2020 09 05

Urta Kairytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Su tėčiu Šv. Pranciškaus Asyžiečio keliu

Asmeninio archyvo nuotrauka

Tai mes: aš, tėtis ir kunigas Julius Sasnauskas. Bernardinų bažnyčia Vilniuje. Visi šypsomės. Bet juk kitaip ir negali būti – rankose laikome piligrimų pasus, priešakyje mūsų laukia Šv. Pranciškaus kelias Italijoje. Ir iš tiesų – dar vakar smagiai ginčijomės, kaip ir ką krautis į, žinoma, per mažas kuprines, kiek vėliau, susėdę prie vakarienės stalo, šnekučiavomės su namiškiais apie mūsų laukiantį nuotykį, o štai dabar jau esame pakeliui į Laverną, kur turi prasidėti mūsų ilga kelionė pėsčiomis sekant šv. Pranciškaus pėdomis.

Tačiau ne viskas taip greitai – iki Lavernos dar 70 kilometrų, o autobusu dėl kelio darbų toliau važiuoti nebegalime. Bandome tranzuoti – nesėkmingai, kviečiame taksi – nesėkmingai. Nelieka nieko kito, tik vėl kelti nykštį. Pravažiuoja kelios mašinos, tačiau, nė nestabtelėdamos prie mūsų, nuskrieja tolyn. Saulė dar aukštai, laiko tarsi yra, bet darosi truputį neramu – o kas jeigu šiandien nespėsime iki Lavernos, iš kur daugelis piligrimų pradeda savąjį kelią? Bet ūmai – kelyje juk viskas visada nutinka ūmai – mums nusišypso sėkmė: prie mūsų sustoja senas visureigis. Žvilgtelim vidun, o ten – plačių plačiausia šypsena.

– Šokit vidun, kur jums reikia?

– Lavernon.

– Važiuoju kitur, bet galiu kelio gabalą pavėžėti.

Žinoma, sutinkame – ir jau netrukus, įsitaisę mūsų geradario automobilyje, skriejame šiandienos tikslo link. Bevažiuojant vairuotojas, palydėdamas savo žodžius juoku, pasakoja, kaip atvyko iš Afrikos į Italiją, kaip čia įsikūrė ir kuo dabar užsiima. Mudu su tėčiu klausome, linguojame galvas, įterpiame vieną kitą žodelį. Netikėtai pajuntu, kaip mane užlieja džiaugsmo banga: Dieve mano, mes juk tikrai kelyje!

Su tėčiu buvome prisikrovę įvairiausių lietuviškų skanėstų, mat buvome nutarę juos dovanoti pakeliui sutiktiesiems. Taigi, atvykę į sankryžą, kur turėjome išlipti, įteikėme mūsų naujajam draugui suvenyrų iš Lietuvos. O jis, savo ruožtu, padovanojo mums medvilninių kojinių, kuriomis prekiauja.

– Atleiskite, turiu tik moteriškas.

– Nieko tokio, mamai parvešim!

Nusijuokiame, apsikabiname ir atsisveikiname. O po kelių minučių jau sėdime vietinio ūkininko automobilyje. Nors šis nemoka nė vieno žodžio angliškai, mums tai nė kiek nesutrukdo „susikalbėti“. Maža to, tėtis, didelis Italijos kultūros gerbėjas, nustebina mūsų vairuotoją pasakydamas kelias sparnuotas itališkas frazes, kurias išmoko tūkstantmečių sandūroje, kai vyko į komandiruotę Italijoje. Ūkininkas, kaip ir ankstesnysis vairuotojas, iki pat Lavernos nevyko, tad po kurio laiko, prieš pasukdamas namo, išleido mus autobuso stotelėje. Čia sužinome, kad paskutinis autobusas jau išvyko. Vis dėlto tai mūsų ūpo nė kiek nesugadina. Iki miestelio likę visai nedaug, jei nepavyktų susistabdyti mašinos, galvojome, nueisime likusią kelio dalį pėsčiomis – bus gera įžanga prieš rytojų. Tačiau ūmai – vėl ūmai – pastebime, kad mūsų link artėja keleivinis autobusas. Ir iš tiesų netrukus jis stabteli prie stotelės, atsiveria durys ir mes išgirstame: „Grįžtu į parką, dėl to be keleivių, bet lipkite, lipkite, pavešiu iki Lavernos.“ Raginti du kartus mūsų nereikia.

Štai taip, pakeitę kelias transporto priemones, susipažinę su vietiniais gyventojais, galiausiai atsidūrėme Lavernoje, kur kurį laiką gyveno šv. Pranciškus. Ir gyveno ne bet kur, o, atsiskyręs nuo visų šaltoje ir drėgnoje oloje, kur karštai meldėsi ir kvietė Dievą. Būtent čia jam atsivėrė stigmos – kitaip nei jo mokiniai, Dievas jo nė akimirkai neapleido. Eidami Lavernos vienuolyno koridoriais apžiūrinėjome vaizduojančius jo gyvenimą piešinius, kuriuose nesunkiai galėjai įžvelgti visa, ką jis patyrė savo žemiškoje kelionėje: liūdesį ir džiaugsmą, sielvartą ir laimę, skausmą ir palaimą.

Kaip jau minėjau, būtent Lavernoje daugelis piligrimų pradeda savąją piligrimystę, o užbaigia – arba Asyžiuje, šv. Pranciškaus gimtinėje, arba Romoje. Mudu su tėčiu pasirinkome Asyžių, taigi mūsų laukė nei daug, nei mažai – maždaug šimto aštuoniasdešimties kilometrų kelias. Rytą į kelią žengėme keturiese: prie mūsų prisijungė iš Lukos kelioms dienoms atvykęs brangus draugas Stefano ir Lavernoje sutikta vengrė, vardu Eva, kuri šiek tiek abejojo, ar silpna sveikata nesutrukdysianti jai įveikti viso atstumo.

Pirmoji ėjimo diena pasižymėjo dideliu fiziniu nuovargiu. Pieve Santo Stefano, kuriame žadėjome stoti nakvynei, pasiekėme vos vilkdami kojas. Kelis sykius atrodė, kad jau „per daug“, bet ką darysi, dabar jau nepasuksi atgal – tik į priekį. Kadangi miestelis pasirodė gana niūrus – langinės uždarytos, visur kabo skelbimai „Parduodama“, gatvėse nė gyvos dvasios – pavakarieniavę picerijoje nusprendėme patausoti jėgas ir anksti gulti ilsėtis.

Antroji diena kelyje – ypatinga: Tėvo diena. Kaip niekad džiaugiausi, kad esu čia su ne kuo kitu, o tėčiu. Apskritai visos kelionės metu jaučiau dėkingumą už galimybę būti kartu su juo, dalintis bendru laiku, eiti piligriminiu keliu. Pastebėjau, kad daugeliui žmonių tai daro didelį įspūdį: „Su tėčiu? Ne su vyru, vaikinu ar draugu?“ – turbūt pagalvodavo jie. Taip, su tėčiu. Su geriausiu draugu. Turėjau laimę keliauti su mama Indijoje, su broliu – Nepale, o štai dabar su tėčiu – Italijoje, Šv. Pranciškaus keliu.

Tėvo dieną, nors saulė kepino dar smarkiau, šventėme eidami lėtai, mėgaudamiesi kiekvienu žingsniu ir tuo, kas atsiveria mūsų akims: kalnai, upės, miškai, senos vilos. Paukščių traliavimas, trumpos poilsio akimirkos pakelės pievose, džiovinti vaisiai ir sūris pietums, šaltas vanduo – ko daugiau reikia? Žinoma, visa ši pastoralinė romantika pradėjo aižėti po aštuonių valandų ėjimo, kai ėmė atrodyti, kad eini nebe tu, o kažkas kitas – sunkus, nerangus, sugrubęs. Žingsniai lėtėja, galvoje sukasi įkyrios mintys, kada gi tai baigsis. Tačiau, ačiū Dievui, nuovargis nespėjo galutinai palaužti – staiga priešaky pasirodė Sansepolkro, mūsų šiandienos galutinės stotelės, bokštai, iš kažkur atsirado jėgų, ir mes it persimainę nuskriejome likusį atstumą.

Šįkart miestas ūžė – visur buvo pilna gyvybės. Pagrindinėje aikštėje kabojo plakatai, kuriuose buvo parašyta, kad po kelių dienų mieste vyks piligrimų šventė. Na, o mums ji – šiandien. Pagaliau galėjome ištiesti kojas ir pailsėti.

Asmeninio archyvo nuotrauka
Asmeninio archyvo nuotrauka
Asmeninio archyvo nuotrauka
Asmeninio archyvo nuotrauka
Asmeninio archyvo nuotrauka
Asmeninio archyvo nuotrauka
Asmeninio archyvo nuotrauka

Kitą dieną kelią tęsėme dviese su tėčiu: Stefano grįžo namo, o Eva nusprendė kelias dienas likti miestelyje ir atsipūsti. Ką gi – sutikti žmonės ateina ir išeina, tokia kelio realybė. Už tai dabar, likę vienudu, galėjome skirti daugiau dėmesio sau patiems ir aplinkai. Atrodė, kad pati gamta teikia jėgų eiti, judėti į priekį, vis tolyn ir tolyn. Imu geriau suprasti ir šv. Pranciškaus meilę kūrinijai. Virš galvos – giedras begalinis dangus, po kojomis – tvirta, trykštanti gyvybe žemė. Įsivaizduoju šiuo keliu einantį šv. Pranciškų ir giesmėmis šlovinantį pasaulio grožį:

Būk pagarbintas, mano Viešpatie, su visa savo kūrinija,
ypač su didinga sese saule, diena tikrąja, per kurią mus apšvieti.

Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per sesę žemę, mūsų motiną,
kuri maitina, valdo, brandina įvairius vaisius, gėles spalvingas, žolę.

Užkopę į vieną iš tos dienos kalnų, išvydome visą nueitą kelių dienų maršrutą. Buvo sunku patikėti, kad sugebėjome tiek daug įveikti pėsčiomis. Važiuodami mašina juk nestojame kur pakelėje, neatsigręžiame atgalios pasižiūrėti, kiek nuvažiuota, o štai keliaudami pėsčiomis, jei tik atsiranda galimybė nuo kokios kalvos atsigręžti atgal, galime pamatyti visą savo nueitą kelią, dar daugiau: įdėtas pastangas ir nugyventą laiką.

Su tėčiu keliu džiaugiamės savaip: jis vis sustoja pasigrožėti kraštovaizdžiu, įamžinti jį nuotraukose; aš bene visą kelią klausausi muzikos, einu ir pagauta įkvėpimo šoku. Mes visąlaik esame gamtoje: pasibaigus vienam miškui prasideda kitas, pakeliui vis praeiname gurguliuojančius kalnų upeliukus, pilnais plaučiais traukiame šviežią ir skanų orą. Nors kelias ir sudėtingas, reikalaujantis maksimalių jėgų, visa aplinka nelyg suteikia energijos – taigi jauti savo ir kelio pusiausvyrą.

Tądien stojome poilsiui buivolų ūkyje – paragavome tikros mocarelos, o popiet pasiekėme Čita de Kastelo – viduramžius menantį miestelį, kuriame, nors ir buvo apsčiai žmonių, kažkodėl jaučiausi vieniša – galbūt dėl tamsių siaurų gatvių, į kurias niekuomet nepatenka saulės šviesa. Kad ir kaip ten būtų, iš nežinia kur užplūdęs vienatvės jausmas nesutrukdė džiaugtis švelniu pavasarišku vakaru ir laukti rytojaus, kuris, žinojau, būtinai turįs nustebinti.

Priešakyje stūkso aukštas kalnas. Užkandame idealiai iškyloms pritaikytoje pievoje šalia upės ir patraukiame kalno link. Prasideda ilgas kopimas: kopi, kopi, jau atrodo viršūnė, bet ne – paeini keliasdešimt metrų lygiu paviršiumi ir šlaitas vėl šauna aukštyn. Lyg užsisukęs kartoji: „Jau tuoj, jau tuoj“, tačiau tas „tuoj“ vis tęsiasi ir tęsiasi… Galiausiai prabėga kelios ilgos valandos, prakaitas žliaugte žliaugia, vos pastovime ant kojų, bet laimingi ir dėkingi – mes kalno viršūnėje. Dabar jau tik žemyn. Žvelgdama į toli nuo kalno viršūnės besidriekiantį horizontą, galvoju, jei būčiau viena, kaži ar būčiau radusi jėgų tęsti šį begalinį kopimą, bet kartu su tėčiu viskas kitaip – kiekvieną akimirką vienas kitą įkvepiame.

Matyt, įkvepiame net ir tada, kai užsispiriame ir kiekvienas iki paskutiniųjų laikomės savo. Dar prieš leidžiantis į kelionę kartu su šeima linksmai svarstėme, kaži kaip ten mums su tėčiu seksis ieškoti bendros kalbos, žinant mūsų abiejų polinkį užsispirti. Iš tiesų, einant keliu su kitu žmogumi, neišvengiamai reikia priimti įvairiausių kompromisų. Kartais – smulkių (pavyzdžiui, kada stoti poilsiui), o kartais – didelių (kur nakvoti ir pan.). Tai ne visada pavyksta, nes kartais, pati dorai nesuprasdama kodėl, niekaip nenoriu sutikti su tuo, kas man siūloma. Lygiai tas pat galioja ir tėčiui. Taigi užsispiriame ir einame tarsi kartu, bet iš tikrųjų – atskirai. Būtent taip nutiko kitądien.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Galbūt dėl didžiulio nuovargio, emocijų intensyvumo, noro greičiau pailsėti netikėtai ėmė viskas labai erzinti. Supratau, kad šįkart noriu daryti taip, kaip man atrodo teisinga, taigi pabūti vienai ir su niekuo nesikalbėti. Tad, palikusi tėtį užnugary, ėmiau lėkti į priekį. Su kiekvienu žingsniu jaučiau vis didėjantį nuovargį, akyse kaupėsi ašaros, tačiau norėjau kuo greičiau pasiekti Gubijų – miestelį, kuriame turėjome apsistoti.

Anot vietinės legendos, šalia Gubijo gyveno vilkas, labai gąsdinęs aplinkinius gyventojus. Vieną dieną pro šalį keliavęs šv. Pranciškus tarė miestelėnams: „Leiskite man su juo pasikalbėti.“ Miestelėnai, žinoma, sutiko – tegu šnekasi, jei nori. Visų didelei nuostabai, įvyko stebuklas – vilkas priturseno prie šv. Pranciškaus ir nuolankiai priglaudė prie jo savo didelę galvą. Nuo to laiko vilkas daugiau nieko nepuolė, miesto gyventojai jį netgi pamilo, šerdavo maistu, o jam numirus labai gedėjo.

Gubijuje visą vakarą praleidome atskirai – supratau turinti pabūti viena su savo vidiniu vilku, priimti nuovargį kaip neišvengiamą kelio atributą, galų gale nebepykti ant savęs bei tėčio. Išaušus kitai dienai, vėl ėjome kartu petys į petį.

Aštuntąją kelionės dieną pajutome, kad mūsų kelionės tikslas – Asyžius, jau visai šalia. Matyt, todėl, patys to nepastebėję, ėmėme skubėti – tarkime, užuot likę nakčiai senuose piligrimų namuose Eremo di San Pietro, tik nusilenkėme mėlynoje koplytėlėje, pavaišinome kitus sutiktus piligrimus godži uogomis ir nuskuodėme tolyn, nė nenumanydami, kur šiąnakt nakvosime.

Kelias, aišku, buvo daug sunkesnis, nei manėme. Įsidienojus stabtelėjome prie azūrinio upeliuko, pailsėjome ir tęsėme kelionę. Vėl į kalną. Šiandien užsibrėžėme truputėlį per daug, bet buvo verta – pasiekę miestelį, pavadinimu Bisčina, grožėjomės nuo kalno atsivėrusiais vaizdais. Pagrindinė miestelio gatvė buvo uždaryta, o nakvynės namai nelaukė svečių, taigi ir nedirbo. Toliau eiti jau nebegalėjome, tačiau mums ranką ištiesė viena miestelio gyventoja – ji padėjo mums apsistoti pas savo pažįstamą.

Pasirodo, tądien ne vieninteliai sumanėme įveikti kalną – vakarop susipažinome su į miestelį taip pat atėjusia austrų pora. Kitą rytą į kelią išsiruošėme kartu, tačiau kaip dažnai čia atsitinka – juk tai piligriminis kelias, taigi kiekvienas eina savuoju – neilgai trukus išsiskyrėme. Bet tik tam, kad darsyk susitiktume su jais paskutinėje stotelėje – Valfabrikoje – prieš Asyžių. Tiesa, jie, priešingai nei mes, pasiryžo dar tą patį vakarą pasiekti šv. Pranciškaus miestą. Na o mes likome nakvoti Valfabrikoje. Ir nė kiek dėl to nesigailėjome – netrukus ne tik susipažinome su Tadėjumi, einančiu iki Asyžiaus net iš Lodzės, bet ir susitikome su mūsų drauge Eva. Taigi nusimatė puikus vakaras!

Paskutinę kelionės dieną atsibudome labai anksti: su tėčiu jautėme didelį įkvėpimą. Išėjome juokdamiesi ir dainuodami. Galvojome, kokie buvome pirmąją dieną, kokie esame dabar. Kūnas sutvirtėjęs, kopiame į kalnus ir einame keliu truputėlį spartesniu žingsniu, protas niekuo nesiskundžia, priima viską taip, kaip yra. Išvydę horizonte Asyžių labai susijaudinome, norėjosi kas šimtą metrų stabčioti ir fotografuot viską aplinkui. Ir štai kopiame jau į paskutinį mūsų kelionės kalną, ant kurio įsikūręs Asyžius. Vidurdienį turėjo vykti Mišios, bet ar spėsime? Vos įžengėme į miestą, iškart pasukome prie bažnyčios, kurioje yra šv. Pranciškaus relikvijos. O bažnyčioje klestelėjome ant suoliuko ir ėmėme verkti. Šv. Pranciškau, mes atėjome! Mes čia. Su tėčiu.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Tai mes: aš ir tėtis. Praėjo jau metai nuo mūsų kelionės. Jaučiame begalinį dėkingumą už tai, ką parsivežėme iš Šv. Pranciškaus piligriminio kelio. Už galimybę eiti, už sutiktus kelyje žmones, už žaižaruojančią visais gyvybės atspalviais gamtą, už šv. Pranciškaus dainas ir meilę, kurią visąlaik jautėme būdami kelyje. Dabar laukiame naujos kelionės – šįsyk eisime iki Romos. Petys į petį.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.