2021 11 04

Nomeda Hofertaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Sunki, bet būtina Betliejaus seserų vienuolijos reforma

Betliejaus seserys Izraelyje. EPA nuotrauka

XXI amžius panašus į pirmuosius krikščionybės dešimtmečius: tuomet Kristų išpažįstančiųjų ir Jo mokymą skelbiančiųjų nebuvo daug, jie nepriklausė valdžios struktūroms, buvo persekiojami. Tačiau jų liudijimo dėka Išganymo žinia sklido greitai, krikščioniška bendruomenė augo, sukurta krikščioniška kultūra – net neigiantieji Kristų vis dar gyvena joje. Ir šiandienos krikščionys patiria išbandymų, bet Atpirkėjo mokymą liudijančiųjų mažėja. Taip yra dėl daugybės priežasčių – bet ar ir patys krikščionys nėra atsakingi?

Apie tai kalba popiežius emeritas Benediktas XVI ir popiežius Pranciškus, pasauliečiai ir dvasininkai. 2006 m. pradėjęs tarnystę Benediktas XVI ėmėsi svarbios Bažnyčios reformos – jo iniciatyva pradėti tirti per keletą dešimtmečių sukaupti skundai dėl bažnytinėse struktūrose įvykdytų nusikaltimų. Šį darbą tęsia popiežius Pranciškus.

Viena Šventojo Sosto inicijuotų tyrimų sritis – religinės bendruomenės, įkurtos praeito šimtmečio antroje pusėje. Po Vatikano II susirinkimo jų daugėjo visoje Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje, tad ir tyrimas čia vyksta intensyviai. Jame aktyviai dalyvauja šalies hierarchai, monastinių ir vienuolinių bendruomenių nariai, dvasininkai ir pasauliečiai. Vyskupijose veikia pastoracinės tarnybos, tiriančios „naujas tikėjimo formas ir sektantiškus nukrypimus“ bažnytinėse struktūrose, sukurtos nukentėjusiųjų išklausymo grupės.

Sektantizmas vienuolijose

Ši veikla suintensyvėjo po 2013 m. Lurde vykusios Visuotinės vyskupų konferencijos – tuomet į Prancūzijos ganytojus kreipėsi kelios dešimtys asmenų, nukentėjusių religinėse bendruomenėse bei institutuose. Buvusio Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininko Marselio arkivyskupo Georgeso Pontier atsakas – jis pripažino minimas problemas ir išreiškė pasiryžimą jas spręsti – rodo Bažnyčios Prancūzijoje poziciją. Šalies monastinės ir vienuolinės bendruomenės įsitraukė į bendrą darbą jas vienijančioje asociacijoje (CORREF). Sukurta keletas organizacijų, siekiant tirti sektantiškus nukrypimus religinėse institucijose bei apginti jose nukentėjusius asmenis.

Arkivysk. Georgesas Pontier. EPA nuotrauka

Terminas „sektantiški nukrypimai“ apibūdina sektoms būdingus nederamus veiksmus, pasireiškiančius piktnaudžiaujant suteikta ar prisiimta valdžia. Tuomet prasideda manipuliavimas kitais asmenimis. Šiandien atvirai kalbama apie seksualinį piktnaudžiavimą, bet ne mažiau svarbus ir dvasinis piktnaudžiavimas. Tai ypač skaudi problema naujose bendruomenėse, kurios, pasak popiežiaus Pranciškaus, veikia „piramidės principu“, t. y. viskam vadovauja jos „galva“ ar „viršūnė“ – dažniausiai įkūrėjas ar jo skirti asmenys, kurie vienašališkai, neatsiklausę kitų narių, priima visus sprendimus.

Dažnai toks vadovas susikuria „savą“ dvasinę ir intelektualią formacijos sistemą, atmetant Bažnyčios Tradiciją, arba ją interpretuoja „savaip“, Bažnyčios dokumentai aiškinami pagal „savus“ principus. Vadovas sprendžia viską: priėmimo „kriterijus“, institucijos narių bendravimą tarpusavyje ir su kitais, kuriama „saugos“ sistema, kai norint kontroliuoti asmenį pasinaudojama „dvasios tėvo“ ar vietos vyresniojo „paslaugomis“, tikrinama korespondencija, net kasdienis meniu… Paprastai čia nevyksta – bent jau realiai – vyresniųjų rinkimai (charizmatiškas lyderis vadovauja iki mirties), nėra gyvenimo regulų ar konstitucijų, kurios aiškiai apibrėžtų vyresniojo ir kiekvieno nario teises bei pareigas. Priešingai, viskas patikima „Dvasios veikimui“, kuriai atstovauja ar ją įkūnija vyresnysis.

Be to, dauguma naujų bendruomenių įkūrėjų patys priklausė kokiai nors vienuolijai ir teigė, kad jų įsteigto sambūrio tikslas yra „atgaivinti“ tos bendruomenės „tikrąjį dvasingumą“ – pvz., liūdnai pagarsėjęs Šv. Jono bendruomenės įkūrėjas M. D. Philippe „gaivino“ dominikonus.

Betliejaus seserys Izraelyje. EPA nuotrauka

Betliejaus seserų atvejis

Viena tokių bendruomenių, taip pat išgyvenusių „sektantiškų nukrypimų“ – tai Betliejaus Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Šv. Brunono vienuolija (arba Betliejaus seserys). 2021 m sausio 4 d. seserų bendruomenės vadovybė viešai paskelbtame pranešime pripažįsta padarytas klaidas, ir kviečia nukentėjusias seseris liudyti apie patirtas traumas. Pažeidimų tikrai būta: bendruomenės nariai yra tarp besikreipusių į ganytojus Lurde, tai rodo liudijimai, perduoti Vatikanui ir komisijoms, tiriančioms tokias problemas.

Betliejaus šeima įsteigta Prancūzijoje 1951 m., jos įkūrėja – s. Marie (Odile Dupont-Caillard), buvusi dominikonė. 1994 m. seserys įsikūrė ir Lietuvoje, Panerių k., Paparčių sen. (Kaišiadorių rajone), nuo pirmų metų ten bendruomenei vadovauja s. Marie-Reine. 1976 m. atsirado ir Betliejaus broliai – juos su seserimis vienija „ta pati charizma“. Pradžioje (1954 m.) bendruomenė buvo pavadinta Šv. Dominyko seserimis (dominicaines de Nativité), bet 1971 m. atsiskyrė nuo dominikonų ir 1973 m. „perėjo pas Šv. Brunono dukteris“. Šis sprendimas buvo priimtas nepasitarus su Šv. Brunono įkurtos Kartūzų monastinės bendruomenės nariais. 1986 m Grenoblio vyskupas pripažino Betliejaus šeimą kaip diecezinės teisės kongregaciją, o 1998 m. Šventasis Sostas patvirtino šios bendruomenės regulą.

Nuo pirmų dienų seseris lydėjo Šv. Jono bendruomenės įkūrėjas, buvęs dominikonas, minėtasis M. D. Philippe – buvo pagrindinis jų paskaitininkas, parengė regulą, „lydėjo“ pasauliečių bendruomenę. 2001 m. krikščioniškos spaudos puslapiuose pasirodė informacija, kad Betliejaus šeimoje stebimi „sektantiški nukrypimai“. Laikui bėgant liudijimų apie neteisėtus bendruomenės narių – ypač vadovų – veiksmus tik daugėjo, vyko ne vienas žurnalistinis ir sektų veikla tiriančių organizacijų tyrimas. 2014–2015 m. draugija, sukurta padėti vienuolinio gyvenimo aukoms, paskelbė naujus nukentėjusių asmenų liudijimus. Tuo pat metu (2015 m.) internetinė svetainė, tirianti sektantiškus nukrypimus Katalikų Bažnyčioje, paviešino dar neskelbtus dokumentus ir liudijimus.

2015 m. buvę Betliejaus šeimos nariai įkūrė asociaciją, siekiančią padėti bendruomenę palikusiems asmenims. Pastaraisiais metais išleista keletas knygų – liudijimų. Liudijantys asmenys – buvę vienuoliai, pasauliečių bendruomenės nariai, jų šeimos ir artimieji, lydintys asmenys (dvasininkai, gydytojai, psichologai). Dauguma liudijusiųjų (jie gyvena skirtingose miestuose ir šalyse, bendruomenei priklausė skirtingais laikotarpiais) papildo vienas kitą: minimi tie patys pažeidimai, manipuliavimo kito asmens laisve faktai. Tai patvirtina liudijimų autentiškumą ir leidžia teigti, kad minėti pažeidimai nėra pavienių asmenų veiksmai, bet visos institucijos funkcionavimo sistema.

Po ilgai trukusio tyrimo buvo konstatuota, kad bendruomenei būdingi „sektantizmui būdingi nukrypimai“. Nukentėjusiųjų liudijimai – viešai skelbti ir perduoti tyrimą vykdžiusioms institucijoms – tai patvirtina. Vienas jų – 24 metus bendruomenėje praleidęs brolis (jo liudijimas 2009 m perduotas Tikėjimo mokymo kongregacijai, 2014 m. viešai paskelbtas). Jo žodžius patvirtino buvęs brolių prioras bei kiti, dažnai ne vieną dešimtį Betliejaus šeimoje praleidę, asmenys.

Malonės Dievo Motinos vienuolynas Prancūzijoje, kuriame įsikūrusios Betliejaus seserys. Ralf.schernewski / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Iškreipta autoriteto valdžia

Visi liudininkai mini dvasinį užvaldymą. Sutikęs Šeimos narius jaunas studentas išgirdo, kad turi nedelsdamas jungtis prie jų, nes „Kristus negali ilgiau laukti“, be to, toks Mergelės Marijos „pasirinkimas“ – jis privalo atsisakyti bet kokios žemiškos šeimos, kad taptų Jos šeimos nariu. Pasak liudijusiųjų, čia teigiama, jog tikroji bendruomenės įkūrėja ir priorė yra Mergelė Marija, perduodanti Dievišką valią! Vadinasi, institucijos kilmė dieviška: „Betliejuje nėra jokių metodų, tik Mergelė Marija“ (s. Marie), bendruomenės nariai sudaro „paktą su Marija“ ir duoda „vienybės įžadą“ (tokio nėra nė vienoje monastinėje ar vienuolinėje bendruomenėje).

Šeimą esą įkūrė Dievas, kad jie gyventų „tikrą monastinį gyvenimą“. Atrodytų, tai lyg ir neprieštarauja katalikiškai doktrinai, bet patikėjus bendruomenės valdymą „Dvasios vedimui“, kyla psichologinio arba dvasinio manipuliavimo pavojus – paprastai tiesioginį ryšį su Dievo Motina ar pačiu Kristumi palaiko tik vyresnieji ir jiems artimi asmenys. Buvusi sesuo liudija, kad, kai vyresniajai prasitarė dvejojanti dėl savo pašaukimo, pradėjo gauti „Marijos laiškus“ (naktį praslysdavo pro durų apačią), liepiančius nelaužyti „vienybės įžado“ ir neklausyti „tamsybių princo“ siunčiamo vyro (tai buvo kunigas, kuris raginano palikti bendruomenę), bet nuolankiai priimti visus išbandymus. Šį faktą patvirtino generalinės priorės pareigas ėjusi s. Isabelle – ji prisipažino iš arabų kalbos vertusi netoliese gyvenančios palestinietės „regėjimus“ ir pačios surašytuose „Marijos laiškeliuose“ juos perdavusi dvejojusiosioms dėl pašaukimo. Norėjo jiems pagelbėti…

Panašių laiškų ar žinučių „iš aukščiau“ gavo ne vienas. Pasak buvusio brolio, išdrįsęs sudvejoti savo pasirinkimu, išgirdo: „Dievas tave pakvietė, o tu nori pasitraukti!“ Visi žinojo, kad dvejonės „eina iš demono“, ir buvo raginami melstis už jas keliančiųjų „atsivertimą“ (kunigų, artimųjų). Viena sesuo rašė „išpažinties dienoraštį Mergelei Marijai“ ir perduodavo jį vyresniajai, kuri buvo ir dvasinė patarėja.

Betliejaus seserys Izraelyje. EPA nuotrauka

Visi liudijusieji mini bendruomenėje praktikuojamą klusnumo koncepciją – vyresniojo autoritetas nekvestionuojamas, jis atstovauja Dievui ir išreiškia jo valią, t. y. jo valdžia absoliuti. Nelengva priešintis Dievo valiai, tad atsižadėdami savo valios ne vienas pasidavė vyresniųjų manipuliacijai. Su Betliejų palikusiais asmenimis dirbantys gydytojai konstatuoja jų fizinį ir psichologinį išsekimą, kai kurie negali atgauti fizinės ir psichinės pusiausvyros net vėliau. Pasak žinomos psichiatrės Isabel Chartier-Siben, dirbančios su vienuolinio gyvenimo aukomis (iš įvairių bendruomenių), tokių psichinių ir psichiatrinių pažeidimų kaip buvusių betliejiečių jai neteko sutikti. Beje, dauguma jų iki tol neturėjo panašių problemų ir, praėjus keletui metų po pasitraukimo, nebeturi. Nors ne visi…

Kita didžiulė problema, kamavusi Betliejaus bendruomenę – dvasinis manipuliavimas ir infantilizmas. Pasak liudininkų, čia viskas privalo būti patvirtinta vyresnybės: nurodoma su kuo bendrauti – ne tik su atvykstančiaisiais, bet ir tarpusavyje: vyresnysis lydi pas gydytoją, ir tik jis žino sergančiojo diagnozę, bet kokia informacija – net apie vidinį bendruomenės gyvenimą – ribojama. Liudijusieji teigė visiškai praradę pasitikėjimą savimi, jautęsi esą niekam tikę, nesiryžo imtis savarankiškų veiksmų, net mąstyti kitaip, nei nurodo valdžia. Ypač matydami, kaip vienas po kito dingsta kitokią nuomonę išreiškę nariai – praradus bet kokią veiksmo ir mąstymo laisvę, labai sunku sugrįžti į bauginantį „pasaulį“.

Tuo labiau kad „dieviškos“ kilmės interpretacija teikia saugumo jausmą – pasak brolio, jie jautėsi esantys „išrinktieji“ ir pasidavė „dvasinei puikybei“ kitų atžvilgiu: juk benediktinai, jėzuitai ar pranciškonai įkurti paprasčiausių vyrų, kurie prieš tai nepasižymėjo šventumu! Dvasinė „kritika“ čia reiškiama ir kartūzų vienuolijos atžvilgiu – šie esą prarado „tikrąjį“ šv. Brunono dvasingumą, o štai betlejiečiai jį „gaivina“. Nuo pasaulio, t. y. pasauliečių, bendruomenę skiria dar aukštesnė siena – pastarieji negali suprasti tikrojo dvasingumo, jų kritika vertinama kaip „piktojo veikimas“.

Liudininkai mini dar vieną nukrypimą – indoktrinaciją, t. y. kai bendruomenei primetamas vienašališkas mąstymas ar mokymas. Šiuo atveju – M. D. Philippe ir jo bendraminčių kurta „teologija“ ir „dvasingumas“ (nuo kurių dabar jau bandoma atsiriboti). Čia buvo populiarus tuo meto mistikės Marthe Robin dvasinis mokymas (juo rėmėsi daug naujųjų bendruomenių) – dėl jos pradėtas bažnytinis tyrimas.

Betliejaus bendruomenės bibliotekose trūko ne tik teologijos bei filosofijos veikalų, bet ir Bažnyčios dokumentų, tad buvo sunku išgirsti kitokią nei valdžios nuomonę. Buvo slepiama informacija apie vidaus gyvenimą – kad pasitraukė vienas ar kitas asmuo, susidegino sesuo iš Lenkijos (1998 m.), kad vyksta tyrimas…

Liudijusiųjų teigimu, buvo neteisėtai slapta koreguojami tekstai ruošiant Betliejaus konstituciją, kuri yra oficialus dokumentas, aiškiai apibrėžiantis bendruomenės funkcionavimą, visų teises ir pareigas.

Betliejaus seserys Izraelyje. EPA nuotrauka

Reforma jau vyksta

Tai tik dalis faktų, kad bendruomenėje buvo praktikuojamas piktnaudžiavimas valdžia. Kai dvasinė valdžia panaudojama piktnaudžiavimo tikslams, manipuliuojant žmonių veiksmais bei mąstymu, kuriama totalitarinė sistema. Tokioje aplinkoje gyvenantieji praranda veikimo ir mąstymo laisvę, ima dvejoti pačiais savimi, gyvena baimėje, net patiki sukurto „šventumo“ įvaizdžiu. Norint to išvengti – tai nurodo kanonų teisė – reikia aiškiai skirti vidinį asmens gyvenimą (for interne), t. y. sąžinę, asmeninį ryšį su Dievu ir artimaisiais, kurio neprivalu atskleisti vyresniajam, ir išorinį gyvenimą (for externe), kuris gali būti žinomas aplinkiniams.

Vidinį gyvenimą asmuo gali atskleisti dvasios tėvui ar palydėtojui, artimiesiems, bet vyresnysis neturi teisės brautis į jį. Jei vyresnysis yra ir išpažinčių klausytojas ar dvasinis palydėtojas, kyla pavojus sumaišyti vidinio ir išorinio gyvenimo lygmenis, atsiranda galimybė manipuliuoti. Ši problema konstatuota Šeimoje.

Pradžioje Betliejaus bendruomenė neigė visus liudijimus ir tyrimų išvadas, bet 2015 m. pačios seserys kreipėsi į Vatikaną, prašydamos kanoninio vizito (tuo pat metu sukurta grupė ginti seseris). Vizito metu buvo aiškinamasi, ar minėti kaltinimai pagrįsti. Sausio 4 d paskelbtame pranešime teigiama, kad nuo 2017 m., atsižvelgiant į Šventojo Sosto Pašvęstojo gyvenimo dikasterijos pateiktas rekomendacijas, pateiktas po 2015 m vykusio Apaštalinio vizito, Betliejaus seserys ėmėsi reformos.

Šv. Petro bazilika Vatikane. Pixabay.com nuotrauka

Buvo įsteigta Nuolatinė vienuolių taryba – ją sudaro naujoji generalinė priorė, Romos paskirtos 6 seserys patarėjos ir apaštaliniai patarėjai, tėvas Jeanas Quris (Anžė diecezija) ir benediktinė motina Geneviève, vadovavę vizitacijoms Prancūzijoje ir Izraelyje. Ataskaitoje rašoma, kad reikėjo nemažai laiko, kol bendruomenė suprato ir pripažino, kad idealizuoto autoriteto koncepcija bei netinkamas monastinio klusnumo aiškinimas išprovokavo piktnaudžiavimą valdžia ir sąžine, taip pat – emocinę priklausomybę.

Betliejaus generalinė sesuo Emmanuel ir Nuolatinės tarybos seserys, išklaususios bendruomenę palikusias vienuoles, teigia supratusios, kokių žaizdų ir traumų išprovokavo minėti pažeidimai jų gyvenime – pažeista savigarba, laisva valia, pasitikėjimas Bažnyčia, o atitaisyti padarytą žalą reikia laiko. Pripažinimą seka atsiprašymas – vienuolės nuoširdžiai prašo nukentėjusiųjų atleidimo. Ir imasi konkrečių veiksmų – siekdama išgirsti bei tinkamai įvertinti jų skundus, Nuolatinė taryba įsteigė nepriklausomą išklausymo grupę, kurią sudaro du psichologai ekspertai šiais klausimais, tėvas abatas emeritas benediktinas, sesuo vienuolė benediktinė, buvęs teisėjas ir kanonų teisės išsilavinimą turintis advokatas. Grupės tikslas – išklausyti nukentėjusias seseris ir Nuolatinei tarybai teikti patarimus, kaip įvykdyti teisingumą jų atžvilgiu bei kuo geriau tęsti reformos darbą. Su grupę galima susisiekti: [email protected].

Pranešime įvardijami ir kiti veiksmai, kurių imtasis siekiant ištaisyti vadovavimo klaidas – stengiamasi, kad Betliejaus šeimos gyvenimas vyktų remiantis kolegialumo principu, kai į bendruomenės valdymo procesą įtraukiamos visos institucijos struktūros, pripažįstama valdžios kaip tarnystės koncepcija. Tad į bendrą veiklą vis labiau įtraukiamos ne tik generalinės priorės, bet vietos bendruomenių priorės – jos kviečiamos dalyvauti konstitucijos redagavimo darbe. Taip pat seserims organizuojamos bendros konferencijos, kuriose dalyvauja su bendruomene nesusiję asmenys (dvasininkai, gydytojai, psichiatrai, teologai), čia studijuojami Magisteriumo ir Prancūzijos monastinės konferencijos, dirbančios su vienuolinio gyvenimo aukomis, dokumentai.

Bendruomenės reforma prasidėjo 2017 m., išklausius Dikasterijos pastabas po įvykusio tyrimo. Be to, Pašvęstojo gyvenimo instituto prašymu pradėta Betliejaus šeimos konstitucijų peržiūra. Siekiant padėti šiame redagavimo darbe, Dikasterija nominavo du patarėjus (ypač kanonų teisės klausimais) – tėvus jėzuitą Dumortier ir dominikoną Toxé. Šis darbas vyksta konsultuojantis su amžinuosius įžadus davusiomis seserimis, jos raginamos atvirai ir be jokių apribojimų dalintis savo pastabomis – tai padeda geriau suvokti, kokius įpročius reikia keisti. Galutiniai tekstai bus pateikti artimiausioje Betliejaus bendruomenės Generalinėje kapituloje, o po to perduoti Romai patvirtinti. Ši reforma vyksta bendrystėje su vienuolinės Betliejaus šeimos broliais ir jiems skirtu apaštaliniu asistentu bei artimai bendraujant su Pašvęstojo gyvenimo dikasterija.

Apaštaliniai asistentai kreipėsi į priores sakydami, jog „atėjo metas aiškiai pripažinti praeities klaidas ir kaltes, kad galėtumėte gyventi pagal savo charizmą. Kaip ir kiekviena charizma, ji gali atnešti kažką sakralaus ir brangaus Bažnyčiai. Jūsų nueitas kelias per penkerius metus mus tuo įtikino“.

Malonės Dievo Motinos vienuolynas Prancūzijoje, kuriame įsikūrusios Betliejaus seserys. Ralf.schernewski / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Generalinė priorė s. Emmanuel sako suprantanti, „kad šiam darbui įvykdyti reikia laiko, kantrybės, ištvermės. Išklausymo grupės sukūrimas rodo mūsų tikrą troškimą įvykdyti teisingumą ir atlyginti skriaudą asmenims, nukentėjusiems būnant mūsų Šeimoje bei prašyti jų atleidimo. Mūsų įsipareigojimas eiti šiuo keliu yra aiškus, paskutinės Priorių tarybos nutarimas liudija, kad esame apsisprendusios eiti iki galo.

Nepaisant visų mūsų klaidų ir kalčių, esame liudytojos Dievo Meilės ir tikro džiaugsmo, kurį randame savo vienuoliniame pašaukime sekant Kristų. Mes esame atsakingos, kad būtų perkeista tai, kas dar nėra baigta, kad evangelinis gyvenimas pagal Dvasią galėtų visiškai išsiskleisti. Mūsų viltį dėl mūsų ateities stiprina pakartotinis Dikasterijos padrąsinimas, kad mūsų Šeimai būdinga charizma yra svarbi, jie tai liudija.“

Šis pranešimo tekstas paskelbtas Prancūzijos Bažnyčios informacijos leidiniuose, apie jį informuojama Bendruomenės svetainėje. Tiesos sakymas ne tik liudija apie Bažnyčios struktūrose vykdomus pažeidimus ir nukrypimus, bet ir norą spręsti iškilusias problemas. Tai patvirtina, kad Katalikų Bažnyčia nėra sekta – neteko girdėti, kad sektos vadovas viešai įvardytų savos institucijos klaidas.

Popiežius Pranciškus rugsėjo 16 d., susitikdamas su naujų bendruomenių ir judėjimų vadovais, kalbėjo apie jų institucijose egzistuojančias problemas ir perspėjo apie netinkamo valdymo pavojus. Be to, birželio mėnesį paskelbtas Dikasterijos sprendimas dėl bendruomenių vadovų kadencijų ribojimo yra svarbus žingsnis, siekiant apsaugoti nuo piktnaudžiavimo valdžia. Apie šias problemas kalba Vatikano atstovai, vienuolijų nariai, teologai bei pastoracinėje srityje dirbantys asmenys.

Prieš porą metų pasirodžiusioje Kartūzų vienuolinės bendruomenės prioro Domo Dysmas de Lassus knygoje ne tik įvardijamos minėtos problemos, bet ir siūloma, kaip jas spręsti. Jo manymu, tik pripažįstant klaidas liudijama, kad tai ne Kristaus įsteigtos Bažnyčios įprastinė „veikla“, bet pavienių asmenų nusikaltimai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien