Su kuo Jėzus eis į žvejybą?

Žiūri – vyksta Mišios, galvoja, prisės sau ramiai suole, palauks, po to visi nueis pusryčių. Suole niekas vietos nepadarė – keistas vyras, keisti jo drabužiai, blaško apie Jėzaus meilę klausytis.

Nueina Jėzus į katedros galą, klausosi Mišių. Kunigas kalba apie homoseksualumą. Girdi Jėzus, kaip aplinkui tikintieji šnabždas: „Čia tie p****ai, iškrypėliai.“ Liūdna Jėzui pasidaro. Išeina, nusprendęs ieškoti kitos vietos. Lauke šviečia saulė, danguje – vaivorykštė, o po ja – piknikas. Daug progresyvaus, tolerantiško, vakarietiško jaunimo. Nueina Jėzus pas juos, sako:

– Labas.

– Peace and love, – jam atsako.

– Ramybė ir Jums.

– Iš kur čia atvarei? – klausia Jėzaus.

– Iš katedros.

– O, tai tu tas homofobas iš pedofilų klano.

Liūdna Jėzui pasidaro. Alksta Jėzus. Ne todėl, kad nevalgęs, o todėl, kad neradęs, su kuo kartu.

O ką darau aš, kai noriu valgyti? Jei namie – bet ką. O jei nueinu į vegetarišką Radharanę, neprašau jautienos antrekoto. Aš tiesiog ten neinu. O jei einu, tai klusniai valgau panyro ir sojų kepsnelius. Nesu vegetarė, bet kartais mielai kažką tokio suvalgyčiau – nes įdomu ir kažkas kitaip. Na, dažnai dėl to žmonės ir į bažnyčią užeina, nors nėra krikščionys. Ir kai valgau tuos kepsnelius, visada žinau, kad aš čia – tik svečias, todėl gerbiu tą kitą skonį.

Ir net jei maistą paruoštų kažkaip netinkamai pagal vegetarizmą – nieko nesakyčiau, nes vegetare nusprendžiau pabūti tik tam kartui. Šeimininkė esu savo namuose. TIK savo namuose. Visur kitur – privaloma pagarba kito tvarkai, kad ir kokia ji man keista.

O tvarka keista gali būti ir tavo draugo gyvenime, ir tėvų namuose – tada gali būti kaip reikiant sunku, nes, kad ir kaip rūpi – nieko keisti negali, tik priimti ir mokytis mylėti. Visai priešingai yra su maldos namais, mokyklomis ar feisbuko profiliais – tu gali rinktis, kur eiti (ar neiti) melstis, kur mokytis ir kas tavo autoritetai.

Yra keista vieta – Varanasio miestas Indijoje. Ten upėje plaukia šiukšlės ir lavonai, galima valytis dantis ir pasišventinti. Galima ten važiuoti nušvisti, o galima nevažiuoti visai. Todėl, būdami Indijoje, Varanasį praleidom, nes nepriimtina. Kaip nepriimtina ir garbint šventą karvę, bet, kai ji kirto kelią, važiuojant autostrada, klusniai stovėjom su visomis mašinomis – ir būtinai tylomis, be signalų, laukdami, kol ji pati sugalvos nueiti. O galvojo ilgai. Bet tai – pagarba namams, kuriuose esi svečias.

Kažkada mane piktai išvarė iš stačiatikių bažnyčios, nes buvau su maike. Normalia, uždara, iki alkūnių – tikrai ne sexy. Nesupratau, bet ir nesistengiau – išėjau, nes ten tokia tvarka. Daugiau ten ir negrįžau, nes turiu pasirinkimą, kur eiti, jei norisi maldos. Kaip ir kiekvienas. Yra Varanasis. Yra stačiatikių bažnyčia. Yra sinagoga. Mečetė. Krišnaitų maldos namai. Kultūros namai. Kas nori. Bet dar yra ir ta keista Katalikų Bažnyčia, pastaruoju metu puolanti LGBT. Arba tiesiog pasakanti savo poziciją.

Bažnyčia šiandieniame Stambulo konvencijų ir LGBT troškinyje bando pasakyti (tiesa, ne visada vykusiai, ir labai gaila), jog homoseksualius asmenis gerbia, tačiau nepalaiko jų lytinių santykių. Kaip, beje, nepalaiko ir heteroseksualių asmenų nesantuokinių lytinių santykių – todėl tie, kurie iš tiesų yra krikščionys (ne tie, kurie bažnyčioje vien dėl geros auros) – nesimyli iki vestuvių. Tai kyla iš krikščioniško meilės ir šeimos suvokimo. Galbūt radikalu ir ne visiems priimtina, bet privaloma irgi ne visiems. Jei esi tikintis – tuokiesi Bažnyčioje. Jei ne – labai gražu ir prie jūros. Jei esi tikintis – vaiką krikštiji Bažnyčioje. Jei ne – kam tas krikštas, kurio metu viešai išpažįsti ir pažadi dalykus, kuriais net ir netiki. O jei visgi atėjai – tai čia yra šiokių tokių taisyklių ir tikėjimo tiesų – kurias, jei esi užėjęs svečias, gerbk, o jei esi narys – įgyvendink.

Keista, kai eini į katalikišką gimnaziją ir tave piktina, jog yra palaikoma Katalikų Bažnyčios pozicija. Vieša ir seniai žinoma. Keista, kai eini į katalikų Mišias, klausaisi kunigo, kuris remiasi KBK mokymu, bet išsirenki – man gražu, ką sako apie meilę artimui, bet man negražu, ką sako apie tai, kas yra šeima. Čia juk tas pats piktinimasis, kad vegetariškame meniu nėra steiko. Na, tiesiog nėra. Čia tiesiog tikima, kad tai – teisinga.

Ir šįkart visai nenoriu kalbėti apie tai, kas būtų teisinga įstatymų lygmeniu. Šįkart žaizda giliau – žmogaus lygyje. Nes už kiekvieno įstatymo yra žmogus. Ne iškrypėlis, bet ir ne davatka. Ir kiekvienas žmogus turi teisę šioje šalyje kovoti už tai, kuo tiki. Tu turi teisę palaikyti Stambulo konvenciją. Turi teisę ir nepalaikyti. Tik neturi teisės plėšytis nė už vieną pusę, jei dokumento net ir neskaitei. Pats. Atidžiai. Lėtai. Įsigilindamas. Į tai, kas viešai kabo ant vėliavos, ir į tai, kas pridengta ant koto.

Labai gaila, kad yra kunigų, kurie taškosi įžeidžiančiais žodžiais, nes tai nėra Bažnyčios pozicija. Bet gaila, kad tokiais žodžiais taškosi ir LGBT bendruomenė (tiesa, dažniausiai ne patys homoseksualai, o juos palaikantieji). Žodžiu, taškomės visi, ir, kad ir kokioje pusėje būčiau, negalėčiau atsakyti už visą bendruomenę (katalikų ar LGBT), kad šventai neprisidirbom.

Tikiuosi, kad krikščionis savo gyvenime sutiks homoseksualų, su kuriais bendraudamas supras, jog jie gali būti intelektualūs, įdomūs, geri žmonės. Ir svarbiausia – verti pagarbos, ne patyčių. Tik kitokie, negu tau priimtina, dėl santykių, kuriuos kuria. Bet labai tikiuosi, kad ir kiekvienas LGBT palaikantis žmogus sutiks krikščionių, su kuriais bendraudamas supras, kad jie gali būti intelektualūs, įdomūs, geri žmonės. Tik kitokie, negu tau priimtina, dėl tiesos, kuria tiki.

Tada nubus Jėzus ryte, ateis basas į Lietuvą, ir galiausiai, neišsirinkęs, su kuo pusryčiauti – katedroje ar piknike – pasiims visus į žvejybą ir padės visiems susikalbėt.