2021 05 20

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Suicidologė dr. J. Rimkevičienė: mobingas – kaip ir seksualinis priekabiavimas – neturėtų būti toleruojamas

Psichologė dr. Jurgita Rimkevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

„2020 metais, palyginti su 2019-aisiais, savižudybių skaičius Lietuvoje yra sumažėjęs, bet matome išaugusius moterų savižudybių skaičius šimtui tūkstančių gyventojų. Vyrų savižudybių skaičius nuo 2013-ųjų palengva mažėjo, tačiau moterų savižudybių kreivė pataraisiais metais buvo pastovi, o 2020-aisiais matome pakilimą, ypač ryškus jis buvo pernykštę vasarą...“ – sako Suicidologijos tyrimų centro psichologė dr. Jurgita Rimkevičienė.

Prieš savaitę medikai degė žvakutes jaunos, pakėlusios ranką prieš save Šiaulių ligoninės gydytojos atminimui. Nuo 2019–ųjų spalio, kai, neištvėręs skyriaus vadovo engimo, nusižudė jaunas chirurgas, praėjo tik kiek daugiau nei pusantrų metų. Abu jauni, aukščiausios klasės gydytojai išaugo laisvoje Lietuvoje. Šalyje, kurioje, pagal naujausias apklausas, bent trečdalis medikų kenčia nuo mobingo, o 16 proc. mąsto apie savižudybę.

2019-aisiais visuomenė sujudo, Sveikatos apsaugos ministerijoje buvo sukurta darbo grupė, per du mėnesius ji sukūrė kompleksinių psichoemocinio klimato gerinimo pagalbos priemonių planą. Praėjusių metų kovo mėnesio pradžioje tas 2020–2022 metams skirtas veiksmų planas buvo parengtas, detaliai numatant, kokiame ketvirtyje kokios priemonės turėtų būti įgyvendintos. Bet… trenkė pandemija, visi planai sustojo. Iki naujos savižudybės.

Prabilta apie mobingą, nuo kurio kentėjusi gydytoja, apie prastą psichologinę atmosferą joje. Tačiau Šiaulių ligoninė nėra kažkuo išskirtinė – dar prieš metus dėl blogai organizuojamo darbo ir besiskundžiančių gydytojų persekiojimo pagarsėjo Klaipėdos universitetinės ligoninės vadovas Vinsas Janušonis, kurio frazė: „Nuo ko jūs čia perdegę? Pas mus niekas nedega, daug darbo yra gerai, nes darbas išlaisvina“ gana aiškiai iliustruoja dešimtmečiais karaliaujančių ligoninių valdovų požiūrį į medikus.

Su dr. J.Rimkevičiene kalbamės apie toksiškus darbo santykius Lietuvos ligoninėse, patyčių bei mobingo stabdymą ir tinkamų darbo sąlygų sudarymą.

Santykiai darbovietėse dažnai lemia suprastėjusią psichologinę būklę. 2019 m. kalbėjomės su Jumis apie situaciją Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose. Tuomet sakėte: „Labai svarbu pripažinti, jog mobingas egzistuoja, ir visiems sutarti, kad jis nebus toleruojamas. Sveikatos įstaigose nėra sistemos, kaip stabdyti mobingą, kaip į jį reaguoti.“ Kokių pokyčių įvyko nuo 2019-ųjų, po jauno chirurgo savižudybės? Tuomet buvo sujudusi visuomenė, vyko diskusijos, SAM įsteigė darbo grupę, bet, panašu, pandemija viską sustabdė… 

2019-iaisiais, po jauno chirurgo savižudybės, Sveikatos apsaugos ministerijoje buvo sukurta darbo grupė, kuri parengė išsamų planą, skirtą gerinti psichoemocinę situaciją sveikatos priežiūros įstaigose. Tas planas buvo baigtas rengti praėjusių metų kovo mėnesį. Jis turėjo būti įgyvendintas iki šių metų pradžios, bet pasaulį ištiko pandemija, ir didžioji plano priemonių dalis liko popieriuje. Sveikatos priežiūros įstaigos buvo perorientuotos į kovą su Covid-19, ir nebeliko nei jėgų, nei resursų tą planą įgyvendinti.

Tačiau buvo panaikinti pertekliniai apribojimai gauti licenciją gydytojams, turintiems nežymių psichinės sveikatos sutrikimų. Pavyzdžiui, sergantiems lengva depresijos forma, kas gali ištikti po krizės ar sunkesnių išgyvenimų. Anksčiau tokiems medikams galimybė dirbti buvo apribota, tad dažnai gydytojai ir slaugytojos nesikreipdavo pagalbos arba ieškodavo jos neoficialiai. Tad šis pokytis buvo sveikintinas pirmasis žingsnis.

Pixabay.com nuotrauka

Pandemijos metu atsirado daugiau nemokamos pagalbos gydytojams ir slaugytojams – apskritai visiems sveikatos priežiūros įstaigų specialistams. Atsirado medo.lt sistema, teikianti pagalbą medikams nuotoliniu būdu. Šioje sistemoje pagalbą teikia nemaža dalis psichologų ir psichoterapeutų.

Pandemijos pradžioje įkurtas medo.lt portalas, skirtas pagalbai medikams, nebuvo populiarus. Kodėl?

Deja, neįgyvendinus kitų priemonių, pastarieji metai medikams buvo tikrai sunkūs. Medikai dažnai vengia kreiptis psichologinės pagalbos, tad, nepakeitus šios nuostatos, neužtenka vien sudaryti sąlygas gauti pagalbą. Matome, kad tų kreipimųsi yra, bet ne tiek daug, kiek norėtųsi. Gydytojai moka dirbti su kūnu, bet jų pačių psichoemocinei sveikatai netgi studijų metu skiriama labai mažai dėmesio. Tad sistemoje nebelieka vietos gydytojui kaip žmogui, jis tėra sraigtelis, turintis viską atlikti labai gerai, ir kažkokiam emociniam išgyvenimui, netgi paprasčiausiam nuovargiui vietos nebelieka. Gydytojai nėra įpratę rūpintis emocine savo sveikata, tad jau studijų metu reikia atkreipti būsimųjų medikų dėmesį, kad jie galėtų padėti tiek sau, tiek kolegoms.

2019 m. lapkričio 29 d. Europos medicinos kolegijų taryba Lisabonoje vykusiame plenariniame posėdyje paskelbė, kad kasmet kovo 12-oji bus minima kaip Europos kovos su smurtu prieš gydytojus ir asmens sveikatos specialistus diena. Lietuvoje šių metų kovo mėnesį tokia diena buvo minima pirmąjį kartą. Paradoksalu, kad verslas jau seniai yra supratęs, jog tik gerai besijaučiantis darbuotojas garantuos patenkintą klientą, tuo tarpu sveikatos priežiūros įstaigoms tai vis dar yra naujiena. Būsimieji medikai studijų metu turėtų būti mokomi, kaip kurti gerą atmosferą įstaigoje, valdyti konfliktus, dirbti komandose. Į šešerių metų studijas yra įtrauktas psichologijos įvadas apie tai, kaip bendrauti su pacientais, bet jame nėra žinių apie gydytojo gerovę. Sunkiausias žingsnis vis dėlto būtų patyčių stabdymas ir gerų darbo sąlygų sudarymas, sakėte anksčiau. Ko konkrečiai reikėtų, kad tos sąlygos būtų sukurtos? 

Svarbūs keli momentai. Vienas jų – paties mediko vaidmens suvokimas, nes medikas dažnai nematomas kaip žmogus. Reikėtų pradėti nuo sąlygų sudarymo baziniams poreikiams – valgyti, miegoti. Krūviai Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose yra nežmoniški, o lūkesčiai medikų atžvilgiu – taip pat nežmoniški. Jie per kelias minutes turi pastebėti žmogų, išgirsti jį, suprasti visus jo simptomus, padaryti tinkamą išvadą, nustatyti diagnozę, skirti gydymą. Ir tinkamai užpildyti visus popierius… Tokie reikalavimai yra neįgyvendinami. Užsienyje jau seniai suprasta, kad statistika turi rūpintis atskiri vadybininkai, popierių pildyti gydytojui nereikia, kad jis galėtų skirti jėgas gydymui.

Unsplash.com nuotrauka

Kitas momentas yra apie tai, kas vyksta, kai gydytojai padaro klaidų. Jie gali skirti netinkamą vaistą, kažką pražiūrėti – nes jie yra žmonės, ne dievai. Jei užtikrinsime, kad jie būtų pailsėję, turintys daugiau resursų, jie tą darys geriau, bet nebūtinai išvengs klaidų.

Ir kas vyksta, kai padaroma klaidų? Deja, sveikatos priežiūros sistemoje medikai yra persekiojami dėl savo klaidų. Turbūt reikėtų kurti tokią sistemą, kuri leistų ištirti, išanalizuoti medikų klaidas, bet ne persekiojant medikus, o įvardinant, ką galima daryti geriau ir ką galima pakeisti. Ir tai užtikrintų geresnę sveikatos priežiūros sistemą ir pacientams, užtikrinant, kad tokios klaidos nepasikartotų. Neseniai pradėjęs galioti „žalos be kaltės“ modelis, kur pacientas galėtų gauti kompensaciją nevertinant, ar specialistas buvo kaltas, be teismo proceso, turėjo šį principą įgyvendinti, tačiau kol kas jis tikrai nėra iki galo veikiantis.

Dar viena dalis – medikų tarpusavio santykiai. Ši dalis labai svarbi, deja, neigiamai pasireiškianti jau studijų metu. Sveikatos apsaugos sistemoje hierarchija yra labai stipri jau nuo studijų pradžios. Prof. D. Pūras nuolat akcentuoja, kad ši hierarchinė, nepajudinama sistema keičiasi labai sunkiai. Stabilioje hierarchinėje sistemoje labai lengva plisti mobingui, nes kai aukštesnėse pozicijose esantys žmonės jaučiasi labai saugiai, jiems kyla didesnė pagunda taikyti mobingą. Medicina yra labai konkurencinga specialybė, ir tai neišvengiamai atsiliepia studentams ir jų tarpusavio santykiams. Vyksta didžiulė kova dėl tų kelių rezidentūros vietų, vyrauja didelis nesaugumas dėl to, ar, pabaigęs šešerius studijų metus, pateksi į tą rezidentūrą. Tai lemia prastus santykius tarp pačių studentų. Dar pridėkime patyčių kultūrą, sklindančią iš dėstytojų pusės, ir gausime klaikią atmosferą.

O ir rezidentūroje matome tą patį: rezidento vaidmuo dažnai būna labai neapibrėžtas, jis dažnai išnaudojamas, dirbantis juodžiausius darbus už mažiausius pinigus. Pasaulyje kuo toliau, tuo labiau siekiama užtikrinti rezidentų teises, kad jie kuo daugiau išmoktų, o ne būtų vien pigi darbo jėga. Lietuvoje tokie vėjai gan nauji – štai tik labai neseniai buvo užtikrinta teisė moterims rezidentėms į motinystės atostogas. Aišku, labai svarbus rezidentų vadovų vaidmuo, kadangi rezidentų atžvilgiu jie turi didelę galią.

Tokioje studijų sistemoje užaugę gydytojai nelabai ir atpažįsta mobingą, nežino, kada galėtų kreiptis pagalbos, nes trūksta edukacijos. Reikėtų aiškaus supratimo ir komunikavimo apie tai, kas yra mobingas, koks elgesys nepriimtinas, kokios yra ribos.

Taip pat reikėtų sistemos, tikrinančios pranešimus apie patirtą mobingą, informuojant, kas bus daroma, siekiant, kad tie veiksmai būtų efektyvūs, kad žmonės, esantys aukštesnėje pozicijoje, nesijaustų nepajudinami. Jei jie žinos, kad bus atitinkamos tokio elgesio pasekmės, tokių atvejų nutiks mažiau. Galiausiai svarbu, kad būtų rimtai reaguojama į visus pranešimo apie mobingą atvejus, ne tik tuomet, kai įvyksta tragedija. Priešokiais ir greitai, reaguojant tik į itin aštrius atvejus, tokios problemos sistemoje neišspręsime.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mes turėjome pranešimų apie seksualinį priekabiavimą, gal daugiau menų srityje, ir viešo atsako jiems, taip pradėjo aiškėti, koks elgesys leistinas, o koks – ne. Man atrodo, panašių susitarimų apie tai, kas leistina, o kas – ne, reikėtų ir kitose sistemose, nes tik tuomet aukštesnėje hierarchinėje pozicijoje esantys žmonės žinotų, kad, jei elgsis neleistinai, bus atitinkamos pasekmės. Tuomet mobingo bus mažiau.

O kas lemtų tokius pokyčius? Vyriausybė? Ministerijos? Universitetai? 

Visas sveikatos priežiūros įstaigas kuruoja Sveikatos apsaugos ministerija. Įgyvendinant mano minėtą planą jos vaidmuo lemiamas. Darbo inspekcija turėtų būti ta vieta, į kurią būtų galima kreiptis dėl mobingo apraiškų. Ši institucija pradėjo kalbėti apie tai, kad steigia specialų skyrių kovai su mobingu. Manau, svarbu būtų žinoti, kaip jis dirbs, kokius įrankius naudos – kokias priemones taikys, išanalizavęs pranešimus.

Svarbus ir universitetų įsitraukimas. Jau Vilniaus universitete plinta mokymai apie tai, kas yra priekabiavimas, mobingas, universitetų – tiek senato, tiek rektorių – vaidmuo gali būti svarbus ir ryškus, keičiant šią sistemą. 

O kaip kitos šalys tvarkosi su šia problema?

Visos šalys susiduria su panašiais sunkumais, tačiau pažangiose šalyse yra aiški sistema: kas yra priimtina, kas nepriimtina, kur galima pranešti, nustatant, kokios bus pasekmės. Kalbant apie mobingą, atskaitomybės principas yra pagrindinis, o to principo mums labai trūksta.