Su Lozoriumi prikelti Kristui

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Mirusio Lozoriaus prikėlimas – skambus artėjančių Velykų varpo dūžis. Kas galėjo pamanyti, kad Jėzus vien tik dėl to dels išgydyti savo bičiulį Lozorių ir leis jam net numirti, kad, praėjus kelioms dienoms po jo laidotuvių, galėtų jam sugrąžinti gyvybę? Visada Viešpats tiesia savo pagalbos ranką, ypač tiems, kurie Jo šaukiasi, bet tik ne šį kartą.

Kai Lozoriaus seserys jautriais žodžiais: Tas, kurį Tu myli, serga!, pasiuntė Jėzui žinią, atrodė, jog aiškesnės užuominos, kad Jėzus kuo skubiau turėtų ateiti į Betaniją ir išgydyti Marijos bei Mortos brolį, nebuvo galima tikėtis (Betanija – už 3 kilometrų nuo Jeruzalės).

Tačiau šį kartą Jėzus (turbūt vienintelį kartą) laukė minėto ligonio mirties… Šis Gydytojas širdyje turėjo visiškai kitokį veikimo planą, pranokstantį visų mirtingų gydytojų, besilaikančių Hipokrato priesaikos etikos principų. Prisiminkime, kad absoliučiai visa, kas vyko Jo gyvenime, buvo skiriama Dievo Tėvo šlovei. Todėl Jėzus ir paskelbė, kad ši Jo bičiulio liga ne mirčiai, bet Dievo Sūnaus pašlovinimo garbei (žr. Jn 11, 4).

Tikėtina, kad ši žinia pasiekė Lozoriaus seseris ir jas savaip paguodė… Tačiau mintis, kad Jėzus galėtų leisti jų broliui numirti, joms net į galvą negalėjo ateiti. Širdies gilumoje jos puoselėjo viltį, kad Atėjusysis visų nuostabai jų brolį stebuklingai išgydys. Juk logiškai mąstant, jei ši liga ne mirčiai, tuomet išgydymas – neišvengiamybė.

Nors Jis mylėjo Mortą, Mariją ir Lozorių, bet, užuot puolęs padėti, sąmoningai delsė su jais susitikti. Lozoriui mirštant, seserys taip ir nesulaukė Jo atvykstant, todėl galėjo jausti dar didesnį liūdesį… Iš tiesų, argi Tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų? Tikrai Jis galėjo paskutinę Lozoriaus gyvenimo sekundę per atstumą vienos minties galybe jį ištraukti iš besiartinančio mirties šešėlio, bet taip daryti nenorėjo. Kai Dievas „vėluoja“, tai – ženklas, kad įvyks kažkas daugiau, kas pranoksta mūsų lūkesčius.

Jėzus žinojo, kad brolio mirtis, netektis ir laidotuvės iki pat širdies gelmių sukrės Mariją ir Mortą; išbandys jų tikėjimą, bet galop viskas išeis į gera… Jis norėjo, kad jos patirtų širdis apvalančią kančią ne tik dėl dabartinės, bet ir amžinosios gerovės! Jos net negalėjo įsivaizduoti, kuo pavirs jų liūdesys, kai jos išvys naujo gyvenimo džiaugsmu švytintį Lozoriaus veidą! Paskui jos pripažins: „Verta buvo pakentėti dėl to, kas įvyko, nes mūsų brolio prikėlimas iš numirusių patvirtino didžią tiesą – Jėzus tikrai yra prisikėlimas ir gyvenimas, atveriantis duris net į Dangaus Karalystę!“ (plg. Jn 11, 25–26).

Léonas Josephas Florentinas Bonnatas, „Lozoriaus prikėlimas“ (1857 m.). Wikipedia.org nuotrauka

Tik tada, kai Lozorius mirė, Jis tarė mokiniams: Aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį. Kai Jėzus susitiko su gedinčiomis brolio Morta ir Marija, jų sielos buvo prislėgtos liūdesio, ir joms per skruostus riedėjo ašaros. Jėzus labai susigraudino ir pravirko… Taigi Jis be užuolankų jų sielvartą įsileido į savo vidų, šitaip paliudydamas, kad yra laikas liūdėti su liūdinčiaisiais, nes tai – tinkamiausias atsakas į netektį… Dabar Jis liūdi, bet netrukus džiaugsis su besidžiaugiančiaisiais… Jis viskuo tapo į mus panašus, išskyrus nuodėmę!

Kai Jėzus atėjo prie Lozoriaus kapo – olos, kuri buvo užrista akmeniu, tarė: Nuriskite akmenį! Beje, Jėzus iš karto galėjo kreiptis į mirusįjį ir įsakyti, kad jis, akimirksniu atgavęs gyvybę, išeitų iš olos, akmeniui riedant į šalį… Tačiau Jėzus dėl to paliepė nuristi akmenį, kad aplinkiniai, užuodę irstančio kūno kvapą, liudijantį nesustabdomą lavono gedimą, vėliau, kai Lozoriui bus suteiktas naujo kūno pavidalas ir gyvybė vėl trykš nauja srove, dar su didesniu įsitikinimu galėtų tarti šiuos Mortos ar kitus panašius žodžius: Jis yra Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.

Taigi tik Jėzus yra prisikėlimo pilnatvė, turintis gyvybę savyje. Be Jo mus slėgtų mirties akmuo, o kai priklausome Jam, priklausome ir sau, nes sąžinės ramybė liudija, kad esame Dievo vaikai ir Jo prisikėlimo iš numirusiųjų dalies paveldėtojai. Lozorius buvo prikeltas dėl mūsų, kad, keliaudami į amžinųjų Velykų šlovę, su tikėjimu žvelgtume į Nukryžiuotąjį, mokydamiesi, kaip reikia kantriai nešti tas gyvenimo naštas, kurios skirtos mūsų laisvei Kristuje.

Naujo gyvenimo Dieve, kaip Jėzus prikėlė Lozorių iš numirusiųjų, taip ir mums padėk išsilaisvinti iš tų nuodėmės aprišalų, su kuriais esame apsipratę ir nepastebime, kaip jie tvirtai pančioja mūsų laisvę. Laimink mus, kad, palikę viską kape, laimėtume Tave.

Perskaitei? Patiko? Prisidėk paremdamas

...pabaigai turime nedidelį prašymą: šį tekstą parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite Bernardinai.lt ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Jums gal tai bus tik neišgertas puodelis kavos ar arbatos kavinėje, o mums – didelė parama kasdien publikuojant tai, ką mėgstate ir norite skaityti. Iš anksto dėkojame už paramą!