2021 06 16

Dovilė Druskytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Su kuo save tapatina mišrias šeimas sukūrę Amerikos lietuviai?

Dovilė Druskytė su šeima. Dovilės Druskytės asmeninio archyvo nuotrauka

Save identifikuoti galima ne tik nurodant pilietybę, tautybę ar profesiją, bet taip pat ir pomėgius, kalbas, kuriomis kalbama su savo šeima. Taip pat ir religiją, kurią išpažįstama ar bendruomenę, kuriai priklausoma. O su kuo save tapatina Amerikoje gyvenantys, etniškai mišrias šeimas sukūrę lietuviai? Tai ir mėginau išsiaiškinti atlikdama tyrimą.

Tyrimui atlikti sukūriau anketą, kurią sudarė 24 atviri klausimai apie pateikėjų lytį, gimimo datą ir vietą, išsilavinimą, profesiją, gimtąją kalbą, kalbą šeimoje ir su vaikais, partnerio / partnerės, vyro / žmonos gimtąją kalbą, pateikėjų bei jų tėvų religinį tapatumą ir pan. Be šių klausimų, buvo domimasi ir išeivių gyvenimu bei integracija JAV: su kokiais iššūkiais susidurta tik atvykus, kaip sekasi gyvenant kitoje kultūroje mokyti vaikus lietuvių kalbos, puoselėti lietuviškas tradicijas bei lietuvybę. Ši anketa buvo pateikta internete, kurią galėjo užpildyti kiekvienas respondentas savarankiškai. Iš viso į klausimus atsakė 22 apklaustieji, iš kurių 20 pateikė atsakymus raštu, vyko 1 pokalbis bei 1 struktūruotas interviu.

Pasirinkau šią temą, nes JAV išeivijos lietuvių, sukūrusių etniškai mišrias šeimas, tapatybės diskursas nėra gerai ištirtas, nors atskirais tapatybės klausimais yra rašę ne vienas autorius. Be to, ir pati esu išeivijos lietuvė, todėl man ši tema – aktuali ir įdomi.

Mišrios šeimos tebėra neįprastas reiškinys Lietuvos visuomenėje

Mišri šeima yra laikytina kultūrine terpe, kurioje tradicijos tampa priemone išreikšti skirtingą kultūrinį identitetą – tiek lietuvės moters, tiek kitataučio vyro (ar atvirkščiai). Pavyzdžiui, lietuvio Simo ir jamaikietės Avri šeima, gyvenanti Niujorke, kuriuos aptikau naršydama YouTube. Jie pripažįsta, kad jų vedybos nustebino tėvus, tačiau klausantis šios poros pasidalinimų susidaro įspūdis, jog tautiniai ir kultūriniai skirtumai jų porą labiau praturtina nei kelia sunkumų.

Reikia pripažinti, mišrios šeimos Lietuvos visuomenėje vis dar nėra įprastas reiškinys. Ypač gerai tai atsiskleidžia komentarų skiltyse po straipsniais, kuriuose yra aptariamos mišrios šeimos. Galima pastebėti, kad lietuviams trūksta tolerancijos – nemaža dalis komentatorių savo pasisakymais išlieja pyktį ant mišrias šeimas sukūrusių tautiečių. Anot jų, taip yra naikinama Lietuvos tauta.

Visgi, galima atrasti nemažai pavyzdžių, kad mišrias šeimas sukūrę lietuviai save identifikuoja kaip Lietuvos piliečius, kuriems jų kilmė yra svarbi. Išeiviams svarbu puoselėti lietuvišką kultūrą ir savo kasdienybėje. Pavyzdžiui, gaminti maistą, kurį įprastai valgydavo Lietuvoje ar su vaikais kalbėtis lietuvių kalba. Viena tyrime dalyvavusi respondentė paminėjo, kad tapatybė jai asocijuojasi ir su lietuviškų tradicijų laikymusi, uogavimu, grybavimu ir kitomis, lietuviams įprastomis veiklomis, užsiėmimais.

Dovilė Druskytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kas padeda mišriose šeimose gyvenantiems išeiviams puoselėti lietuvybę?

Išanalizavus tyrimo metu gautus rezultatus, galima išskirti kelis aspektus, lemiančius etniškai mišrių šeimų tapatybę. Vienas iš svarbiausių aspektų, kurį minėjo dauguma respondentų, tai kalba ir jos išsaugojimas. Buvo pastebėta, kad išsaugoti gimtąją kalbą nėra lengva, nes jų sutuoktiniai nemoka lietuvių kalbos. Sunkumus kelia ir tai, kad lietuviškos mokyklos yra toli nuo gyvenamosios vietos, šeimos aplinkoje yra nedaug lietuviškai kalbančių žmonių. Tačiau pasitaikė ir tokių atvejų, kai JAV gyvenantys lietuviai teigė neplanuojantys grįžti gyventi į Lietuvą, todėl nemato prasmės lietuvių kalbos mokyti savo vaikus.

Išlaikyti lietuviškas tradicijas ir papročius išeivijoje padeda ir būrimasis į lietuvių bendruomenes. Jose lietuviai vieni su kitais dalinasi žiniomis, patirtimi, iš kartos į kartą perduoda tradicijas rengdami šventes, ruošdami lietuvių šventiniam stalui būdingas vaišes, dainuodami lietuviškas sutartines ir pan.

Dar viena lietuviškos kultūros dalis, turinti ypatingą reikšmę JAV gyvenantiems lietuviams – tautiniai drabužiai. Ne vienas Lietuvos išeivių šiuos rūbus atsiveža kaip brangiausią lietuvišką relikviją ir tautinės tapatybės simbolį. Tyrimui kalbinti pašnekovai teigė, kad tautinis kostiumas išeivijoje dėvimas ir be jokios specialios progos. Dėvimas tiesiog didžiuojantis tuo, kad esi lietuvis.

Visgi, ne visos šeimos stengiasi puoselėti lietuviškas tradicijas ir papročius. O tie, kurie stengiasi, ne visuomet supranta papročių prasmę ir reikšmę. Pavyzdžiui, viena respondentė į klausimą, ar puoselėja lietuviškus papročius ir tradicijas, atsakė teigiamai, argumentuodama, kad žiūri lietuvišką televiziją.

Galiausiai ne visi mišrias šeimas sukūrę išeiviai savo tapatybę sieja su savo tautybe. Tyrime dalyvavę respondentai neretai yra linkę savo tapatybę sieti su profesine veikla, emigracijoje sukurta šeima arba kitataučiu sutuoktiniu. Taip pat sieja su savo tikrojo ,,aš“ atradimu, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, išsilavinimo ar socialinio statuso.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tyrimo rezultatai ir nustebino, ir nuliūdino

Tyrimas atskleidė, kad pagrindiniai veiksniai, lemiantys etniškai mišrių šeimų tapatybę, yra kalba, tradicijų ir papročių bei lietuviškos kultūros išsaugojimas. Norintieji išsaugoti lietuvišką tapatybę turi puoselėti lietuvių kalbą – dainuoti, šeimoje su vaikais kalbėti lietuviškai, dalyvauti lietuvių bendruomenėse. Taip pat ir minėti lietuviškas šventes, laikytis tradicijų ir papročių, puoštis tautiniais kostiumais, ruošti lietuviškus patiekalus.

Tyrimo rezultatai mane šiek tiek nustebino ir nuliūdino, ypač dėl požiūrio į lietuvių kalbą. Ne visi išeivijos lietuviai moko ar ketina mokyti savo vaikus lietuvių kalbos, motyvuodami tuo, kad į Lietuvą grįžti neketina. Kadangi pati gyvenu JAV ir esu sukūrusi mišrią šeimą, man nesuprantama, kad mano vaikas galėtų nemokėti lietuvių kalbos ir nesusikalbėti su seneliais lietuviškai. Jeigu turi Lietuvos pasą, esi Lietuvos pilietis, turi mokėti ir lietuvių kalbą, nepriklausomai nuo to, kur gyveni. Todėl man net nekilo klausimas, ar mokyti savo dukrą lietuvių kalbos, nors ir gyvename Amerikoje, o mano dukros tėtis yra amerikietis.

Manau, kad geriau mokėti daugiau kalbų, negu jų nemokėti. Gyvenimas yra nenuspėjamas, gal mano vaikai pasirinks savo gyvenimą kurti Lietuvoje, o ne JAV? Tad išmokti kalbėti lietuviškai jiems bus tik į naudą.