Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Sugrįžtanti atmintis: moterų liudijimai apie Holokaustą

Julius Zupavičius ir Dita Zupavičienė (veliau Sperlingienė) Kauno gete 1944 m. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuotrauka

Aneta Anra, Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus. Dokumentinė apysaka. Vilnius: „Odilė“, 2021. 232 p.

Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto padariniai paliko ryškią žymę ne tik kolektyvinėje tautos atmintyje, bet ir konkrečių individų gyvenimuose. Net ir praėjus ne vienam dešimtmečiui po žydų tautą ištikusios tragedijos, svarbu išsaugoti savo prisiminimus ir juos perduoti ateinančioms kartoms. Siekiant geriau pažinti to meto realybę, literatūros kūriniai tampa svarbiu šaltiniu – jie ne tik aprašo traumines karo patirtis, bet ir prisideda prie istorinės tiesos atkūrimo.

Anetos Anros dokumentinė apysaka „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“ atskleidžia dviejų skirtingų kartų moterų – Kauno geto ir Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinės Juditos Zupavičienės-Sperlingienės ir žydų gelbėtojos Janinos Strużanowskos dukros Hannos Strużanowskos-Balsienės – gyvenimo ir išlikimo istorijas.

Knygos veikėjos yra būtent moterys – mylinčios ir praradusios artimuosius, patyrusios kančią, tačiau stiprios, netgi baisiausiomis sąlygomis sugebėjusios išsaugoti tikėjimą ateitimi ir nepasiduoti. „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“ galima palyginti su kultūros istoriko Aurimo Švedo ir šviesaus atminimo prof. Irenos Veisaitės, tiesiogiai išgyvenusios Holokaustą, pokalbių knyga „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Abi šios knygos kreipia šviesos link – jos liudija ne tik Antrojo pasaulinio karo išgyvenimus, bet ir vidinės laisvės siekį, begalinį ryžtą kovoti ir galimybę išsaugoti savąjį tapatumą šiame pasaulyje.

Knygos viršelis

Užrašydama Juditos ir Hannos atsiminimus, Aneta Anra nekuria tradicinei literatūrai įprasto chronologinio, linijinio pasakojimo. Autorė pasitelkia moderniai prozai artimesnį raiškos būdą: pasakojimas fragmentiškas, šokinėjantis nuo vienos temos prie kitos, bet kartu išlaikantis teksto vientisumą. Ši knyga, nors ir paremta gyvais pokalbiais, vis dėlto išlieka literatūros kūriniu – pasakojimas yra įdomiai, vykusiai sukonstruotas, kas lemia ir gerą jo stilių. Tačiau ją skaitant būtų galima klausti, koks tikrovės ir fikcijos santykis, turint galvoje, kad šias istorijas užfiksavo ne patys liudininkai, bet kitas žmogus. Šiuo atveju autorė tarsi mediumas leido, kad knygoje per ją būtų pasakojamos visos istorijos. Anetos Anros dokumentinė apysaka yra meniškas, estetiškai paveikus tekstas, kartu siekiantis kuo tiksliau perteikti realius įvykius, Holokaustą patyrusių žmonių išgyvenimus. Šios knygos dokumentiškumą ir kartu rimtą pačios autorės pasiruošimą prieš imantis rašyti apie Holokaustą rodo ir išnašos, kurios ne tik paaiškina, bet ir patikslina kai kuriuos istorinius faktus. Todėl „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“ galima skaityti ir kaip grožinį tekstą, ir kaip istorinį šaltinį, nesuabejojant jo tikslumu. Taip pat šią knygą papildo fotografijos iš Juditos ir Hannos asmeninių archyvų bei ranka rašytas laiškas, kuriame pasakojama žydų kilmės Irinos Krikščiūkaitytės (vardas pakeistas) išgelbėjimo iš Kauno geto istorija.

Lietuvoje dokumentinių ir istorinių knygų apie Holokaustą yra išties daug. Knyga „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“ unikali tuo, kad joje greta Juditos ir Hannos liudijimų atskleidžiamas ir pačios autorės gyvenimas, jos mintys bei patirtys – taip sukuriamas daugiabalsis pasakojimas. Šių dviejų moterų – aukos ir gelbėtojos – tikros istorijos išskiriamos kitu šriftu ir kiekviena turi pavadinimą („Karo pradžia“, „Getas“, „Pirmos išlaisvinimo dienos“ ir pan.). Dar vienas įdomus dalykas – Aneta Anra į pasakojimą įtraukia dar vieną kartą – savo vaiką, t.  y. dar negimusį sūnų. Tekste aiškiai nurodoma, kaip nepaprastai sunku ne tik klausytis apie Holokaustą, bet ir emociškai atsiriboti: „Negaliu papurčiusi galvą išmesti tų vaizdinių. […] Maudžia pilvą. Mano mažiuk, kokių istorijų tu klausaisi…“ (p. 83).

Knygą sudaro du skyriai, pirmas skirtas Juditos atsiminimams. Anetos Anros knygoje išryškėja atbundantis gamtos grožis tarsi priešingybė šiems baisiems ir netikėtiems 1939 metų įvykiams. Nors ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, bet „oras nuostabus, saulėta“ (p. 94). Holokausto pradžia Lietuvoje sutapo su šiltomis pavasario dienomis. Tačiau niekas neįtarė, koks likimas laukia Lietuvos žydų bendruomenės: „Mano tėvas buvo vienintelis išmintingas – kai Hitleris atėjo į valdžią, jis sakė seneliui: „Reikia iš čia bėgti, mūsų vaikus mėtys pro langus.“ Senelis prieštaravo: „Ką kalbi, vokiečiai – kultūringi žmonės. Aš juos pažįstu, […] taip nebus“ (p. 94). Judita pasakoja apie tėvo, kurį nužudė baltaraiščiai (Lietuvos aktyvistų frontas), netektį, prarastus namus ir persikėlimą į Kauno getą. Grįžtant mintimis į praeitį, prisimenami ir vaikystės namai – visos vietos, kuriose kadaise gyventa. Taip išryškinama namų svarba ir nostalgiškai nuskambėjusi fazė „kadaise turėjau namus“ (p. 97) liudija ištraukimą iš saugios ir darnios aplinkos į brutalią Kauno geto kasdienybę.

Knygoje pasakojama apie itin sunkias sąlygas Kauno gete, slapta po drabužiais įnešamą maistą, badą. Tačiau kaip vienas iš baisiausių Juditos išgyvenimų įvardijama Vaikų akcija, per kurią buvo nužudytas ir jos ketverių metų pusbrolis Rafikas. Kalbant apie tokias ribines patirtis, joks literatūros kūrinys negali adekvačiai perteikti Holokausto realybės. Toks tekstas visuomet bus subjektyvus, atskleidžiantis ne tik savo, bet ir visos žydų tautos praradimus ir skausmą. Tačiau svarbiausias klausimas išlieka ne tai, ar apskritai galima kalbėti apie Holokaustą, bet kaip tai papasakoti. Šiuo atveju pasakojimas apie Kauno gete vykdytas žudynes lakoniškas, itin tikslus, pabrėžiantis egzistencinį šiurpą, kuris iš tiesų žodžiais sunkiai nusakomas: „Staiga girdžiu žingsnius, taip kaukšėjo tik kareivių batai. Įėjo vokietis. Senas kareivis. Atsisėdo prie užuolaidomis uždengto lango ir sėdėjo. Nieko nekalbėjo. Girdėjome vaikų ir jų mamų klyksmą, girdėjome lojančius šunis, girdėjome maldavimus močiučių, laikančių glėbiuose savo anūkus; juos grūdo į sunkvežimius“ (p. 121). Anetos Anros užrašytas Juditos liudijimas taip pat pasižymi subjektyviu santykiu su istorija. Toks dokumentinės prozos kūrinys, kuriame (at)kuriami praeities įvykiai, vis dėlto remiasi konkretaus individo atsiminimais ir apskritai – sugebėjimu prisiminti.

Rašytoja Aneta Anra. 2016 m. „BNS Foto“ nuotrauka

Holokausto tema itin jautri, todėl ir šiame liudijime atsiribojama nuo emocijomis pagrįstų vertinimų bei galutinių išvadų. Ramus pasakojimo tonas yra išskirtinis Anetos Anros knygos bruožas – siekiama ne kaltinti ar smerkti, bet prabilti, savo atsiminimuose įamžinti tuos, kurie jau niekada negrįš. Vaikų akcijos dieną Judita taip pat neteko savo pirmojo vyro Juliaus Zupavičiaus (Judkės, Judos, Jehudos). Jam yra skiriamas ypatingas dėmesys: pasakojama susipažinimo istorija, dėl Antrojo pasaulinio karo įvykusi skubi vestuvių ceremonija, kai „laikai buvo labai neramūs“ (p. 50), ir abiejų įkalinimas Kauno gete. Vaizduojamas tragiškas įvykis – Zupavičius, kaip ir kiti geto policininkai, dėl pogrindinės veiklos buvo sušaudytas IX forte. Tačiau labiau akcentuojamas ne pats veiksmas, bet aplinkybės, taip pat išryškinamas nacių manipuliavimas vežant jaunus vyrus į mirtį, prisidengiant neatidėliotinais reikalais.

Pirmiausia tekste atskleidžiami žiaurūs nacių nusikaltimai, kurie ir po daugelio metų išliks ne tik kaip gyvas liudijimas, bet ir slaptai užfiksuotose nuotraukose: „Julius žinojo, kad neliks gyvas. Svarbiausia, kad pasaulis po karo sužinotų, ką padarė esesininkai, sakydavo. Jam buvo dvidešimt septyneri. Tą dieną, kai įvyko Vaikų akcija, geto žydų policininkams liepė išblizginti batus, apsivilkti uniformomis, būtinai, ir susirinkti pagrindinėje aikštėje. Važiuosite vykdyti svarbios užduoties, rėkė balsas per garsiakalbį. […] Kadušinas nufotografavo“ (p. 34). Svarbu neužmiršti XX a. Lietuvoje nacių įvykdyto teroro – tai byloja ir tragedijos akivaizdoje atsidūrę žmonės, siekiantys, kad tokie įvykiai nenugrimztų nebūtin. Dokumentinė literatūra, kokia yra „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“, gali būti suvokiama ne tik kaip istorijos, tiesos perdavimas, bet ir kaip moralinė atsakomybė. Per Juditos prisiminimus atsiveria ir kitų žmonių gyvenimai – iškeliama ir Cvi Hiršo Kadušino asmenybės ir veiklos reikšmė.

Šalia Kauno geto patirčių skleidžiasi kitas trauminis įvykis – Juditos išvežimas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, ne tik žydų, bet ir lietuvių (galima prisiminti ten kalėjusius Balį Sruogą, Alfonsą Lipniūną, Stasį Ylą) kančios bei mirties vietą. Knygoje aprašomos išties slegiančios ir niūrios koncentracijos stovyklos sąlygos – kalbama iš asmeninės perspektyvos, tačiau ramiai ir be jokių kaltinimų, išlaikant didžiausią, kiek tik įmanoma, objektyvumą: „Barakai, trūko tik gėlyčių prie lango… Bet vietoje jų – krūvos batų, akinių ir laikrodžių. Jie tų, kas nebegali eiti, nebemato, nebeseka laiko. […] Spygliuotos vielos. Dviejų aukštų mediniai gultai, jokių antklodžių ar paklodžių. […] Moterų barakai atskirti nuo vyrų, […] mūsiškis turėjo mažutę verandą – du suoliukai ir įėjimas“ (p. 25–26).

Štuthofo koncentracijos stovykla. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Tačiau pasakojimo centre atsiduria ne detalus koncentracijos stovyklos aplinkos fiksavimas ar kankinantis darbas, bet sąveika su šalia esančiais žmonėmis, brutalumas ir asmeninės pastangos išgyventi. Atskleidžiami sudėtingi ir įtempti santykiai su Štuthofe kalėjusiomis moterimis: „Moterys yra pavydžios, piktos būtybės – su mažomis išimtimis. Net koncentracijos stovykloje man jos pavydėjo“ (p. 27). Tekste išryškėja ir santykiai su vyrais – Judita iš atminties iškelia net pačius intymiausius ryšius ir meilę, kuri baisioje koncentracijos stovyklos realybėje, atrodo, negalėtų egzistuoti. Ties nebūties riba užsimezgę saitai tarp dviejų žmonių liudija neabejotiną gyvenimo aistrą ir norą išlikti, pasinaudojant kiekviena akimirka.

Juditos pasakojama istorija yra ir apie tapatumo išsaugojimą priverstinio darbo sąlygomis. Tekste pabrėžiama skarelės – vienintelio asmeninio daikto, kuris yra branginamas kaip neatsiejama asmenybės dalis, – svarba. Liudijamos pastangos išsaugoti tokį paprastą dalyką, kuris tokiomis aplinkybėmis įgyja ypatingą reikšmę: „Kasdien ryšėjau skarelę. Vėjas, šaltis ir sniegas ją draskė, aš saugojau skarelę, buvau jauna moteris, puošiausi skarele, eidama kasti apkasų. Man labai reikia adatos, siūlų ir šviesos. Negaliu leisti jai sunykti, į ją skverbiasi mano siela“ (p. 129). Knygoje daug dėmesio skiriama išvaizdos, aprangos aprašymui. Apibūdinama, kaip atrodė Judita, ką tik atvykusi į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kai iš jos ir kitų buvo atimami asmeniniai daiktai, o moteris tapo belyčiu asmeniu „dryžuotais kalinio drabužiais“ (p. 11).

Tokiu būdu buvo siekiama sunaikinti žmogaus individualumą, paverčiant jį dar vienu kaliniu be jokios išskirtinumo žymės. Aneta Anra, kalbėdamasi su tuo metu devyniasdešimt septynerių sulaukusia Judita, atkreipia dėmesį į jos orią laikyseną ir neabejotiną tikėjimą savimi. Net po Holokausto išgyvenimų, perėjus ne vienus pragaro vartus, sugebama neprarasti elegancijos ir apskritai noro puoštis. Šiuo atveju žvilgsnis nukreipiamas į aprangos detales, auksinius papuošalus, makiažą, kvepalus („Lancôme“  „La Vie Est Belle“), kas ir sukuria jos portretą.

Pasakojama ir apie evakuaciją iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, vadinamąjį mirties žygį, kurio metu dėl nepakeliamų sąlygų, bado ir šalčio mirė Juditos pusseserė Meilė, kuriai buvo vos keturiolika metų. Šis mirties žygis kulminaciją pasiekė tuomet, kai likę gyvi buvo suvaryti į klojimą, norint visus sudeginti. Užrašyti tekstai byloja apie žiaurią nacių nužmoginimo sistemą, kai atsiduriama taip arti mirties. Per vieną naktį išgyvenama sukrečianti egzistencinė patirtis, nežinant, ar liksi gyvas: „Klojime buvo tamsu, tik per plyšius matėm šviesą. Guliu ir girdžiu artileriją, matau ugnį. […] Iš ryto buvo esesininkai, vyras ir moteris, jie čiupinėjo linus – tikrino, ar pakankamai sausi, kad mes gerai degtume. Išlendu iš klojimo laukan. Apanku nuo šviesos lauke – žiemos pasaka. Balto nepaliesto sniego storas sluoksnis blizga saulėje lyg apibertas briliantais, eglutės sunkiai laiko pilnas sniego šakas. Tyla“ (p. 13). Šalia neįsivaizduojamų Holokausto patirčių atsiveria ir nuostabus peizažas. Atrodytų keista, kad po šitiek metų vis dar prisimenamas stiprus, nuostabą keliantis žiemos įspūdis. Kaip galima pastebėti, visoje knygoje greta šios baisios gyvenimo realybės veriasi ir kitas jos aspektas – šviesus, įvairialypis.

Antrame knygos skyriuje pristatoma Hannos Antrojo pasaulinio karo išgyvenimo drama. Žinoma, tai visai kitokia (nors ir nutikusi tuo pačiu laikotarpiu) istorija. Šiuo atveju Holokaustas yra matomas iš aštuonerių metų mergaitės perspektyvos – Hanna pasakoja, ką patyrė būdama dar visai vaikas. Toks amžiaus skirtumas atsiskleidžia ir knygos viršelyje – nespalvotose dokumentinėse nuotraukose matyti mergaitės ir jaunos moters atvaizdai. Šioje dokumentinėje apysakoje vaizduojami 1940 metų įvykiai dar iki Holokausto pradžios, kai „sovietų okupacija […] buvo dar baisesnis laikas“ (p. 159).

Hanna pasakoja apie savo šeimos ir kitų žmonių persekiojimus, tėvo (lenkų karininko) dingimą, slapstymąsi nuo NKVD ir pastangas pabėgti nuo raudonojo teroro: „Kiekvieną rytą mama mane su broliu nuvesdavo į negyvenamą namą. Lipdavome į jo palėpę kopėčiomis, įtraukdavome jas paskui save, kad neliktų jokių pėdsakų. […] Visą dieną su broliuku žiūrėdavome pro sienų plyšius į kelią. Kaip važiuoja sunkvežimiai. Ar jie neužsuks pas mus? […] Jie visada ateidavo naktį. Miške nakvojo labai daug žmonių, slėpėsi nuo tremties“ (p. 160–161). Skaitant šią knygą formuojasi ir visai naujas istorinės trauminės atminties suvokimas. Akivaizdu, kad Antrojo pasaulinio karo metais nukentėjo ne tik žydai, bet ir kitos tautos, tarp jų ir lenkai. Žinoma, neetiška klausti, kieno skausmas ir praradimai XX a. siautusio karo akivaizdoje buvo didesni, tačiau jis apėmė be išimties visus.

Holokaustas įvyko praeito šimtmečio viduryje, todėl apie jį galima kalbėti tik iš praėjusio laiko perspektyvos. Bet kokiu atveju liudyti tai, kas įvyko, kiekvienam išgyvenusiajam yra didelis išbandymas. Hanna neslėpdama savo jausmų, atvirai viską išsako – ne tik apie Antrojo pasaulinio karo įvykius, bet ir apie visą laiką ore tvyrojusį pavojų ir nesaugumo jausmą: „Nuolat jautėm baimę – visą vaikystę jautėm įtampą: gali kažkas atsitikt, gali sušaudyti, išvežt, ir per karą, ir po karo. Tokia baimė dėl baimės“ (p. 211). Nuoširdus kalbėjimas leidžia suprasti ir užjausti Holokausto aukas, netgi susitapatinti su jomis. Taip kuriamas artimas santykis ir su skaitytoju – kadangi į jį kreipiasi konkretus asmuo, Antrojo pasaulinio karo padariniai neatrodo tokie nutolę. Žinoma, tai nėra tik paprastas (išsi)pasakojimas ar būtojo laiko įvykių apibendrinimas, siekiama išsaugoti tapatumą ir taip įprasminti savo gyvenimą.

Hanna prisimena 1941 m. Vilniaus geto įkūrimą. Knygoje lakoniškai, vos keliais brūkštelėjimais atpasakojama Didžiojo ir Mažojo getų steigimo pradžia senamiestyje, kai „lentomis užkala langus“ (p. 196). Atmintyje išsaugotas tiesiog stingdantis vaizdas – žydų minia, be jokio pasipriešinimo vedama į mirtį. Kinematografiškai užfiksuota scena, tarsi būtų matomas nespalvotas prieškarinis filmas. Tai vienas iš emociškai paveikiausių Hannos atsiminimų epizodų, liudijančių išties negailestingą Holokausto realybę: „Kartą ėjau Pylimo gatve ir netoli Jogailos gatvės pamačiau eiseną. Ėjo žmonės, ne šaligatviu, o gatve. Seni, barzdoti, vaikai ėjo, nešėsi lagaminėlius ir kuprines, moterys. Tyla mirtina, tik batai tukseno į gatvės grindinį. Iki mirties neužmiršiu to vaizdo: mažą mergaitę mama vedasi už rankos, o mergaitė eina atsisukusi į už jos einančią minią, kitoje rankoje nešasi skudurinę lėlę ir tą lėlę taip pat laiko už rankos“ (p. 196). Praėjus tiek metų vis labiau atitolstama nuo Antrojo pasaulinio karo įvykių, bet tokios istorijos vėl juos primena ir grąžina į praeitį. Holokausto supratimui, be jokios abejonės, yra svarbus atminimas, perduodamas išlikusių gyvųjų. Nors ir pasakojama iš stebėtojo perspektyvos, atmintyje išsaugomi dalykai, kurie yra labiausiai sukrečiantys.

Holokausto laikotarpis, kai buvo naikinami žydai, neatsiejamas ir nuo žydų slapstymo, siekio bet kokiomis priemonėmis padėti išlikti jiems gyviems. Hannos motina Janina Strużanowska, rizikavusi savo ir šeimos narių gyvybe, už žydų gelbėjimą buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šioje dokumentinėje apysakoje labiausiai stebina negailestingomis aplinkybėmis Hannos ir jos jaunesnio brolio vaikiškas ryžtas ir suvokimas, jog reikia „nieku gyvu neprasitarti apie tai, kas vyks“ (p. 171). Detaliai apibūdinama gana originaliai įrengta slėptuvė, kurioje surado prieglobstį iš Vilniaus geto pabėgusi moteris su mažamete dukra: „Įėjimas į požeminį kambariuką, o po žeme, dvidešimt penki metrai nuo namo, tunelis į lauko tualetą – ten išėjimas į mišką. Jame pakeliamos grindys. […] Jos apsigyveno kambary pirmame aukšte, iš ten buvo galima patekti į rūsį, kur visko priversta – turėjo atrodyti, kad rūsys nenaudojamas, o ten pakeli grindis ir patenki į požemį“ (p. 172–173).

Lenkai buvo viena iš tautų, prisidėjusių prie žydų gelbėjimo, jų istorijos, kaip ir Hannos, yra liudijamos knygoje „Taip dabar elgėsi dorieji. Žydus gelbėję Vilniaus krašto lenkai“. Net pačiais tamsiausiais istorijos momentais buvo drąsių žmonių, kurių pasiaukojimas ir rizika leido išlikti gyviems tiems, kuriuos sąmoningai buvo planuota sunaikinti. Todėl ir ši Anetos Anros knyga prisideda prie atminties susigrąžinimo ir, svarbiausia, atveria konkrečių asmenų – žydų ir jų gelbėtojų – išskirtines gyvenimo ir mirties istorijas.

Skaitant knygą kyla svarbus klausimas: ar mes dabar galime suprasti Holokaustą išgyvenusiųjų patirtis? Gyvi ir kartu be galo jaudinantys Juditos ir Hannos pasakojimai leidžia prisiliesti prie to meto tikrovės ir rasti ryšį su nukentėjusiosiomis. Tačiau, nors tema išties sunki, knyga yra perskaitoma neįtikėtinai lengvai ir paprastai. Tai liudija ir pačios Anetos Anros kaip rašytojos gebėjimą suvaldyti nemenką kiekį informacijos ir paversti patraukliai perskaitomu tekstu. Lietuvių literatūros kontekste „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“ yra viena iš unikaliausių knygų apie Holokaustą, kokios skaitytojai dar neturėjo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien