2021 08 09

Aušra Čebatoriūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Sudėtinga vaikų situacija prieglobsčio prašančiųjų stovyklose

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ nuotrauka

Visai neseniai kasdien sekdavome naujų COVID-19 atvejų skaičių, o dabar kas rytą tikriname, kiek migrantų neleistinai kirto Lietuvos sieną per praėjusią parą. Migrantų tema tapo kone pagrindine aktualija, apie kurią bent keliais žodžiais kasdien persimetame su šeima, draugais ar kolegomis. Be abejo, kalbamės apie atvykėlių nepasitenkinimą gyvenimo sąlygomis ir maistu, keliamus reikalavimus ar „Alacho karių“ laišką, kuriuo buvo grasinama susidoroti. Galiausiai vieni kitų klausiame – ką daryti toliau?

Šiandien Lietuvoje skaičiuojame per 4100 migrantų iš 23 šalių. Tai – viso labo sausa statistika. Tačiau ji paliečia ne tik protą, bet ir širdį, jeigu bent pamėginame įsivaizduoti atvykusius žmonės. Žinome, kad tarp atvykusiųjų yra ir nėščių moterų, neįgaliųjų, senyvo amžiaus žmonių. Kuo jie gyveno? Ką veikė ir kuo vertėsi? Su kokiais rūpesčiais jie susidurdavo ir… susiduria dabar?

Apie sunkumus, su kuriais susiduria pažeidžiamų grupių asmenys (ypač – vaikai), sutiko pasidalinti sesuo Viktorija Voidogaitė CC, Lietuvos „Carito“ atstovės generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė ir darbuotoja Renata Žemaitytė-Johns, budinti vadinamuosiuose „karštuose taškuose“.

Vaikų situacija – sudėtinga

Vienuolika metų Lietuvos „Carite“ dirbanti generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė pasakojo, kad iki šiol su prieglobsčio prašytojais dirbo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“. Visgi, trūkstant pajėgumų krizinės situacijos organizaciniuose procesuose, prie nevyriausybinių organizacijų organizuojamos pagalbos prisijungė ir Lietuvos „Caritas“. Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau nei 30 vietų, kuriose buvo ir tebėra laikinai apgyvendinami prieglobsčio prašytojai. Viena iš jų – Kazitiškio kaime (Ignalinos r.) įkurta stovykla.

Joje jau ne kartą lankėsi ses. V. Voidogaitė. Ji bendravo su prieglobsčio prašančiaisiais, turėjo galimybę iš arti pamatyti sąlygas, kuriomis jie gyvena. Tiesa, prieš pradedant pokalbį, ji pasiūlo: „Sutarkime, kad juos vadinsime ne emigrantais, ne pabėgėliais, o prieglobsčio prašytojais. Tai yra teisinis terminas ir jį būtų teisinga vartoti.“ Šio termino ir laikysimės kalbėdamiesi su sese ir su Lietuvos „Carito“ atstovėmis.

Ses. V. Voidogaitė sakė, kad gyvenimo sąlygos Kazitiškio stovykloje sudėtingos: maža teritorija, dėl saugumo neleidžiama atidaryti langų, nuolat besikemšanti kanalizacija (kaip vėliau paaiškėjo, 120 stovykloje gyvenančių žmonių naudojasi vos dviem viduje esančiais tualetais). „Mane nustebino, kad iki mano apsilankymo stovykloje nebuvo kilusių riaušių, nepasitenkinimo ar protestų. Juk joje gyvena skirtingo išsilavinimo, kultūrų ir religijų žmonės. Stovykloje yra ir nemažai vaikų, kuriems tikrai reikalingos kiek kitokios gyvenimo sąlygos. Suprantu, kad savivaldybė ir pasienio apsauga daro viską, ką gali, bet iš esmės vaikų situacija yra tikrai sudėtinga“, – sakė ji.

Lietuvos „Carito“ duomenimis (2021-08-06), Kazitiškio stovykloje gyveno 120 žmonių, iš kurių 35 nepilnamečiai. Jų amžius – nuo 3 mėnesių iki 15 metų. Sesuo V. Voidogaitė išskyrė tris nerimą keliančias sritis. Tai nepilnamečių fizinė sveikata, saugumas ir švietimas. Kiekvieną iš šių sričių aptarsime plačiau.

„Carito“ savanorės Kazitiškio stovykloje. Lietuvos „Carito“ nuotrauka

Fizinė sveikata

Pasidalinti problemomis, susijusiomis su stovyklose gyvenančių vaikų fizine gerove, sutiko Kazitiškio stovyklos darbuotoja Renata Žemaitytė-Johns. Ji prie „Carito“ prisijungė iš karto po to, kai kvietimą pagelbėti išgirdo per šv. Mišių pamokslą. „Nuėjau į „Caritą“ ir tarsi pajutau pačios Šventosios Dvasios kvietimą prisijungti. Nors esu ir anksčiau savanoriavusi „Carite“,  Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ socialiniame centre „Betanija“ ir jau kurį laiką sukosi mintis prisidėti prie Ignalinos „Carito“, bet nebuvau atradusi širdžiai artimo veiklos lauko. O dabar jį radau arba jis tiesiog man buvo įduotas“, – teigė pašnekovė.

Pasak jos, pirmoji kylanti problema – maitinimas. Organizuojamas maitinimas puikiai tinka suaugusiems žmonėms. Bet kuo maitinti kūdikius? Kaip jau buvo minėta, jauniausiam Kazitiškio stovyklos gyventojui vos 3 mėnesiai, jo maitinimui reikalingas pieno mišinukas. Kadangi tėvų galimybė judėti yra apribota, įsigyti maisto kūdikiui jie neturi galimybės.

Taip pat iššūkis kyla ir aprūpinant vaikus drabužiais bei avalyne. „Vakar gavome didžiulį autobusiuką siuntų – drabužėlių vaikams, batukų. Mamos pasiima jų vaikams reikiamus dydžius. Jau vėliau, eidama iš kambario į kambarį ir dalindama spalvinimo priemones vaikams, pamačiau, kad tam tikrų dydžių visgi siuntose nebuvo. Ko gero, penki vaikai liko basi. Kartais apima bejėgystė, atrodo, padarei viską, ką gali, bet štai, pas tave ateina berniukas su per mažomis mergaitiškomis šlepetėmis, nes jam atiteko tik tokios.

„Caritas“ nebeorganizuoja prieglobsčio prašančiųjų žmonių apipirkimo už jų pinigus. Todėl neretai atsiduriame situacijoje, kai lyg ir pirkti negali, nes šiuo metu mūsų resursai yra išnaudoti, bet matai basą vaiką. Ir tuomet galvoji – ką daryti, kaip elgtis?“, – dalinosi R. Žemaitytė-Johns.

Galiausiai svarbu pažymėti, kad dėl turimo didelio darbo krūvio Ignalinos savivaldybės gydytojai neturi galimybių nuolat teikti paslaugas prieglobsčio prašytojams Kazitiškio stovykloje. Todėl, prireikus gydytojo apžiūros, pasienio ar apsaugos darbuotojai yra priversti stovyklos gyventojams kviesti greitąją pagalbą. Pasak ses. V. Voidogaitės, stovyklą bent kartą per mėnesį turėtų aplankyti gydytojas dėl galimų ligų prevencijos. Juolab kad vaikai yra pažeidžiamiausia stovykloje gyvenančiųjų grandis, jie suserga greičiausiai.

„Carito“ darbuotoja R. Žemaitytė-Johns guodėsi: „Manęs mergaitės tėvai prašo sirupo nuo kosulio, nes skauda gerklę. Pirkti – nėra „Carito“ funkcija. Bet ir vėl tada savęs klausiu – ką aš čia veikiu, kam tuomet esu čia reikalinga? Ir spontaniškai apsisprendžiu! Vykdama nupirkti kūdikiui sauskelnių, kartu perku vaistų. Tai yra sprendimai, kurie pareikalauja žiūrėti į savo pareigas ne pagal raidę, bet pagal širdį.“

Ji taip pat tvirtino, kad medikų pagalbos prireikia ir kitoms pažeidžiamoms grupėms. „Pirmadienį stovykloje penktą mėnesį nėščia aštuoniolikmetė moteris man pasakė, jog prieš dieną kraujavusi. Akivaizdu, kad jai būtina pasirodyti medikams. Kviečiame greitąją pagalbą ir svarstau, ar aš esu tas žmogus, kuris viską rašo ant popieriaus ir organizuoja? Ar esu dar ir žmogus, kuris mato tai, į ką gali atsakyti tik širdimi? Taigi, turėjau apsispręsti – važiuoti su ta moterimi į ligoninę, ar ne. Supratau, jog reikia, kad ją lydėtų, kartu būtų ir palaikyti galintis žmogus.

Mums nuvykus į ligoninę gydytoja pranešė, kiek tiksliai vaikeliui laiko, kada planuojamas gimdymas, kokia vaiko lytis. Kai grįžome, turėjau visa tai pranešti jai ir vaikelio tėvui. Jie labai džiaugėsi. Nesu tikra, ar moteris konsultavosi su ginekologu prieš išvykdama iš Irako“, – sakė R. Žemaitytė-Johns.

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ nuotrauka

Saugumas

Ses. V. Voidogaitė atkreipė dėmesį, kad visi gyventojai gyvena bendrose patalpose. Pavyzdžiui, paauglės nuolat būna viengungių vyrų apsuptyje. Kazitiškio stovykloje taip pat gyvena ir 5 nepilnamečiai. Jie Lietuvos sieną kirto nelydimi artimųjų ar atsakingų suaugusių asmenų. Remiantis stovyklų užsienyje patirtimi, nepilnamečiai gyvena galimo išnaudojimo pavojuje.

Pasak „Carito“ generalinės sekretorės Deimantės Bukeikaitės, Raudonasis Kryžius vykdo stebėsenos funkciją prieglobsčio prašančiųjų stovyklose. Iki šiol atvejų dėl galimos grėsmės nepilnamečiams ir kitų pažeidžiamų grupių asmenims – nėščioms moterims, motinoms, nelydimiems nepilnamečiams, neįgaliesiems ir lėtinėmis ligomis sergantiesiems –  nepastebėta. Tačiau ateityje tokius asmenis planuojama apgyvendinti atskirai, taip siekiant sumažinti galimas rizikas iki minimalios ribos.

Švietimas

Artėjantys nauji mokslo metai taip pat kelia papildomų iššūkių. Ses. V. Voidogaitė pažymėjo, kad reikia galvoti, kaip užtikrinti vaikų švietimą: „Tai – uždavinys švietimo sektoriui. Tie vaikai pateko į mūsų teritoriją juk ne savo valia, todėl turėtume ieškoti sprendimų, kaip jiems padėti.“

Pasak D. Bukeikaitės, vaikų švietimo planavimui kol kas neskiriama daug dėmesio, nes tebėra neatliepti vaikų baziniai poreikiai. Visgi organizacija supranta vaikų švietimo ir užimtumo svarbą, todėl stengiasi šių problemų neapleisti. Dėl išteklių stygiaus „Carito“ galimybės ribotos. Pavyzdžiui, organizacija negali vaikams nupirkti spalvinimo knygelių. Todėl buvo nuspręsta, kad spalvinimo knygeles vaikams paruoš patys „Carito“ darbuotojai, atspausdindami paveikslėlius ant popieriaus lapų. Tokie susegtų paveikslėlių ir pieštukų rinkiniai vėliau organizacijos darbuotojų yra išdalinami stovyklose gyvenantiems vaikams.

Kazitiškio stovyklos vaikai. Lietuvos „Carito“ nuotrauka

Ar prašydami pagalbos nepiktnaudžiauja?

Lietuvos „Carito“ generalinė sekretorė teigia, kad tarp prieglobsčio prašančiųjų manipuliacijos išvengti neįmanoma: „Jie nežino, kas jų laukia rytoj. Tai reiškia, kad jeigu jiems šiandien dalinami drabužiai ir yra galimybė laisvai rinktis, jie čiups keletą jų. Nes jie nežino, kada jiems bus dalinami drabužiai kitą kartą. Arba, pavyzdžiui, žmonės yra aprūpinami šampūnu, jie nelabai linkę juo dalintis tarpusavyje, nes nežino, ar poryt turės jo ir sau patiems.

Taip pat pasitaiko ir situacijų, kai žmonės apsimeta, kad jiems bloga ar skauda galvą. Tokiais atvejais reikia išsiaiškinti, ar žmogus iš tiesų negaluoja, ar tai yra noras atkreipti į save dėmesį, ar tai yra šauksmas santykiui, pokalbiui.“

Tuo tarpu R. Žemaitytė-Johns teigė pastebėjusi, kad žmonės stovykloje gyvena vis bendruomeniškiau. Moterį maloniai nustebino tai, jog stovyklos gyventojos rūpinasi surasti, kam galėtų tikti joms netikusių dydžių rūbai. „Carito“ darbuotoja taip pat sakė, kad už visa, kuo ji stengiasi pagelbėti stovykloje gyvenantiesiems, jai yra dėkojama dešimtimis kartų: „Jie tikrai nuolankiai dėkoja, net ir vaikai choru šaukia – thank you very much! Jie dėkoja žodžiu, kūno kalba, žvilgsniu. Ten dėkingumo yra tikrai labai, labai daug.“

Pasak Lietuvos „Carito“ generalinės sekretorės D. Bukeikaitės, reikia suprasti, kad tarp prieglobsčio prašančiųjų  (kaip ir tarp lietuvių) yra visokių žmonių: „Yra dalis tokių, kurie piktinasi gauto maisto daviniu, pažeidžiamomis jų teisėmis, reiškia įvairias pretenzijas. Jie turi teisę piktintis. Tačiau tai nereiškia, kad mes privalome kiekvieno pageidavimus patenkinti. Mes, kaip lietuviai, kaip tikinčių žmonių bendruomenė, turime atliepti bazinius šių žmonių poreikius. Kad prieglobsčio prašantieji Lietuvoje nebūtų alkani, kad turėtų stogą virš galvos, kad nesusirgtų. Mes puikiai žinome, jog dauguma jų  iškeliaus iš Lietuvos, tik tai užtruks, nes grąžinimo procesas į jų šalis nėra toks paprastas.“

„Caritas“ – tikėjimo patyrimas praktiškai

D. Bukeikaitė pažymėjo, kad situacija stovyklose taip pat priklauso nuo savivaldybės ir seniūnijos įsitraukimo: „Lietuvos „Caritas“ lankosi ir stovykloje Vydenių kaime (Varėnos r.), ten situacija – kitokia. Kadangi savivaldybė ir seniūnija glaudžiai bendradarbiauja, mūsų pagalba ten reikalinga tik „simboliškai“. Man atrodo, kad seniūnė pati yra „Caritas“! Ji kiekvieną dieną eina pati susitikti su prieglobsčio prašančiaisiais, kviečia ateiti su jais pasikalbėti ir Vydenių gyventojus. Skirtingose stovyklose yra skirtingos situacijos ir poreikiai labai skirtingi.“

Nors visuomenėje kyla nepasitenkinimas dėl prieglobsčio prašančiųjų priėmimo, „Caritas“ stengiasi atsižvelgti į žmogiško santykio poreikį, kalbėtis su žmonėmis, juos išklausyti. Tai prisideda prie bendrų neramumų slopinimo bei psichologinės atmosferos šilimo stovyklose. „Jeigu žmonių poreikiai neatliepti, su jais nesikalbama, jie yra emociškai pavargę, psichologiškai palūžę, todėl ir matome tam tikras manipuliacijas kaip, pavyzdžiui, Rūdninkų stovykloje.

Mes stebime politinę situaciją ir suprantame, kad atsivėrusios galimybės kelionės per Lietuvą į kitas Vakarų šalis yra ne pačių žmonių sugalvotas keliavimo takas, bet tiesiog gerai organizuoti procesai. Žmonės  gabenami specialiai, jie patiki ta nušvitusia galimybės patekti į Europą viltimi. Valstybė deda didžiules pastangas sukoordinuoti procesus, bet įvairių procedūrų, svarstymų, biurokratijos labirintų kontekste mums svarbiausia matyti konkretų žmogų. „Caritas“ ir kitos nevyriausybinės organizacijos ir yra reikalingos tam, kad galėtų ateiti šiems žmonėms į pagalbą. „Caritas“ – tai tikėjimo patyrimas praktiškai“, – sako D. Bukeikaitė.

„Carito“ savanorės Vydenių (Varėnos r.) stovykloje. Lietuvos „Carito“ nuotrauka

Ieškodama sensacijų žiniasklaida iškreipia realybę

Lietuvos „Carito“ generalinė sekretorė teigė, kad didelė dalis visuomenės prieglobsčio prašančiųjų situaciją mato iš toli. O sensacijų ieškanti ir didelio pateikiamų naujienų skaitomumo siekianti žiniasklaida dažnai nesuteikia galimybės visuomenei pamatyti situaciją tokią, kokia ji yra iš tiesų. „Visuomenėje gajus nepasitikėjimas, baimė, nerimas. Piktinamasi, kad atvykusieji ieško geresnio gyvenimo. Kodėl mums kyla pyktis? Kiek daug mūsų artimųjų norėdami geresnių gyvenimo sąlygų iš mažo miestelio keliasi į didesnį miestą, o didmiesčiuose gyvenantieji į užsienį! Turėtume piktintis ne jų geresnio gyvenimo troškimu, bet šio proceso organizatoriais“, – tikino pašnekovė.

Galima prisiminti, kad visai neseniai žiniasklaidoje nuvilnijo atvejis, kai viename iš miestelių dužo pastato langai, kitur – stovyklos gyventojai prekiavo dovanų gautais rūbais. D. Bukeikaitė pastebėjo, kad žiniasklaidos priemonės dalinasi naujienomis nepatikrinusios faktų: „Praėjus keletui dienų po to, kai buvo paskelbta apie išdaužtus langus, seniūnė išsiaiškino, kad juos išdaužė ne stovyklos gyventojai, o miestelio gyventojų vaikas. Bet ar tai nuskambėjo žiniasklaidoje taip pat garsiai? Neteisingos informacijos paneigimas paskelbtas nebuvo.“ Pasak pašnekovės, dažnai skaitytojai yra linkę patikėti ir pasitikėti perskaityta antrašte: „Nepatikrinę faktų mes tiesiog skleidžiame tą pačią melagingą žinią, kuri prisideda prie nerimo, baimės ir pykčio augimo visuomenėje.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip išbūsime šį laiką?

„Ar mes, kaip minėjo popiežius Pranciškus savo žinioje 107 Pasaulinei migrantų ir pabėgėlių dienai, tarp mes ir jie statysime sienas, ar tiltus? Jeigu statome sienas, tai tolstame vieni nuo kitų, svetimėjame, nesistengiame suprasti ir priimti, būti svetingi. Jeigu statome tiltus, tai reiškia, kad judame susitikimo ir vieniems kitų pažinimo link. „Caritas“ stato tiltus, tiltai yra geriausias būdas susitikti, pažinti ir patirti artimo meilės liudijimą“, – sako D. Bukeikaitė ir kviečia visus, kurie nori pagelbėti šiuo metu Lietuvoje atsidūrusiems, savanoriauti, pasikalbėti su stovyklose dirbančiais organizacijų darbuotojais. Anot jos, ypač svarbu, kad katalikų bendruomenės nebūtų tos, kurios skaldo ir skleidžia nepasitikėjimą, bet priešingai – kad jos būtų skatinančios kalbėtis, susitikti, kelti klausimus ir ieškoti atsakymų.

Caritas kviečia prisidėti savanoriaujant arba paaukojant.