2020 10 29

Rūta Averkienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Subartonyse duris po atnaujinimo atvėrė V. Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namas-memorialinis muziejus

Atidarymo akimirka.
Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namo-memorialinio muziejaus atidarymas. Rūtos Averkienės nuotrauka

Subartonyse duris lankytojams atvėrė atnaujintas Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namas-memorialinis muziejus.

„Terpu girelių, terpu žaliųjų stovi dvareliai. Terpu raistelių, terpu ežerėlių Subartonių kaimelis“, – rašė kadaise nedidelį gimtąjį kaimelį ir visą Dzūkiją išgarsinęs Vincas Krėvė-Mickevičius. Jis dabar neabejotinai didžiuotųsi savo atnaujinta sodyba-muziejumi, kuris yra ne tik vienas reikšmingiausių Varėnos rajono lankytinų objektų, bet ir svarbus visai Lietuvai. Jo atnaujinimas – prasminga simbolinė dovana prieš 138 metus spalio 19-ąją gimusiam rašytojui.

Pabirusių šimtamečių klevų lapų auksu pasipuošusioje rašytojo gimtojoje sodyboje į atnaujinto muziejaus atidarymo renginį „Aitvaro prisijaukinimas“ susirinkę svečiai turėjo galimybę pamatyti, kaip per pusantrų metų Varėnos rajono savivaldybės administracijos įgyvendinto projekto „Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus atnaujinimas“ metu pasikeitė namo ir visos sodybos vaizdas. Labai svarbu, kad remonto metu XIX a. antrojoje pusėje statytame name išsaugota nemažai autentikos. Buvo suremontuoti ir restauruoti memorialinio muziejaus langai, langinės, durys, lubos, krosnys, kaminai, metaliniai vyriai ir rankenos, įėjimo prieangis, fasadai apkalti lentelėmis, pakeista elektros instaliacija, įrengtos gaisro ir saugos signalizacijos. Lauko rūsio pastate įrengtas WC, įrengta vandentiekio ir buitinių nuotekų sistema.

Pabuvus atnaujintoje, senove alsuojančioje pirkioje, kur dar, rodos, tebeplevena V. Krėvės dvasia, šalia išbalintos duonkepės krosnies ir pasieniais, tarp senovinių rašytojo šeimos buities rakandų ir eksponuojamų jo parašytų knygų pavyzdžių, nuotraukų, tarsi išklausai lietuvių literatūros ir Lietuvos istorijos pamoką.

V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus – Merkinės krašto muziejaus padalinys, kurio darbuotojai sumaniai kaupia, saugo, tiria ir populiarina rašytojo kūrybinį ir memorialinį palikimą.

Merkinės krašto muziejaus direktoriaus pavaduotoja, 20 metų vadovavusi Subartonių muziejui, Evelina Buržinskienė pasidžiaugė, kad muziejus Subartonyse gražiai atnaujintas, beliko įrengti tik naujus informacinius stendus.

„Renginį ne šiaip sau pavadinome „Aitvaro prisijaukinimas“. Aitvaras – mitologinė būtybė, nešanti turtus. Tikėkimės, kad ir muziejus sulauks rėmėjų ir taps dar žinomesnis“, – teigė E. Buržinskienė. Nuo šios vasaros muziejui vadovauja Deividas Priešegalavičius.

Atidarymo akimirka.
Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namo-memorialinio muziejaus atidarymas. Rūtos Averkienės nuotrauka
Atidarymo akimirka.
Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namo-memorialinio muziejaus atidarymas. Rūtos Averkienės nuotrauka
Atidarymo akimirka.
Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namo-memorialinio muziejaus atidarymas. Rūtos Averkienės nuotrauka
Atidarymo akimirka.
Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namo-memorialinio muziejaus atidarymas. Rūtos Averkienės nuotrauka
Atidarymo akimirka.
Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namo-memorialinio muziejaus atidarymas. Rūtos Averkienės nuotrauka
Atidarymo akimirka.
Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namo-memorialinio muziejaus atidarymas. Rūtos Averkienės nuotrauka
Atidarymo akimirka.
Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namo-memorialinio muziejaus atidarymas. Rūtos Averkienės nuotrauka
Atidarymo akimirka.
Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namo-memorialinio muziejaus atidarymas. Rūtos Averkienės nuotrauka
Portretas.
Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namo-memorialinio muziejaus atidarymas. Rūtos Averkienės nuotrauka
Atidarymo akimirka.
Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namo-memorialinio muziejaus atidarymas. Rūtos Averkienės nuotrauka

Su švente subartoniškius ir svečius pasveikinęs Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta pažymėjo, kad ši vieta labai svarbi ne tik dzūkams, bet ir Lietuvai: „Vincas Krėvė mums yra antrasis svarbus kraštietis po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, ir jį mes turime tinkamai įamžinti. Tikiuosi, kad atnaujinus muziejų vaikų ekskursijų padaugės, kad juos sudomins ir to laikmečio buities daiktai, ir inovatyvi ekspozicija. Mums reikia sugalvoti ir daugiau, ir įdomiau, kaip Krėvę pateikti. Muziejaus atnaujinimas – graži pradžia naujo Krėvės grįžimo į Subartonis.“

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė sakė: „Turbūt niekam nereikia įrodinėti, kuo Krėvė svarbus. Nacionalinio epo autorius turi skambėti labai plačiai, ne tik per literatūros pamokas. Mes turime galvoti, kokiu būdu jį garsinti plačiau, dažniau, įdomiau.“ Ji pasiūlė pagaliau įsteigti Vinco Krėvės premiją: „Premijos įsteigimas – geras pretekstas kasmet prisiminti kūrėją. Padarykim šitai. Dzūkijoje nėra nė vienos literatūrinės premijos. Mieli dzūkai, atėjo laikas suremti pečius. Nacionalinio epo autoriaus Vinco Krėvės premijos įsteigimas būtų tikrai didelis įvykis.“

Profesorė, filologijos mokslų daktarė Reda Pabarčienė pažymėjo, kad V. Krėvė neabejotinai įtvirtino dzūkų tapatybės pamatą. Ji pakvietė keliauti laiku ir pabandyti įsivaizduoti, kokius draugus V. Krėvė parsivežtų ir susodintų gimtoje gryčioje už stalo: „Stalas, už kurio susėstų rašytojo draugai, ir dabar stovi autentiškas. Tokių žmonių būtų nemažai. Atrinkau tuos, su kuriais Krėvė draugavo. Kaip atrodytų tas susibūrimas? Krėvė, aišku, kalbėtų dzūkiškai. Nepaisant, kad yra profesorius ir politikas, žurnalo redaktorius. Artimiausias jo draugas – Balys Sruoga, su kuriuo jie kalbėdavo, politikuodavo tuo metu, kai abu dar nesijautė klasikais. Taip pat sėdėtų Dalia Sruogaitė, ji šmaikščiai pasakytų: „Man Krėvės kaliošai per maži.“ Sėdėtų Albertas Zalatorius, kuris rašė monografiją apie Krėvę ir nebaigė, kurio rūpinimusi Subartonių kapinaitėse perlaidoti Krėvės palaikai. Kostas Ostraskas – pats moderniausias dramaturgas.“

Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas kalbėjo apie tai, kad muziejaus darbuotojai iki šiol dirbo ir ateityje dirbs kūrybingai bei iniciatyviai, kad muziejus taptų dar didesniu traukos centru. Renginio dalyviai turėjo progą pamatyti šimtamečiame sodybos kleve baltuojantį klevo lapo formos dviejų metrų ilgio ir pusantro metro pločio aitvarą. Skulptūrinę kompoziciją – šį aitvarą ir rašytojo atvaizdą – sukūrė skulptorius Margiris Buržinskas.

Atidarymo akimirka.
Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namo-memorialinio muziejaus atidarymas. Rūtos Averkienės nuotrauka
Atidarymo akimirka.
Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namo-memorialinio muziejaus atidarymas. Rūtos Averkienės nuotrauka

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktoriaus pavaduotoja Lina Žukauskienė sakė, kad šis muziejus yra labai ryškus kultūros židinys Dainavos žemėje, o jos kolega, merkiniškis Algimantas Černiauskas priminė, kad Merkinės miestelio bendruomenė yra įkūrusi premiją Merkinės V. Krėvės gimnazijos mokiniams už etnokultūrinius tyrimus. Jis perskaitė ištrauką iš knygos „Nerūpėjo niekur išvažiuoti“, kurioje yra Onos Krėvaitės-Mošinskienės portretas ir mintys apie jos apsilankymą Subartonių kaime: „1990 metai. Po daugelio metų – pirmieji žingsniai tėviškės takeliu… Jos veidas nušvito, rankos paliko tarsi priimdamos palaiminimą už galimybę pajusti…“

Po renginio dalyviai keliavo į kaimo gale esančias kapinaites, kuriose perlaidoti rašytojo ir jo žmonos Onos Rebekos 1992 m. spalio 10 d. iš Amerikos parvežti palaikai. Šalia – tėvelių ir kitų giminaičių kapai. Čia „Kukumbalio“ dainorėliai žymiojo kraštiečio garbei sugiedojo keletą jautrių giesmių. Ant kapo, kurį puošia tautodailininko Ipolito Užkurnio sukurta skulptūra „Dainavos šalies dainius“, buvo padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

V. Krėvės sesers Monikos anūkė Laimutė Raugevičienė, kalbėjusi giminaičių vardu, sakė: „Mes visi augome su Krėve, jį pažįstu nuo vaikystės. Jis visus apsakymus kūrė surinkęs po kruopelytę subartoniškių ir giminaičių pasakojimų. Visi branginam savo giminaičio atminimą. Labai džiaugiuosi už iniciatyvą įkurti V. Krėvės literatūrinę premiją.“

L. Raugevičienė pasidžiaugė sudariusi Mickevičių giminės genealoginį medį. Ji taip pat priminė faktą, kad V. Krėvė-Mickevičius, būdamas konsulu Baku, po Pirmojo pasaulinio karo padėjo tūkstančiams tautiečių, norėjusių grįžti į Lietuvą. Jis buvo ir marionetinės Vyriausybės ministras pirmininkas, bet supratęs, kad padarė klaidą, iš tos Vyriausybės atsistatydino: „Noriu paminėti tris vyrus, kurie ypač rūpinosi Vinco Krėvės kultūriniu palikimu – lietuvių literatūros tyrinėtojas Albertas Zalatorius, Lietuvos ir Azerbaidžano visuomenės bei kultūros veikėjas Mahiras Gamzajevas ir Vilniaus memorialinio muziejaus direktorius Vladas Turčinavičius.“ L. Raugevičienė dėkojo už gražiai atnaujintą iškilaus giminaičio gimtąją sodybą ir sakė mielai sutinkanti visuomeniniais pagrindais padirbėti muziejuje gide.

Vėliau visi dar kartą susirinko atnaujinto muziejaus kieme prisiminti išskirtinę Dainavos krašto asmenybę – mažą ūgiu, bet labai didelę dvasia. Pakalbėti apie tai, kad kiekvienas, apsilankęs Subartonyse ir užsukęs į XIX a. pabaigoje statytą dzūkišką V. Krėvės-Mickevičiaus gimtąją sodybą, turės nepakartojamą galimybę pabuvoti prie rašytojo kūrybos ištakų. Susipažinti ne tik su iškilaus rašytojo gimtosios sodybos aplinka, bet ir unikalia to laikmečio Dzūkijos regiono kultūrine istorine panorama.