Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Su prieglobsčio prašytojais dirbanti I. Čičelytė: niekas nenori tapti pabėgėliu

Ieva Čičelytė. Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ nuotrauka

Penktus metus Pabradėje dirbanti Ieva Čičelytė sako, kad darbas su pabėgėliais atvėrė akis.

„Nepažįstant nė vieno pabėgėlio, lengva nepastebėti to didelio vargo, kurį jie patiria, ir tiesiog piktintis. Bet tik įsivaizduokite – gimtojoje šalyje žmogus bauginamas, persekiojamas, galiausiai priverčiamas bėgti į nežinią, o atvykus į svetimą šalį vėl tenka laukti – suteiks prieglobstį ar lieps krautis daiktus. Šį sunkų laukimo laiką ištverti kaip tik ir padedame žmonėms“, – pasakoja Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos programos dienos centre „Kultūrų įkalnė“ dirbanti I. Čičelytė.

Kokias veiklas dienos centre siūlote pabėgėliams?

Populiariausios veiklos yra socialiniai sambūviai, sakykime, valgio gaminimas – juk kai gamini, daug bendrauji, turi galimybę parodyti savo talentus, o kiti gali tave už juos pagirti. Būna įvairių kitų veiklų: rankdarbiai, sportas, piešimas, bet nėra taip, kad žmonės ateina į pamokas – jiems labiausiai reikia neįpareigojančio buvimo. Pavyzdžiui, centre susibūrusi užsieniečių muzikinė grupė „Los todos“ (liet. visi) – jai priklauso visas būrys pabėgėlių, kurie tik pajėgia dalyvauti, kurti. Visgi nereikia pamiršti, kad visų likimai yra labai sunkūs – šitie žmonės, kurie dainuoja ir šypsosi, savo širdyse išgyvena baisias tragedijas. Labai įsiminė vienas „Los todos“ koncertas, kuriame pabėgėlis ant scenos tikrai atidavė visą širdį, o po to pasakė, kad kaip tik tą rytą, po dvejų metų laukimo, gavo neigiamą migracijos atsakymą. Taigi, dvejus metus čia gyveno, susidraugavo, įsitraukė į veiklas ir staiga – vėl nežinia.

Dėl kokių priežasčių prieglobsčio prašytojui leidžiama arba neleidžiama pasilikti Lietuvoje?

Jeigu jau pasiprašei prieglobsčio, turi įrodyti, kad esi persekiojamas arba tavo gyvybei ar sveikatai gresia pavojus dėl rasės, tautybės, seksualinės orientacijos, dėl religinės ir politinės veiklos ar nuostatų. Mėnesiai ir metai laukimo praeina mėginant argumentuotai pagrįsti bent vieną iš šių grėsmių. Tačiau lyginant skaičių žmonių, kurie atvyksta ir kurie gauna prieglobstį, matome, kad dažnam nepavyksta pasilikti, ir kartais tenka suabejoti, ar tikrai buvo kiek įmanoma individualiai įsižiūrėta į kiekvieną atvejį.

Ar neigiamas atsakymas – žmogui didelis smūgis?

Tai galėtų tapti tikra tragedija – miršta dar viena svajonė, dar vienas lūkestis. Tačiau žmogus nesukurtas mirčiai, jis sukurtas gyvenimui, todėl natūraliai kyla noras išlikti, siekti svajonių kitur. Žinoma, visko yra buvę – ir girtuoklysčių, ir narkotikų liūno – įvairiais būdais žmonės bando spręsti savo tragedijas.

Kodėl jūsų dienos centre besilankantys žmonės buvo priversti bėgti iš gimtųjų šalių?

Pavyzdžiui, žurnalistas arba opozicionierius viešai pasisakė prieš valdžią ir pradėjo gauti laiškus, kuriuose grasinama sunaikinti jį ir jo šeimą, o po to vienas šeimos narys buvo įkalintas. Dėl pasipriešinimo valdžiai nukentėjusiųjų turime iš Tadžikijos, Čečėnijos, Baltarusijos. Kitas pavyzdys –  Jehovos liudytojai iš Rusijos – ten jie nepageidaujami. Taip pat turime krikščionių iš Irano, kur Konstitucijoje parašyta, kad, jeigu gimei musulmonu ir pakeitei religiją – tau gresia mirties bausmė.

Dienos centras „Kultūrų įkalnė“. Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ nuotrauka

Ar tiesa, kad pabėgėliams Lietuva yra labiau atsitiktinė stotelė, nei pasirinkta sąmoningai?

Lietuva tikrai nėra nei svajonių šalių penketuke, nei dešimtuke. Juk ir patys žinome, kad pas mus sunku gyventi, niekada nebuvome turtinga šalis. Kaip istorikai sako, visada kapstėmės iš vargo. Ir kai žmogus visai iš kito pasaulio, su šešiais vaikais ir dar septintu pakeliui, turi išgyventi už minimalią algą – noras išvykti į Vokietiją, Prancūziją ar Švediją yra logiškas. Tačiau turiu pridurti, kad dar svarbesnis rytiečiams yra noras traukti pas savus. Jiems reikia šeimos, artimų socialinių ryšių, ir būtent tam jie dažniausiai teikia pirmenybę rinkdamiesi šalį.

Jeigu pabėgėlių tikslas – ne Lietuva, kaip jie čia atklysta?

Daugelis iki tol apie Lietuvą net nebūna girdėję. Dažniausiai jie būna sulaikomi nelegaliai kirsdami sienas kokiais nors furgonais, konteineriais ar tiesiog pėsčiomis vedant juos per miškus. Tokiu atveju sugautieji turi teisę per 48 valandas prašyti prieglobsčio. Ir jeigu neturi galimybės kur nors apsigyventi savo lėšomis, Migracijos departamentas leidžia apsistoti Pabradės Užsieniečių registracijos centro bendrabutyje.

Kiek tenka laukti valstybės atsakymo dėl galimybės visam laikui pasilikti Lietuvoje?

Vidutiniškai 8-9 mėnesius. Greičiausiai per mano darbo metus žmonės atsakymo sulaukė per 20 dienų, bet tai išskirtinis atvejis. O ilgiausiai laukiantį žmogų kaip tik turime dabar – pirmąjį atsakymą jis gavo tik po dvejų metų. Sunku suvokti, kodėl taip yra – galbūt kai kurių pabėgėlių bylos labai sudėtingos.

Taip pat sunku suprasti, kodėl laukiant nėra galimybės valstybės lėšomis mokytis lietuvių kalbos. Tvarka tokia, kad, kol pabėgėlis negauna leidimo gyventi Lietuvoje, valstybė nesudaro sąlygų pradėti integracijos programos, taigi ir galimybės mokytis. Bet juk kalba yra pagrindinis integracijos įrankis, ir nemanau, kad tai būtų per didelė dovana žmogui netgi tuo atveju, jeigu jis išvyktų po trijų ar penkių mėnesių tik šiek tiek jos pramokęs. Dabar valstybės politika kitokia, todėl pabėgėliams belieka laukti. Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos programos dienos centras Pabradėje kaip tik ir veikia reaguojant į šį laukimą – organizuoja veiklas, dar kitaip sakant, padeda išbūti.

Pabėgėliai Pabradėje. „Leoma fotografija“ nuotrauka

Kaip ilgas laukimas ir nežinomybė dėl ateities veikia žmones?

Laukimas alina, nes žmogus natūraliai nori kurti santykį su aplinka, tačiau, patirdamas nežinomybę dėl ateities, jis gyvena nuolatinėje įtampoje, neretai dėl to ir kūnas pradeda streikuoti – suaktyvėja esamos sveikatos problemos, atsiranda naujų. Dažnai tenka lydėti žmones pas gydytojus dėl psichologinių, psichosomatinių sunkumų arba dėl problemų, atsivežtų iš kilmės šalių, kur dažnam pabėgėliui teko patirti ir fizinę prievartą. Kiekvieną kartą patiriu didžiulį džiaugsmą, jeigu mus priima draugiškas medikas, kuris su pabėgėliu elgiasi kaip su žmogumi, nes gydytojai irgi yra mūsų visuomenės dalis, o joje dar labai įprasta „kreivai“ žiūrėti į atvykėlius.

Ar posakis bijo, nes nepažįsta“, jūsų akimis, yra teisingas kalbant apie Lietuvos žmones?

Žmonės galvoja, kad atvykėliai atims iš jų darbo vietas, atlyginimus, kad iš savo kišenės jiems mokame pašalpas, o ar žinote, jog vienas pabėgėlis per mėnesį iš mūsų gauna 12 eurų 20 centų? Ar kas nors pasakytų, kad tai yra daug? Taip pat valstybė pabėgėlius apgyvendina bendrabutyje. Kritikų vėlgi norisi klausti, ar gyventi bendrabutyje su žmonėmis, patyrusiais įvairiausių traumų, atrodo paprasta? Bendrabutis – tai bendra virtuvė, bendri dušai, o šeima gauna vieną kambarėlį, kuriame, pavyzdžiui, turi sutilpti šešiese. Valstybė bendrabučio gyventojams skiria maitinimą, bet vėlgi, ar kritikams yra tekę ilgai gyventi svetur ir valgyti visiškai kitokį maistą, negu kad visą gyvenimą valgė? Todėl viena iš mėgstamiausių veiklų dienos centre yra būtent maisto ruoša – žmonės paprasčiausiai labai pasiilgsta savo maisto.

Man atrodo, kad visi šie pasipiktinimai pirmiausia yra ne apie pabėgėlius, o apie mus. Mes bijome dėl savęs, bijome kažko netekti. Pavyzdžiui, žmonės nerimauja, kad užsieniečiai išrinks į valdžią savo atstovus, atidarys Lietuvoje mečetę, uždraus kalėdines eglutes. Bet juk mūsų Bažnyčia per du savo gyvavimo tūkstantmečius turėjo tiek daug progų nepastatyti Kalėdų eglutės, o ji vis dar statoma, reiškia, nėra taip paprasta atimti tikėjimą, sunaikinti žmogaus santykį su Dievu. Apskritai, labai lengva parašyti piktą komentarą internete, kai nesi prisilietęs prie konkretaus pabėgėlio gyvenimo. Visgi nereikia pamiršti, kad niekas nenori tapti pabėgėliu.

Man labai artimas „Carito“ puoselėjamas žvilgsnis, kad visais atvejais pirmiausia turime gerbti kito žmogaus orumą – ar tai būtų pabėgėlis su skara, barzda, ar mūsų akimis keistai besielgiantis, nemokantis mūsų papročių ir kalbos. Kai pirmiausia matome ne išorę, o tiesiog žmogų, atveriame kelius štai tokioms stebuklingoms istorijoms: 32 metų moteris iš Sirijos pirmą savo gyvenime raidę parašė lietuviškai, iki tol nemokėjo rašyti jokia kalba.

Pabėgėliai Pabradėje. „Leoma fotografija“ nuotrauka

Kodėl savo centrą pavadinote Kultūrų įkalnė? Kokias prasmes sudedate į šiuos žodžius?

Mūsų centras iš tikrųjų įsikūręs Įkalnės gatvėje. Kita pavadinimo reikšmė – buvimas su kitokiu žmogumi primena kopimą į kalną. Sunku, bet įmanoma. Mūsų darbe ypač svarbus sugebėjimas kasdieniuose išbandymuose nepaliauti ieškoti tiesos ir kaskart atrasti jėgų pasilenkti prie žmogaus, kuriam reikia pagalbos. Už įkvėpimą dirbti šį darbą esu ypač dėkinga savo kolegoms ir taip pat visiems žmonėms, su kuriais centre susipažįstame ir kurie net išvykę iš Lietuvos vis mums parašo, kad ilgisi centro bendruomenės ir jos veiklų.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.