Sudainuota Evangelija šv. Pilypo gyvenime

Ir šiandien kyla begalinis dėkingumas už Pilypo šventumą ir Jo gyvą buvimą Bažnyčioje. Jis yra didelė dovana ir mums, Bažnyčiai Lietuvoje. Šie metai yra paskelbti jubiliejiniais. Aplankius Šv. Pilypo bažnyčias bet kur pasaulyje, atlikus įprastas atlaidų sąlygas, dalyvaujant Pilypo minėjime galima gauti Dievo atlaidų malonę. Sergantys ir vyresnio amžiaus žmonės gali melstis į Pilypą namuose ir taip pat gauti malonių.

Kunigai oratorionai (gyvenantys Šv. Pilypo Nerio oratorijoje) yra kviečiami teikti Atgailos ir Susitaikinimo sakramentus. Šventosios Dvasios vedimu, minint 500 Pilypo gimimo metines, Vilniaus oratorija, esanti Antakalnyje, atgimė iš naujo. Jai dabar priklauso 5 kunigai (tarp jų – ir aš) bei grupė tikinčiųjų. Du reikšmingi minėjimai Oratorijos istorijoje parodo Dievo veikimą mūsų tikėjimo istorijoje.

Noriu pasidalinti vieno pamokslo mintimis apie Pilypą. Pamokslas pasakytas šio šventojo minėjimo išvakarėse Romoje 2017 m., autorius – iš Oratorijos kilęs italų vyskupas Edoardo Aldo Cerrato. Šis pamokslas gerai atspindi Pilypo šventumą ir parodo, kad ir šiais laikais tikėjimą tikrai galima „sudainuoti“, t. y. išgyventi ir dalintis.

***

Mane visuomet stebino viena šv. Pranciškaus Salezo frazė apie šventuosius, kur jis vartoja gražų įvaizdį: „Tarp Evangelijos ir šventųjų nėra didelio skirtumo, tokio kaip tarp parašytos muzikos ir sudainuotos muzikos…“ Tai yra vienas iš Pilypui Neriui suteikiamų įvaizdžių, kuriuo jis aprašomas vienoje tėvo Boyerio knygoje pavadinimu „Pilypas Neris, Dievo muzika“.

Evangelija – Geroji Naujiena, kurią Dievas mums duoda ne tik žodžiais, bet kartu su mumis gyvendamas meilės istoriją. Pilypas ją tiesiog dainuoja. Dainuoja kurdamas visą savo gyvenimą pagal „išmintį“, apie kurią mums kalba skaitinys iš Pilypo Nerio liturginio minėjimo:

„Meldžiausi ir nužengė ant manęs išminties Dvasia. Ją vertinau labiau negu skeptrą ir sostą, o turtus, palyginti su ja, laikiau niekais. Nelyginau jos net su brangakmeniu, nes visas auksas prieš ją tėra tik žiupsnis smilčių, o sidabras prieš ją vien tik molis… Drauge su ja atėjo man visa, kas gera. […] Išmintis yra dovana, kurios reikia prašyti, šauktis maldoje ir priimti atviru protu ir širdimi! Neturime išminties todėl, kad mažai maldoje jos prašome ir šios dovanos nepriimame…“

Pilypas dainavo apie išmintį gyvendamas „džiaugsmu“, o jį mini ir apaštalas: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! […] Per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Fil 4, 4–7).

Giedojo Pilypas apie Jėzų Kristų, nes Jį padarė savo pamatu ir visos savo egzistencijos centru, mylėdamas Jį kaip „tikrą vynmedį“, kurio esame šakelės ir kuris mus kviečia „pasilikti“ Jame, nes be „Jo nieko padaryti negalime“. „Šventuosiuose ir su jais, – sakė palaimintasis Karolis de Fuko – mes kontempliuojame Tą, kurio kontempliacijos buvo pilnas visas jų gyvenimas.“

Ši muzika, brangūs broliai ir seserys, yra tėvo Pilypo ne parašyta, bet sudainuota, jis mums dainavo savo patirtimi. Patirtis nėra vien tik idėja, kad esame Kristaus mylimi ir mes mylime Jį. Tai yra patirtis, kad Kristus mus gelbsti, nes mes visi esame Jo draugai, ir šioje draugystėje atsakymą randa troškimas, esantis mumyse kiekvieną dieną atsinaujinti savo viduje, išgyvenant problemas ir sunkumus, pralaimėjimuose ir gyvenimo džiaugsmuose. Trokšti Kristaus kiekviename reikale, ieškoti Kristaus visur ir visa daryti dėl Jo ir Jame – tai yra tėvo Pilypo muzika, „sielų žvejotoja“, kurios jis visuomet norėjo savo Oratorijoje!

[…] yra gražu apsistoti ties keliomis muzikos natomis ir Pilypo dainomis, kurios apdainuoja jo ypatingą dėmesį ir meilę jaunimui. Pasiruošimo [2018 m. vyskupų] sinodui skirtuose dokumentuose yra vieta, kur, atrodo, galime matyti Pilypo apaštalavimo vandenženklį: vieta, kurią reikia pabrėžti, yra „pareiga keliauti kartu su jaunimu“ ir paaiškinama: „Kad galėtume lydėti juos, reikia išeiti iš savo asmeninių iš anksto susikurtų schemų, susitinkant juos ten, kur jie yra, prisitaikant prie jų laiko, tempo, ir jų ritmo; tai reiškia, kad reikia rimtai žvelgti į juos jų saviškuose sunkumuose iššifruojant realybę, kurioje gyvena, ir gyvenimo elgesiu siunčiamą žinutę transformuoti į žodžius, kasdienėmis pastangomis kurti savo asmeninę istoriją ir daugiau ar mažiau sąmoningose jų gyvenimo prasmės paieškose.“

Kartais meniškas pavaizdavimas – kinematografijoje – visuomet rodo Pilypą, apsuptą išskirtine daugybe vaikų ir jaunuolių. Taip nebuvo. Aišku, jam jų tikrai netrūko; tai primena ir užrašytas palinkėjimas: „Pilypas Neris tarp džiaugsmingų šūksnių, labai išmintingai su mažais buvo mažas“, o jaunimui, kaip tai prisimena liudininkai, Pilypas buvo atsidavęs „ypatingu dėmesiu“. Visi buvo džiaugsmingo klimato patraukti, kuriuo alsavo visa „pilypiška erdvė; buvo patraukti nuo nuoširdaus žvilgsnio, kuriuo Pilypas žvelgė į žmones ir įvairias situacijas, iki išminties, šio kunigo meilės, kuria degė jo krūtinė iš meilės Kristui.

Pilypo asmenyje jie rado tėvą, kuris nebuvo niūrus, tuščiai nesiginčijo, visuomet buvo pasiruošęs ir sugebantis be jokių kliūčių priimti jauną žmogų, kuris dažnai išgyvena daug prieštaringų jausmų ir augimo nuovargį. Pilypas traukė jaunimą, nes jis nebuvo tas, kuris bet kokia kaina norėjo atrodyti jaunas – ir jis buvo jaunas net sulaukęs aštuoniasdešimties. Jis buvo daug laimingesnis už jaunus žmones, ir tai matėsi: apie jo žavesio šaltinį liudijo šv. Karolis Boromiejus: „Tėvas Pilypas turi ypatingą dovaną vadovauti jaunimui ir jų yra taip mylimas ir gerbiamas, kad niekam į galvą neateitų jam greitai nepaklusti.“

Pilypas gerai pažino jaunimą, nes su jais buvo, su jais leido laiką, o visų pirmiausia juos mylėjo. Jo yra tai net užrašyta – „saldus, bet ir įpareigojantis kvietimas atrasti mumyse glūdintį  potencialą, kad patikėtume savimi. Ir iš kitos pusės, aiškų suvokimą apie natūralius trūkumus. Be ypatingų psichologijos žinių šv. Pilypas sugebėjo įsiskverbti į žmogaus sielą ir prieiti prie išvados, kad negalima iš dalies ar visiškai naikinti daugybės troškimų, kurie praplečia mūsų toleranciją; vienintelis apribojimas – nuodėmei, netvarkai. [Buvo leidžiami] Laisvi impulsai, padūkę, triukšmingi, bet ne netvarkingi, ne žalingi.

Sveikas džiaugsmas yra apvalantis; tai reiškia – kuriantis, ir jis turi būti priimtas. Refleksija – štai kur yra kova su liūdesiu, izoliacija, tylėjimu. Toks yra žmogiškais elgesys: suprantantis, švelniai priimantis artimą, trokštantis jį įtikinti, kad ieškotų idealo, kuris sugrąžintų jam jėgas, kad atsigautų savo vidumi.“ (P. A. Cistellini).

„Tėvas“ buvo vienintelis titulas, kurį jis mielai priėmė, „Nes tai, – sakė jis, – nurodo meilę.“ Pilypo tėviškumą skleidė visa jo būtis: taip, kaip jis mylėjo, jo rūpestis dėl visų klausimų ir jaunimo problemų, troškimas būti šalia jų, ir paieškos, kai kartais kai kuriam laikui jų nematydavo, dėmesingas ir asmeninis rūpinimasis jų sielos reikalais, jų sąžinės ugdymu. Kad žmogus galėtų augti, jam reikia sutikti kažką didesnį už save, kuris jam galėtų parodyti kelią, atsakomybės būtinybę asmeninės laisvės sankryžose; kažką, kas padėtų nepasilikti susipainiojusio tarp savo trūkumų ir pasiteisinimų.

„Palaiminti jūs jaunieji, kurie turite laiko daryti gera“; „būkite linksmi, tačiau nedarykite nuodėmių“, – kartojo Pilypas. Jo posakis, kuris tapo gerai žinomas: „Būkite geri, jei galite“, nekalba apie moralinį elgesį, bet reiškia: būk ramus, nesijaudink. Ir tuomet – mums suprantamas priedas „jei galite“…

Brangūs broliai ir seserys, jaunimo auklėjimas yra mūsų visų suaugusiųjų uždavinys… Neužtenka klausti savęs, kokį pasaulį paliksime mūsų jaunimui, reikia klausti, kokį jaunimą paliksime šiam pasauliui!

Tėvas Pilypas tepadeda mums išlikti sąžiningiems mūsų atsakomybėse ir būti Viešpaties mokiniais, įsitikinusiais, kad kaip mūsų tėvas sakė: „Kas nori kažko kito, kas nėra Kristus, jis nežino ko nori“ ir „Jei kažkas dirba ir tai ne Kristui, jis nežino ką dirba.“ Mokiniai –  tai krikščionys, tai katalikai, tai vyrai ir moterys, atviru žvilgsniu žvelgiantys į realybę ne tik vienu aspektu, o visais. Jie yra pajėgūs gyventi netgi tada, kai mūsų dienų gyvenimo realybė nėra lengva (o ar kada buvo lengva?).

Tėve Pilypai, Dievo ir žmonių drauge, Kristaus eksperte, išmintingas ir džiaugsmingas, melski už mus!