebėra tiek daug noro skaityti kažką kito.

Pabaigai norėčiau pasidalinti asmeniniu Tagorės atradimu ir pamėgimu. Jį atradau visai netyčia. Būdamas vienuoliktokas, ieškojau tekstų mišių giesmėms Aukos liturgijai. Įvedžiau į Google „Aukojimo giesmės“, ir man parodė būtent tą Tagorės poezijos rinkinį, už kurį jis gavo Nobelio premiją. Tuo metu pernelyg nesigilinau ir, tiesiog matydamas poezijos rinkinį ta tema, nusipirkau knygą. Ten neradau nė vieno teksto, mano nuomone, tinkančio Aukos liturgijai per Mišias. Užtat vos ne kiekvienas eilėraštis pats gulėsi ant gitaros stygų, ir man net būdavo sunku patikėti, kad galiu sukurti kažką panašaus. Esu sukūręs apie 10 dainų pagal Tagorės tekstus ir vis dar turiu didžiulę svajonę jas profesionaliai įrašyti.

Be posakių, metaforų grožio, kurių nenoriu sugadinti bandydamas aprašyti, mane Tagorės poezija žavi tuo, kad ten nėra tradicinio primityvaus rimo. Iš pirmo žvilgsnio atsivertus kiekvieną puslapį matai, kad eilutės labai nevienodo ilgio, lyg baltosios eilės, kurių anksčiau labai nemėgau. Vis dėlto tas rimas ten atsiranda ne eilučių pabaigomis ar skiemenų skaičiumi, bet pačiais žodžiais be jokių perdėtai dirbtinai jautrių stabtelėjimų. Tiesiog rimuojasi, ir nesupranti – kaip. Ir tas rimavimasis visada kintantis – tai rimuojasi kas trečia eilutė, tai kiekviena. Kartais atrodo, kad nesirimuoja iki pat pabaigos, o ten pakartojami keli anksčiau skambėję žodžiai ir viskas iki tol buvę proziško – susirimuoja. Kažkokie stebuklai, ir tikrai ne baltosios eilės. Galbūt kalbos tyrinėtojai mokėtų tai kaip nors įvardyti, bet man tiesiog labai gera skaityti, nežinant visų tų niuansų.

Antrai ir paskutinei pabaigai, manau, svarbu paminėti vertėjo vaidmenį šių transcendentinių patirčių išgyvenime. Man nesant tobulai įvaldžiusiam anglų kalbos, paties Tagorės išversta (anglų kalba jam buvo tolygi gimtajai bengalų kalbai) poezija, atrodo, skamba visai ne taip arba išvis neskamba. Tai lemia turbūt ir tai, kad pats kalbos vartojimas ir žodynas prieš 100 metų gerokai skyrėsi nuo to, ką girdime dabar ir mokomės mokyklose kaip užsienio kalbos. Maža to, net ir tie patys tekstai, išversti į lietuvių kalbą skirtingų vertėjų, skamba labai skirtingai – todėl išgyvenęs tą pirmąjį katarsį su Vytauto Nistelio vertimu, nepajaučiu panašaus malonumo skaitydamas kitų verstus Tagorės poezijos ir prozos kūrinius.

Taigi, norėčiau padėkoti šiam vertėjui, kuris man suteikė galimybę prisiliesti prie Rabindranato Tagorės kūrybos ir ją pažinti taip, kaip jau aprašiau. Linkiu ir jums pasinaudoti tokia galimybe!