2022 02 11

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Sunkūs laikai? Baikit juokus!

Žemė iš kosmoso. NASA nuotrauka

Garsioji juodoji komedija „Don‘t Look Up“ („Nežiūrėkite aukštyn“) pilna satyros ir (savi)ironijos, tačiau viena paskutiniųjų scenų sukelia jau kitokią atmosferą. Pražūtingai kometai vis labiau artėjant prie Žemės, astronomas Randallas Mindy su bičiuliais susirenka pas jį namuose, jaukiai šnekučiuojasi ir vakarieniauja. Tuo metu, kai kiti mums rodomi žemiečiai panikuoja, siaubia parduotuves, užsiima orgijomis ir dar balažin kuo, prie stalo sėdintys pagrindiniai veikėjai, kiekvienas atskirai, pasako, už ką yra dėkingi. O visiems susikibus rankomis, vienas iš svečių sukalba improvizuotą maldą, Viešpaties prašydamas ramybės ir drąsos išgyventi „šį tamsų metą“.

Apie filmą išsamiai ir įtraukiančiai parašė kolegė Jurgita Jačėnaitė, kviečiu skaityti jos apžvalgą (ir pažiūrėti patį filmą, žinoma). O čia ir apsistokime ties dėkojimo tema: kai tampa akivaizdu, kad artėja galas – ir kad dėl to kalti turtingieji su savo įnoriais, – iki tol nereligingas astronomas nepasiduoda įniršiui ar nevilčiai, bet kviečia dėkoti ir melstis.

Va tau ir „Netflixas“, va tau ir leftistiniai Vakarai!

Aukšta menine kokybe nepasižymintis filmas manyje vis dėlto atliko vieną iš meno funkcijų: privertė pagalvoti apie tai, kaip gyvenu, kas dedasi pasaulyje – ir ar kartais aš pats nenukrypau nuo dėkojimo kurso, kurį skirtingais laikais man skiepijo įvairūs autoritetai. Štai režisierė iš Joniškio Nelija Stirblienė kartą pasakė, kad skųstis ir verkšlenti dėl kiekvieno menkniekio – ne tik beprasmiška, bet dar ir nevyriška. Kažkodėl išliko tie žodžiai ilgam. Nesupainiokim verkimo su verkšlenimu – pirmu atveju natūraliai prasiveržia emocijos; o antrasis labiau susijęs su valingu nusistatymu, kaip žiūri į gyyenimą.

Rež. Adamo McKay’ėjaus filmo „Nežiūrėkite aukštyn“ („Don’t Look Up“, 2021 m.) kadras

Pamenu ir kitą atvejį: buvusiam savo vadovui, LRT radijo Naujienų tarnybos direktoriui Audriui Braukylai pasakiau, kad viskas, nebegaliu – nebeparašysiu savo diplominio darbo, pasiimsiu akademines atostogas ir pabaigsiu kitąmet. Jis rimtu veidu pažiūrėjo man į akis ir pasakė: „Na, Simonai, būk vyras! Eik ir pabaik rašyti. Darbas palauks.“ Na, ir pabaigiau. Būsiu visada dėkingas už tokį paskatinimą.

Dėkoti – ir krikščioniška, ir sveika

O vieni didžiausių antibambėjimo apologetų man atrodo Tiberiados bendruomenės vienuoliai, su kuriais turiu džiaugsmo palaikyti ryšį. Dar nuo paauglių stovyklų laikų jie švelniai kalė į galvą ir į širdį, kad mums reikia nuolat dėkoti – tiek Dievui, tiek ir žmonėms. Viešpats mums kasdien duoda daugybę dovanų – mokėkim jas priimti. Tada net ir kančia ar nesėkmės gali pasitarnauti Jo garbei ir kitų gerovei. „Su džiaugsmu“, – sako tie vienuoliai ir vienuolės, kai jų ko nors paprašai. Kartais tai gali pasirodyti dirbtina, bet nepamirškime, kad dėkojimas kartais irgi yra pastangų reikalaujantis darbas.

Tą dabar suprantu aš pats, į ketvirtą dešimtį įlipęs jaunuolis. Per daug bambu bei skundžiuosi, matau, kad jau reikia dar vieno dėkojimo skiepo (taip, žinau, rizikuoju su tokiais palyginimais).

Dėkojimas yra viena stipriausių krikščioniškojo mokymo dalių. Krikščionybė skelbia Gerąją Naujieną, džiugiąją Naujieną. Taip, blogio pasaulyje yra daug, mes negalime jo ignoruoti, turime su juo kovoti – tačiau ir nepamiršti apaštalo Pauliaus žodžių, kad mylintiems Dievą „visa talkina, kad išeitų į gerą“ (Rom 8, 28). To paties Pauliaus, kurio gyvenimas, tapus krikščionimi, nebuvo lengvas – persekiojimai dėl tikėjimo, laivo sudužimai, kalėjimai ir t. t. „Visuomet džiaukitės Viešpatyje, ir vėl sakau: džiaukitės!“ (Fil 4, 4) – rašė apaštalas, kaip manoma, iš kalėjimo Romoje; iš viso tame trumpame Laiške filipiečiams žodis „džiaugsmas“ pavartojamas 13 kartų.

Krikščioniškojo optimizmo šaknys – tikėjime, taigi, jei liksiu ištikimas Kristui, galų gale viskas baigsis gerai, manęs laukia Dangus. Todėl, kaip Katalikų Bažnyčia skelbia, ypatingą ryšį su Dievu turėjęs šv. Pranciškus Asyžietis galėjo Jį šlovinti net ir už „seserį Mirtį“.

Seniausias išlikęs šv. Pranciškaus atvaizdas – freska prie Šv. Scholastikos benediktinų vienuolyno įėjimo, Subiaco miestelyje (Italija), 1228–1229 m. Wikipedia.org nuotrauka

Kokie kiti dėkojimo privalumai? Ši praktika padeda nesusireikšminti ir priimti Dievo valią. Kai kas nors baisiai nenusiseka, suprantam, kad nesam dievai ir savo jėgomis visko padaryti negalim.

Dėkojimas gali mus sustiprinti sunkiuose etapuose. Kai viskas atrodo juoda, prisiminkime, ką gero esame patyrę gyvenime, kas teikia džiaugsmo dabar. Krikščionis gali dėkoti už amžinojo gyvenimo viltį. Tai nuramina, o nusiraminę jau galime imtis naujų veiksmų situacijai keisti.

Dėkingas žmogus tiesiog yra laimingesnis. Šį įprotį būtina praktikuoti kuo anksčiau, kad gyvenimas mūsų nesugriautų. Nėra nieko liūdniau, kaip matyti nuolat piktus, viskuo nusivylusius garbaus amžiaus žmones.

Galų gale dėkojimas veda į maldą – ką puikiai atskleidė mūsų aptarta apokaliptinio filmo scena. Dėkoti gyvenimui, likimui ar dar kažkam gali ir ateistas. Vis dėlto man atrodo, kad kur kas lengviau ir prasmingiau dėkoti, kai išreiški konkrečią meilę Asmeniui. Tad, jeigu sunku melstis ir patikėti realiai veikiančiu Dievu – galbūt reikėtų pradėti nuo kasdienio dėkojimo?

Dinozaurams nelengva, bet tai ne pirmas kartas

Kadangi pradėjome nuo Žemės planetos ir kometų, pasidalinsiu keliais faktais, apie kuriuos pagalvojus, mano keliai patys klaupiasi padėkai. Apie tai turbūt retai kada pamąstome, bet gali būti, kad mūsų egzistavimas Mėlynojoje planetoje yra tikras stebuklas!

Maždaug prieš 66 milijonus metų į dabartinės Meksikos teritoriją nukrito 13 kilometrų skersmens asteroidas, išmušęs 180 kilometrų ilgio ir 19 kilometrų gylio duobę, šiandien žinomą kaip Čiksulubo krateris. Sprogimo banga nuvilnijo per visą planetą, suaktyvino ugnikalnių išsiveržimą. Į dangų pakilęs karštų pelenų ir dulkių sluoksnis užtemdė saulės šviesą, dvejiems metams Žemėje stojo asteroidinė žiema.

Tiranozauras – plėšrūnas, gyvenęs vėlyvajame Kreidos periode, prieš pat masinį dinozaurų išmirimą. Šiandien mokslininkai mano, kad jis turėjo atrodyti kiek kitaip negu šiame piešinyje – stambesnis ir su plunksnomis. Wikipedia.org iliustracija

Šis įvykis pražudė tris ketvirtadalius gyvų organizmų. Išnyko iki tol Žemėje viešpatavę dinozaurai, išsigelbėjo tik viena jų rūšis – paukščiai (taip, zylutė ir višta yra tikrų tikriausi dinozaurai!). Katastrofa baisi. Tačiau jos dėka vėliau suklestėjo… žinduoliai. Kadangi nebeliko dominavusių alkanų, plėšrių ir didelių dinozaurų, mažieji kailiniuočiai galėjo laisviau gyventi, daugintis, evoliucionuoti – ir šitaip galų gale atsiradome mes, žmonės. Sunku pasakyti, kaip būtų buvę, jei asteroidas būtų praskriejęs pro Žemę – bet matome, kad trankus susidūrimas mums išėjo į gera. Galbūt kad šiandien galėtume mylėti Dievą?

Bet gal Dievas galėjo sugalvoti kitokį planą, negu pasiųsti peraugusį akmenį visko sunaikinti? Žinoma, kad galėjo, o ir Jo buvimo šituo tekstu neįrodysiu. Bet kantrybės, toliau bus dar įdomiau.

Per tuos likusius 66 milijonus metų iki dabar į mūsų trapią planetą daugiau nenukrito jokia didesnė kosminė plyta. 66 milijonai metų jau yra šis tas – net ir kosminiais masteliais skaičiuojant. O galėjo nutikti visaip. Kad ir 1908 m. birželio 30-osios rytą, kai virš Sibiro sprogo, kaip manoma, meteoras. Sprogimas girdėjosi už 1000 kilometrų nuo epicentro, jo banga išguldė 80 milijonų medžių 2000 kilometrų spinduliu.

Paslaptingojo Tunguskos sprogimo zonoje išvartyti medžiai, užfiksuoti 1931 m. ekspedicijos metu. Wikipedia.org nuotrauka

Meteoras dėl trinties atmosferoje sprogo 5–10 kilometrų aukštyje. Galime tik įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei tas akmuo būtų atsitrenkęs į taigos teritoriją. Arba jeigu sprogimas būtų įvykęs ne virš laukinio miško, o virš tankiai apgyvendinto miesto.

Esame laimingi šunsnukiai!

Bet tai dar ne viskas. Dinozaurus beveik išnaikinusio asteroido smūgis buvo ne vienintelė Žemę ištikusi katastrofa. Ir anaiptol ne pati didžiausia. Geologai teigia, kad per pastaruosius 450 milijonų metų, taigi, jau esant gyvybei, Žemė patyrė 5 didžiuosius masinius išmirimus (o dalis mokslininkų prideda dar keliolika kiek mažesnio masto išmirimų). Kitaip sakant, prieš dinozaurų košmarą buvo mažiausiai dar 4 progos, kad mūsų šiandien čia nebūtų.

Pirmasis toks negandų laikotarpis – Ordoviko išmirimas – įvyko prieš 445 milijonus metų, kada išnyko 60–70 proc. gyvūnų rūšių. Tuo laikotarpiu gyvūnai dar plaukiojo vandenyje ir nebuvo išlipę į krantą (tai buvo įvairūs priešistoriniai bestuburiai, primityvios žuvys, galvakojai ir pan.). Ir štai pietinėje Žemės dalyje prasidėjo trumpas, bet galingas ledynmetis, jūros lygis smarkiai nuseko – ir buvo labai blogai.

Priešistoriniai sutvėrimai, gyvenę Ordoviko laikotarpiu, prieš 485–443 milijonus metų. Wikipedia.org iliustracija

Devono išmirimas įvyko maždaug prieš 370 milijonų metų. Šįkart netekome 75 proc. gyvybės Žemėje. Kokia tai buvo gyvybė? Jau įžengusi į sausumą kaip amfibijos. Taip pat atsirado vabzdžių, vorų, augo didžiuliai miškai. Tuo metu vandenynuose išsivystė pirmieji rykliai. Katastrofa įvyko vėlgi greičiausiai dėl jūros lygio kritimų, taip pat įtakos galėjo daryti besikeičiantis klimatas ir asteroidų smūgiai.

Kreidos išmirimas (tas pats, kuris įvyko prieš 66 milijonus metų) nebuvo pirmasis išbandymas, kuris teko vargšams dinozaurams. Dar anksčiau (prieš 200 milijonų metų), Triaso laikotarpio pabaigoje, kai žemėje jau pradėjo karaliauti dinozaurai, danguje – skraidantys ropliai, o vandenyje – ichtiozaurai, nutiko kažkas baisaus, ko mokslininkai iki šiol negali vieningai paaiškinti. Viena teorija teigia, kad, skilus superžemynui Pangėjai, išsiveržusi lava į atmosferą išmetė milžinišką anglies dvideginio kiekį ir taip sukėlė staigų visuotinį klimato atšilimą. Kiti gi kaltina asteroidus. Kad ir kaip būtų, tas kaltininkas (ar kaltininkų grupė) sunaikino 70–80 proc. gyvūnijos rūšių.

Per butelio kaklelį

Taip geologai vertina faktą, kad, nepaisant minėtų sukrėtimų, gyvybė sugebėjo Žemėje išlikti ir kaskart naujai suklestėti. Toks pasakymas jums atrodo perspaustas? Palaukit, nepaminėjau pačios didžiausios katastrofos.

Prieš 252 milijonus metų, Permo-Triaso sandūroje, išmirė – tik paklausykit – 95 proc. gyvūnų rūšių! Žemėje dėjosi tokia velniava, kad mokslininkai šį įvykį neoficialiai vadina „Pragaru“, o oficialiai – „Ankstyvojo Triaso superšiltnamio laikotarpiu“. Tai reiškia, kad planeta buvo siaubingai karšta, ir vienintelės teritorijos, kur dar galėjo glaustis gyvybė, buvo… ašigaliai.

Kaip man pasakojo Vilniaus universiteto profesorius, geologas-paleontologas Andrejus Spiridonovas, tuo metu Žemėje vanduo buvo pasiutusiai įkaitęs: „Dabar mes bijome dėl savo egzistencijos, kai temperatūra gali pakilti 1,5–2 laipsniais, o visiškai katastrofiškų padarinių būtų, jei pakiltų 4,5 laipsnio (taip nutiktų, jei visą iškastinį kurą sudegintume). Tuo tarpu Permo-Triaso riboje keliais impulsais temperatūra pakilo nuo + 20 C iki + 40 C.“

„Tai reiškia, kad anglies dvideginio koncentracija turėjo padvigubėti dešimt kartų. Pradžioje jo buvo, kaip priešindustriniais laikais, 250 dalių milijonui, o per dešimt padvigubėjimų jų turėjo pasidaryti 256 tūkstančiai dalių milijonui (arba 25,6 proc.) –  tiek pat ar net daugiau nei deguonies atmosferoje“, – sako A. Spiridonovas.

Ir toks pragaras tęsėsi daugiau nei milijoną metų.

Edafozauras – įspūdingas roplys, vienas iš dinozaurų protėvių, patyręs Didįjį išmirimą, po kurio Žemėje teliko 5 proc. gyvūnų rūšių. Dmitry Bogdanov / Wikipedia.org iliustracija

Kas sukėlė Didįjį išmirimą? Geologai vardija keletą priežasčių – dabartinio Sibiro teritorijoje įvyko masiniai ugnikalnių išsiveržimai, į atmosferą pateko kalnai nuodingų dujų, dėl staigiai šylančio jūros vandens gyviems organizmams ėmė trūkti deguonies. Na, ir nukritę asteroidai galėjo prie visos šitos mėsmalės prisidėti. Verta dar kartą paminėti šį skaičių: išsigelbėjo vos 5 proc. gyvūnų rūšių. Tačiau ir tai yra stebuklingai daug, pagalvojus, kaip jiems tai pavyko.

Kodėl gyvybė, patyrusi tiek daug sukrėtimų, išliko? Ateistas sakys – laimingas atsitiktinumas. Negali tam prieštarauti. Bet, kita vertus, niekas netrukdo ir pasvarstyti: o gal atsiradome ir išlikome todėl, kad Kažkas mumis vis dėlto rūpinasi? Gal mus pasaugojo, o gal netgi taip reikėjo, kad galų gale šioje mažytėje planetoje vieną dieną gimtų pats Kūrėjas?

Faktus interpretuojame skirtingai, tačiau mane asmeniškai visa įvykių grandinė tiesiog verčia iš naujo patikėti Dangiška globa. Nežinau kaip jums, bet man tai yra dar viena priežastis būti dėkingam.

Dėkojimas ir veiksmas

Tad ne, dabartiniai laikai nėra patys blogiausi istorijoje. Būta ir žymiai tamsesnių momentų. Galų gale galime prisiminti ir praeityje vykusius marus, badus, kitokias pandemijas – ar baisius karus, kurie įvyko ir kurių išvengėme. Man atrodo, dabartinis mūsų gyvenimas (daugelio – visai ramus ir patogus) nėra savaiminis dalykas, o greičiau dovana.

Žinoma, ta dovana reikia mokėti tinkamai naudotis. Ir nuolat budėti – visomis prasmėmis. Kalbant globaliai, šiuo metu Žemei negrasina joks asteroidas, tačiau vis dar neturim technologijų, kurios gebėtų, reikalui esant, nekviestą kosminį svečią atmušti. Aprėpti viso dangaus irgi kol kas negalime – tad ir pražiopsojom nedidelį meteoritą, kuris 2013 m. nukrito Rusijoje, Čeliabinske. Sprogimo ore garsas išdaužė stiklus – laimė, niekas rimčiau nenukentėjo.

Iš anksto tiksliai prognozuoti negalime ir visų ugnikalnių išsiveržimų ar žemės drebėjimų. Saulė su savo pliūpsniais taip pat kartkartėmis nustebina. O ir dėl žmogaus kaltės šylantis klimatas daro savo nemalonias išdaigas. Mėlynoji planeta yra trapi, ją saugoti yra mūsų atsakomybė – tą puikiai supranta astronautai, pabuvę Tarptautinėje kosminėje stotyje ir iš viršaus grožėjęsi mūsų žemiškaisiais namais.

Vaizdas pro Tarptautinės kosminės stoties iliuminatorių. NASA nuotrauka

Tad krikščionis turi ir dėkoti, ir veikti. Viskas Dievo valioje, tačiau Jis niekada neliepė patiems ieškoti kančios ar išsinaikinti. Tai, ką pramonė (ir atsakingų valstybių vadovų abejingumas) daro Žemei, tam tikra prasme yra lėtinė savižudybė. O savižudybė krikščionybėje yra baisi nuodėmė.

Klimato krizė, kertami miškai, mikroplastiku teršiami vandenynai – labai rimta, ir krikščionys turi prisidėti, kiek patys gali, prie viso to mažinimo – vien iš meilės ir pagarbos Dievo kūrinijai, taip pat ir dėl fakto, kad Dievas mus sukūrė taip, jog esame ir gyvosios gamtos dalimi.

Tik ką daryti, kad rūpestis dėl pasaulio ateities nevirstų panika ir demonišku žmonijos niekinimu? Nepamiršti dėkoti – kaip tie bičiuliai prie savo Paskutinės vakarienės stalo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien