Sumaištis, kontrolė ir išnaudojimas. Nauja ataskaita atskleidžia faktų apie J. Vanier slaptą sektą ir vykdytą seksualinį išnaudojimą

Ataskaitą rengė nepriklausoma, tarpdisciplininė Prancūzijos akademikų komisija, o jos apimtis – net 900 puslapių. Juose patvirtinami 25 negalios neturinčių moterų kaltinimai J. Vanier, įkūrusiam pasaulinę organizaciją, kurios tikslas – pagalba proto negalią turintiems suaugusiems žmonėms. „Būdamas dalimi grupės, kuriai vadovavo J. Vanier dvasinis mentorius, dominikonų vienuolis Thomas Philippe’as, charizmatiškasis J. Vanier identifikuodavo žmones, kuriems reikia dvasinio palydėjimo, ir išnaudodavo juos seksualiniais tikslais“, – rašo K. Collins Scott.

Nauja ataskaita, kaip skelbia žurnalistė, remiasi ankstesniu Paryžiuje įsikūrusios organizacijos „L’Arche International“ tyrimu, kuris 2020-aisiais nustatė, jog J. Vanier priklausė slaptai grupei ir dalyvavo prievartiniuose seksualiniuose santykiuose su šešiomis negalios neturinčiomis moterimis. 

„Naujos informacijos gausa tam tikra prasme leidžia mums pažvelgti į įvykius iš šios sektantiškos grupės vidaus“, – žurnalistė cituoja vieną iš dviejų komisijoje dirbusių istorikų, Paryžiaus Pantheon-Sorbonne universiteto profesorių Florianą Michelį.

Ataskaitoje kalbama apie tai, kaip grupė dešimtmečius išvengė identifikavimo, o jos nariai tarpusavyje buvo susieti persekiojimo jausmo ir įsitikinimo, kad yra Dievo išrinktieji. K. Collins Scott taip pat akcentuoja, kad ataskaita mini ir tai, jog Bažnyčios polinkis į slaptumą moraliniais klausimais ir bažnytinių sankcijų neefektyvumas leido T. Philippe’ui toliau tęsti savo išnaudotojišką veiklą. Be to, charizmatiškas J. Vanier, kurį intelektualiai ir seksualiai suformavo T. Philippe’as, autoritetas apsaugojo jį nuo atskaitomybės. 

„Kiekvienu atveju J. Vanier reputacija dėl jo šventumo, jo pranašiškos charizmos, kurią pripažino daugelis, ir kolektyvinis tikėjimas jo autoritetu visais klausimais – dvasiniais, žmogiškaisiais, profesiniais – padėjo sukurti tokią atmosferą, kurioje toms moterims buvo praktiškai neįmanoma kvestionuoti J. Vanier nuostatas, žodžius ir veiksmus su jomis“, – „National Catholic Reporter“ cituoja kitą komisijos narę, sociologę, Europos studijų centro Paryžiuje tyrėją Claire Vincent-Mory. Jos teigimu, aplinka „Arkos“ bendruomenėje ir socialinis J. Vanier pripažinimas prisidėjo prie to, kad moterys būtų nutildytos, o sumaištis, kontrolė ir išnaudojimas tęstųsi.

Per dvejus metus trukusį tyrimą šeši tyrėjai nustatė, kad pati „Arkos“ bendruomenė neturi nieko bendra su sekta. Tačiau pati idėja gyventi bendruomenėje su proto negalią turinčiais žmonėmis, kaip rašoma ataskaitoje, „iš pradžių buvo reikalinga tam, kad suteiktų oficialią paramą, „širmą“, vėl susiburti vyrams, įsipareigojusiems „mistiniams seksualiniams“ įsitikinimams, kuriuos jiems perdavė T. Philippe’as“.

„National Catholic Reporter“ gavo ataskaitos kopiją dar prieš jos oficialų paskelbimą visa apimtimi. Tyrėjai rašo, kad „Arkos“ bendruomenės įkūrimas nebuvo vien tik širma. „Mes atradome, kad ši intencija koegzistavo kartu su nuoširdžiu siekiu pasišvęsti neįgaliems žmonėms. Šios dvi intencijos grupės nariams derėjo tarpusavyje be prieštaravimo. Pasitaikiusi galimybė jiems galėjo atrodyti kaip „apvaizdos planas“, – rašoma ataskaitoje.

Vienu metu J. Vanier lankė proto negalią turinčių žmonių prieglaudas ir teigė, kad jam siaubą kelia ten esančios sąlygos. Jo vizija buvo siekis, kad proto negalią turintieji galėtų gyventi namuose kartu su negalios neturinčiais suaugusiaisiais.

„Arkos“ bendruomenė šiuo metu turi 154 bendruomenes 38 valstybėse. Ataskaita pabrėžia, kad nėra jokių įrodymų, jog grupės vyrų įsitikinimai ir praktikos pasklido plačiau nei kelių žmonių ratas. Taip pat nėra įrodymų, kad išnaudojimas buvo paplitęs „Arkos“ bendruomenės viduje. J. Vanier išnaudotojiškas elgesys savo ruožtu buvo fiksuotas už bendruomenės branduolio Prancūzijoje ribų – kitose valstybėse ir bendruomenėse. Kaip pažymi K. Collins Scott, ataskaitos autoriai teigia, kad ateityje aukų dar gali padaugėti. Taip pat, anot jos, ataskaitoje neįvardijamas konkretus grupuotei priklausiusių asmenų skaičius.

„Arkos“ bendruomenės JAV vadovė Tina Boverman teigia, kad kiekviena moteris, ar ji gyvena Prancūzijoje, ar kitoje šalyje, dabar turi galimybę, jei tik nori, įsitraukti į atkuriamojo teisingumo procesą. „National Catholic Reporter“ leidiniui ji teigė, kad ataskaita leido giliau suvokti tai, kas nutiko, ir tai, kokį dvasinį, psichologinį ir seksualinį išnaudojimą teko patirti nukentėjusioms moterims. 

Tarp 25 identifikuotų aukų yra ištekėjusių, netekėjusių, taip pat religinius įžadus davusių moterų. Mažiausiai viena moteris yra iš JAV, nors visi išnaudojimo atvejai, dėl kurių vyko tyrimas, buvo įvykdyti Prancūzijoje. J. Vanier išnaudojimų šleifas driekiasi nuo 1952 metų iki pat jo mirties 2019-aisiais.

Kaip skelbia „National Catholic Reporter“, komisija, kurioje darbavosi viena sociologė, teologas, psichiatras ir psichoanalitikas bei du istorikai, išstudijavo tūkstančius laiškų, įskaitant ir tuos, kuriais keitėsi T. Philippe’as ir J. Vanier, ir dar 100 laiškų, kuriuos J. Vanier siuntė vienuoliams. Be to, buvo atlikta daugiau kaip 100 interviu. Dokumentai buvo gauti iš Tikėjimo mokymo dikasterijos, Dominikonų archyvo Romoje, taip pat Prancūzijos dominikonų, Otavos bibliotekos bei Vanier šeimos Kanadoje. Pats J. Vanier gimė Ženevoje, Šveicarijoje, tačiau buvo Kanados pilietis.

K. Collins Scott rašo, kad tyrinėdami archyvinę medžiagą ir T. Philippe’o, J. Vanier susirašinėjimą bei „tikslių ir drąsių aukų liudijimų“ dėka tyrėjai ataskaitoje galėjo „iš vidaus išanalizuoti veikimo mechanizmus, kuriuos pasitelkė šie du vyrai: įtaką, seksualinį išnaudojimą, kolektyvinius kliedesius, teologinį krikščionybės branduolyje esančių sąvokų iškraipymą, dvasinį nukrypimą, manipuliaciją, Jėzaus ir Marijos santykių kraujomaišos reprezentavimą“.

Tyrėjai analizavo T. Philippe’o ir J. Vanier gyvenimus nuo 1950 iki 2019-ųjų, kad išsiaiškintų, kaip formavosi ir kaip daugiau nei 50 metų išliko sektantiškas branduolys. 1946-aisiais T. Philippe’as, kuris tapo J. Vanier dvasiniu tėvu, įkūrė tarptautinį formacijos centrą Prancūzijoje „L’Eau Vive“ („Gyvasis vanduo“). Ši lokacija susiejo sektą. Po tarnybos karališkajame laivyne J. Vanier, tuomet įkopęs į trečiąją dešimtį, ten prisijungė prie T. Philippe’o. Šis laikotarpis, anot ataskaitos autorių, „buvo kaip iniciacijos, atradimo momentas, didysis seksualinės, emocinės ir dvasinės dedamųjų sumaišymas“. T. Philippe’o įsitikinimai ir įtaka staiga suteikė jam prieigą prie pasaulio. Tuo laikotarpiu išgyventa patirtis suformavo jo intymųjį pamatą, pagrindinę jo gyvenimo ašį, rašoma ataskaitoje.

1952-aisiais, kai kelios moterys apkaltino T. Philippe’ą seksualiniu ir emociniu išnaudojimu, dominikonai pašalino kunigą iš „L’Eau Vive“, o Šventoji tarnyba, dabartinė Tikėjimo mokymo dikasterija, pradėjo tyrimą. T. Philippe’ui buvo uždrausta mokyti, atlikti savo tarnystę ir teikti sakramentus. Taip pat nuspręsta uždaryti „L’Eau Vive“ ir išskirstyti jo narius, pastariesiems visam laikui uždrausta vėl susiburti. („Arkos“ lyderiai 2014 m. sužinojo apie kaltinimus, susijusius su T. Philippe’u, kuris mirė 1993-iaisiais, nors J. Vanier 2015 ir 2016 m. teigė nieko nežinojęs apie išnaudojimą. „Dabar mes žinome, kad J. Vanier melavo“, – buvo rašoma 2020 m. ataskaitoje.)

„The National Catholic Herald“ cituoja ataskaitą, kurioje teigiama, kad melu, maskavimusi, laiškais, slaptais kodais sekta sugebėjo atkurti savo tinklą. Komisijos narys F. Michelis teigia, kad visa tai skamba tarsi fantastinio romano scenarijus, tačiau tai yra tikrovė.

1963 m. per Vatikano II susirinkimą T. Philippe’as, anot F. Michelio, nesulaukęs atleidimo ar leidimo tai daryti, sugrįžo į Prancūziją ir išsprūdo iš Šventosios tarnybos radaro. Visos istorijos nežinantys Prancūzijos dominikonai norėjo atversti naują puslapį iš gailestingumo, o vietinis vyskupas, kuris taip pat nežinojo visos istorijos, irgi bandė ginti T. Philippe’ą ir J. Vanier.

„Šeštajame dešimtmetyje Roma smarkiai nuvertino šios sektantiškos grupės ryžtą išlikti kartu ir nepaklusti. Pavyzdžiui, Roma visiškai nieko nežinojo apie tai, kad, nepaisydami 1956 m. sprendimo, grupės nariai vėl palaikė tarpusavio kontaktus ir 1964-aisiais vėl buvo kartu“, – cituoja F. Michelį „The National Catholic Reporter“.

Ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į „struktūrines problemas“ Bažnyčioje, ypač slaptus klausimus, kuriuos nagrinėja Šventoji tarnyba. Tam tikrais atvejais tai gali būti pateisinama, tačiau, anot ataskaitos autorių, „būtina pabrėžti, kad neatskleidimas konkrečių priežasčių dėl kaltinimų T. Philippe’ui, buvo tai, kas padėjo išlaikyti jo šventumo reputaciją ir perrašyti istoriją, kaip jam atrodė tinkama“.

Po pirminės ataskaitos daug J. Vanier gerbėjų bandė susidoroti su akivaizdžiomis prieštaromis, būdingomis žmogui, pažeidusiam tas vertybes, kurias skelbėsi įkūnijantis savo pavyzdžiu. Ataskaitos viena iš autorių C. Vincent-Mory teigia, kad J. Vanier vadovavosi įsitikinimais, kuriuos perėmė iš T. Philippe’o, o tai lėmė jo smerktinus santykius su moterimis, pažymėtus „sumaištimi, kontrole ir išnaudojimu“. Jos teigimu, esminis klausimas, kodėl jo įsitikinimai ir veiksmai buvo atskleisti tik dabar: „Kodėl toks kolektyvinis aklumas? Kodėl jis nebuvo sustabdytas? Šie klausimai, mano nuomone, grąžina mus prie J. Vanier idealizavimo ir išankstinio sanktifikavimo problemos“, – „Catholic National Reporter“ teigė sociologė. 

Per savo gyvenimą J. Vanier gavo gausybę apdovanojimų, įskaitant ir Templetono premiją, taip pat Prancūzijos aukščiausią apdovanojimą. Daug mokyklų buvo pavadintos jo vardu, o popiežius Pranciškus, likus savaitei iki J. Vanier mirties, paskambino jam, kad padėkotų už tarnystę ir liudijimą. 

Pagal „National Catholic Reporter“ parengė Donatas Puslys.