Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

18 min.

Su totorių kultūra lietuvius pažindina per muziką: ansambliui ploja ir čia, ir užsienyje

Totorių folkloro ansamblis „Ilsu“. Eldaro Šabanovičiaus nuotrauka

Svajonė atgaivinti Lietuvos totorių folklorą, tapusi realybe – taip jau dešimtmetį besitęsiančią folkloro ansamblio „Ilsu“ veiklą pristato jo vadovė ALMIRA PARMAKSIZOGLU, į Lietuvą atvykusi 1993-iaisiais.

Prieš dešimtmetį į sceną žengė vaikai, šiandien žinią apie totorių papročius, tradicijas, šokius, dainas ir folklorą skleidžia ne tik jie, bet ir senjorai, aktyviai dalyvaujantys koncertuose ir festivaliuose ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Esate ansamblio „Ilsu“ vadovė. Prisiminkite, kokia buvo jo veiklos pradžia.

Dar 2011-aisiais pradėjau svarstyti apie tai, kad labai norėčiau Lietuvos totoriams padėti išmokti totoriškų dainų ir šokių. Iki tol aš buvau totorių folkloro ansamblio „Alije“ narė, daug metų kartu su kitais ansamblio dalyviais organizavome šventes, keliavome, kol supratau, kad pati norėčiau suburti vaikų ansamblį. Į pirmąsias repeticijas atėjo kelios maždaug devynerių metų mergaitės.

Pradžioje vaikus teko mokyti totorių kalbos pagrindų, Lietuvos totorių vaikai jos nemoka. Vėliau prie mūsų prisijungė Lietuvoje žinomas folkloristas Liutauras Milišauskas. Pirmiausia vaikams pasiūlėme dainuoti būtent folkloro dainas, vėliau pasiuvome autentiškus XIX amžiaus turtingų totorių kostiumus.

Ansamblio pavadinimas „Ilsu“. Kas slypi už šio žodžio?

Koks bus ansamblio pavadinimas, svarstėme labai ilgai. Norėjosi pavadinimo, susijusio su mūsų tėvyne. Žodis „Ilsu“ būtent ir reiškia „tėvynę“. Ansamblio „Ilsu“ nariai mokosi Pavolgio ir Krymo totorių folkloro lyrinių ir apeiginių dainų (kalendorinių švenčių, vestuvinių), tautinių šokių, pasakų, legendų, mįslių, patarlių ir posakių, totorių kalbos pagrindų ir Rytų virtuvės tradicijų.

Ansamblio veiklos pradžioje subūrėte ir ugdėte vaikus. Kas pasikeitė per dešimtmetį?

Pirmieji, kaip minėjau, koncertuoti pradėjo vaikai. 2013 metais pradėjome augti, planuoti renginius ne tik norėdami parodyti išmoktas dainas ir šokius, bet ir supažindinti visuomenę su mūsų papročiais. Tais pačiais metais įkūrėme Totorių kultūros centrą. Šio centro tikslas – atgaivinti ne tik Lietuvos totorių folklorą, bet ir totorių kalbą, papročius, tradicinius verslus, tradicinę virtuvę, ugdyti visuomenėje tarpkultūrinį dialogą, išsaugoti totorių kultūrą Lietuvoje. Norime skleisti totorių tradicijas, supažindinti visuomenę su totorių papročiais, tradicijomis, kulinariniu paveldu, folkloru.

Pradėję veiklą ėmėme bendradarbiauti su Tautinių mažumų departamentu, Kultūros taryba, teikėme projektus, paraiškas.

Pirmasis reikšmingas mūsų įgyvendintas projektas – 2014 metais Trakuose suorganizuota kūrybinė vasaros mokykla, kurią palaikė ne tik šios dvi institucijos, bet ir Turkijos ambasada Lietuvoje.

Pirmaisiais metais į vasaros mokyklą atvyko pedagogų iš Kazanės, aštuoni pedagogai iš Turkijos.

Vasaros mokykloje dalyvauja totorių bendruomenės atstovų iš įvairių Lietuvos vietovių: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Visagino, Nemėžio, Keturiasdešimt Totorių kaimo, taip pat atvažiuoja vaikų iš Lenkijos, Latvijos, Krymo, Tatarstano ir Turkijos. Iš viso – apie 60 dalyvių. Pamokas veda pedagogai iš Tatarstano, Krymo ir Turkijos. Mokyklos uždarymą vainikuoja baigiamasis koncertas Trakų salos pilies Didžiojoje menėje arba Trakų kultūros rūmuose.

Per dešimtmetį mūsų repertuare sukaupta daugiau kaip šimtas dainų ir šokių. Parengtą programą pristatome pačių organizuojamuose renginiuose, dalyvaujame Lietuvoje vykstančiuose festivaliuose. Ne kartą koncertavome užsienyje: Lietuvos totorių kultūrą pristatėme Kryme, dalyvavome vaikų šventėje Turkijoje, nesyk lankėmės Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje. Kartą dalyvavome tarptautiniame festivalyje Kazanėje.

Išties nuostabu dirbti su vaikais, perduoti savo žinias, matyti, kaip jie auga, yra laimingi. Vieni užauga, prie kolektyvo prisijungia mažesni, bėgant laikui prisijungė ir senjorai. Senjorų grupė – pati motyvuočiausia: turi laiko, noro ir energijos. Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę ne tik su vaikais, bet ir jais pasidalyti savo žiniomis ir totorių kalbos pagrindais.

Totorių folkloro ansamblis „Ilsu“. Eldaro Šabanovičiaus nuotrauka

Dirbate su vaikais ir senjorais. Kaip skirtingoms kartoms pavyksta susikalbėti?

Būna, kad į koncertus važiuoja tik vaikai arba tik senjorai, tačiau dažniausiai dalyvauti kviečiamas visas kolektyvas. Senjorai pasikviečia anūkus, ateina vaikai, į vasaros mokyklas prisijungia tėvai. Galima pasakyti, kad gyvuoja ne tik folkloro ansamblis. Mūsų veikla daug platesnė. Svarbiausia, vyksta gražus bendravimas, kad ir skirtingos kartos, bet vieni kitus puikiai supranta.

Totorių kultūros centras stengiasi išsaugoti materialiąją totorių kultūrą, tradicinį siuvinėjimą, nėrimą, audimą, organizuoti šimtalapio, čak čak šventes, tradicinių verslų parodas ir kt. Auklėjant jaunimą neužmirštamos totorių liaudies rungtys, sporto varžybos, imtynės „Kureš“, noras atgaivinti mokėjimą groti totorių liaudies instrumentais: smuiku – kemane, armonika, styginiu instrumentu – saz, dūdele – kurai, mušamaisiais – dare, bavul.

Kiekvieną mėnesį vyksta dainavimo ir choreografijos pamokos, organizuojama ir viena kulinarinė pamoka.

Kokią žinią jūs, būdama ansamblio „Ilsu“ vadovė, norite perduoti klausytojams?

Pirmiausia noriu padėkoti tėvams, kurie atveda savo vaikus. Juk viskas prasideda nuo tėvų noro. Vaikai nemoka totorių kalbos. Iš pradžių būna visko, kol apsipranta. Noriu padėkoti vaikams, kurie patikėjo manimi ir mūsų veikla. Daug žmonių, lietuvių, nori mums padėti ir palaiko mūsų veiklą.

Nuo pat pradžių mūsų tikslas buvo – nesvarbu, iš kokio kaimo ar miesto vaikai ar senjorai. Pradėjus organizuoti tarptautines vasaros mokyklos į Lietuvą atvažiuoja vaikų iš Krymo, Lenkijos, Kazanės, Latvijos. Mūsų tikslas visus sujungti, mes neužsiimame politika, tiesiog vaikams ir senjorams noriu perduoti tai, ką išmokau iš savo tėvų. Mama buvo puiki dainininkė, tėvas grodavo armonika, aš pati dar vaikystėje, visų pirma namuose, išmokau totoriškų dainų, visą gyvenimą širdyje nešiojuosi meilę totorių kultūrai, dainai, ją noriu perduoti ne tik Lietuvos totoriams, bet ir visai visuomenei, besidominčiai mūsų kultūra.

2021-ieji Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metai. Ar šie metai jums buvo ypatingi?

Šįmet iš Lietuvos valstybės sulaukėme labai daug dėmesio. Buvo organizuota daug renginių. Vasarą vyko vasaros mokykla Trakuose, sulaukėme daug kvietimų dalyvauti koncertuose Ignalinoje, Visagine, Zarasuose. Susipažinome su Panevėžio muzikinio teatro styginių kvartetu. Vienos ansamblio narės smuikininkės senelis buvo totorius, ji susidomėjo totoriška muzika, susipažinome, pasiūlėme, kad gal norite kūrinių, taigi bendraudami ir bendradarbiaudami paruošėme programą.

Prie mūsų prisijungė ir Lietuvos operos dainininkė. Turime profesionaliai paruoštą totoriškos muzikos ir dainų koncertą. Programą pristatėme vasaros mokyklos metu Trakuose, rugpjūčio pabaigoje Šv. Kotrynos bažnyčioje vyko ansamblio jubiliejinis koncertas.

Esame dėkingi lietuviams už meilę, kurią jaučiame gyvendami Lietuvoje.

Totorių kasmetinė stovykla Trakuose ir pasirodymai. Eldaro Šabanovičiaus nuotrauka
Totorių kasmetinė stovykla Trakuose ir pasirodymai. Eldaro Šabanovičiaus nuotrauka
Totorių kasmetinė stovykla Trakuose ir pasirodymai. Eldaro Šabanovičiaus nuotrauka
Totorių kasmetinė stovykla Trakuose ir pasirodymai. Eldaro Šabanovičiaus nuotrauka
Totorių kasmetinė stovykla Trakuose ir pasirodymai. Eldaro Šabanovičiaus nuotrauka
Totorių kasmetinė stovykla Trakuose ir pasirodymai. Eldaro Šabanovičiaus nuotrauka
Totorių kasmetinė stovykla Trakuose ir pasirodymai. Eldaro Šabanovičiaus nuotrauka
Totorių folkloro ansamblis „Ilsu“. Eldaro Šabanovičiaus nuotrauka
Totorių kasmetinė stovykla Trakuose ir pasirodymai. Eldaro Šabanovičiaus nuotrauka

Minime Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metus ir ansamblio dešimtmetį. Kuo galite pasidžiaugti, kuo per dešimt metų tapo „Ilsu“?

Mano svajonė buvo, kad kuo daugiau Lietuvos totorių išmoktų dainų ir šokių, kad mus pamatytų Lietuvoje, kad atsirastų žmonių, kurie norėtų tęsti mūsų pradėtą darbą. Labai norėčiau, kad ne tik aš mokyčiau, bet kad mano darbas būtų pratęstas ir ateityje. Rengiame dainų knygas: į vieną vietą renkame gražiausias totorių dainas, jas verčiame į lietuvių kalbą. Darbas didžiulis, norime parengti ir muzikos įrašų. Nesvarbu, ar tai bus Lietuvos totorius, ar lietuvis – visi galės į rankas paimti knygą ir išmokti totoriškų dainų, taip pat suprasti, apie ką jos. Vertimas profesionalus, taigi jis turėtų padėti ne tik Lietuvos totoriams, bet ir visai Lietuvai dar geriau pažinti mūsų kultūrą.

Projektą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu