Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Sulaukti ryto

Portretas.
Poetas, literatūros žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius Antanas Šimkus. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kažkas ūžia viršum miesto. Lėktuvas? Turbūt. Ar geras tas lėktuvas? Tai turbūt geras... Toks keistas pokalbis vyksta kažkur tavo vidinių pašnekesių svetainėje.

Svetainėje, kurioje netyla kalbos ir reportažai, klega visi vienas per kitą – lyg ir supranti, kad vyksta labai svarbūs ir baisūs dalykai, bet tuo pačiu lyg sapnuoji.

Sapnuoji, kad kartą taip ir neprasidėjo karas, kad niekas neužpuolė Ukrainos, kad metro yra dar tik metro, kad karo laivas dar nepasiųstas ten, iš kur atplaukė, nes išvis neplaukė, kad pats dar gali miegoti ilgiau nei po keturias valandas ir kad visa tai neturi įtakos tavo darbams, veiklai, pašnekesiams…

…Štai ir šiąnakt – kažkas ūžia viršum miesto. Nebenori net galvoti, kad tas ūžesys galėtų būti koks nors pikto pranašas. Mes pratę tenai dairytis gerų ženklų, naujienų, ir norėtųsi ko nors gero ir šioje tamsoje.

Tamsoje, kurioje taip sunku atrasti žodį, – tinkamą, jautrų ir be ūžesio. Nes dabar siaučia kitokia šnekta, kategoriškasis žargonas, nes vienu ypu žmogus turi pasakyti, išraudoti, išrėkti tai, kas netelpa nei į galvą, nei į širdį, niekur. Karas nėra sveiko proto dimensija, o apie sielą išvis nekalbu. Nes nežinau. Bet ir tylėti ne lengviau.

Nes tamsa sunki, jau kelintą naktį, užuot skaitęs knygą, vis prie ekrano ar ekranėlio – visi tie vaizdai, sprogimai, raginimai ko nors imtis, kvietimai remti, prisidėti… Ir prisidedi – kuo turi, ką gali, o gal net nelabai supranti, bet kas dabar ką nors iki galo supranta?..

Štai skaito renginyje verstinę ukrainiečių poeziją tavo bičiuliai, kolegos, pažįstami – ir tos eilutės skamba taip… tikrai, pranašiškai… O gal eilėraščiai visad tokie? Atsiveria, kai vyksta kažkas veriamai skaudaus?

Viena aišku, šitame pasaulyje eilinė neeilinė pabaiga – kažkoks etapas negrįžtamai, nyksta, bet tuo pačiu ir atsiranda, veriasi kitas. Kas už tų naujų durų? Dar sunku įžiūrėti, dar per tamsu.

Mačiau tą didžiulę eilę automobilių, nusidriekusių prie labdaros atidavimo aikštelės, tą gausybę žmonių prie ambasadų… Labai daug mėlynos ir geltonos spalvos – žodžiuose, drabužiuose, gatvėse, ekranuose. Bent tiek galim. Ir vis tas klausimas vidinėje pašnekesių svetainėje – ar tik tiek?..

Ir niekas į jį neatsakys, tik tas ūžesys virš miesto, nutolstantis, priartėjantis. Jeigu ir sapnuoju, norėčiau, kad tas sapnas baigtųsi gerai. Būtų geras lėktuvas. Skraidinantis keleivius iš taško A į tašką B. Tiesiog. Nenumuštas. Nepriverstas leistis. Tikiu, kad dar liko tokių gerų lėktuvų.

Nes kaipgi kitaip? Kaipgi be ko nors viltingo virš mūsų?

Tokiom naktim jaučiu, kaip trūksta, kiek mažai turiu šviesos – vidinės irgi. O gal niekad daug jos ir neturėjau. Dėl to labai svarbu ką nors šviesesnio regėti, įžvelgti, išgirsti – pastarosiomis dienomis sunku to atrast čia, mūsų krašte, tarp mūsų.

Nes daug, per daug nerimo, netikrumo, baimės, pykčio – jausmų, ir savaime suprantamų, gyvų, bet ir tų kitokių, – netgi peraugusių iki gan dirbtinai atrodančių veiksmų – medžioklės su varovais ieškant priešų tarp draugų, keistos didybės, spėjant nuolat pasifotografuoti naudingų darbų fone, teisėjo visagalybės, parašant itin karingų šūkių apie Hagą ir kitokio hagenimo virtualybėje…

Taip, aš ir pats taip esu, būnu, sapnuoju, nes kitaip ir nežinau, nemoku… Nes o kaip būti kitaip viso to ūžesio akivaizdoje?

Ak, taip, žinoma, dirbti savo darbus darbelius kuo geriau. Nepulti į paniką. Lydėti malda ir mintimis… O juk nelengva, noris skųstis tuo sunkumu, nesgi kažkur kitur turbūt buvo ir yra geriau…

O tuo tarpu Ukrainoje vyksta kovos, milžiniškai stiprios dvasios žmonės daro stebuklus, aukoja gyvybes. Ta dvasia jau seniai nugalėjo, nes įsigalėjo pasaulio atminty, ateities atminty. Bent tiek žinau, bent tiek jaučiu.

Prieš keletą dienų mačiau (ir daugelis matė) filmuotą vaizdelį – užpultos šalies vadovas ankstų, saulėtą rytą iš sostinės tiesiog pasako, kad jis čia, gyvas, sveikas, niekur nepasitraukęs ir nesiruošiantis pasitraukti. Pamačiau, negaliu pamiršti. Tos šviesos. Žinių iš šviesos.

Ilgainiui ji nustelbs ir ūžimą. Tą, kurį sapnuoju, sapnuojame šiąnakt.

Liko nebedaug. Labai nebedaug.

Слава Україні!

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.