2021 10 21

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Surogatinė motinystė – ar kūdikio ir motinos ryšys nėštumo metu jau nebesvarbus?

Unsplash.com nuotrauka

Prieš tris savaites išgirdome apie naują Sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyvą: surogatinės motinystės įteisinimą Lietuvoje. Teigiama, kad tai galiotų tik artimoje aplinkoje (mama galėtų išnešioti vaiką dukrai, sesuo sesei, gal brolienei), tačiau, kiek teko girdėti, pačiame SAM teikiamame įstatymo projekte tai nėra apibrėžta. Tad kyla pagrįstų įtarimų, kad moters įsčiomis galėtų būti prekiaujama, kas jau vyksta Rusijoje, Ukrainoje, Indijoje ir kituose neturtinguose kraštuose. Bet jei ir pavyktų teisiniu būdu užkardyti tokią prekybą, įdomu, kas ir kaip sugaudytų, kokie pinigai vaikšto iš rankų į rankas?

Žvelgiant į teisinę iniciatyvos pusę akivaizdu, kad ji pažeistų dabar galiojančias Civilinio kodekso nuostatas, vaiko gimimo pažymėjime atmetančias bet kokias abejones dėl fakto, kad mama yra būtent ta, kuri jį pagimdė. Tačiau, gilinantis į teisinius ir komercinius viso šio reiškinio aspektus, iškyla kiti, daug svarbesni: prenatalinio laiko – kūdikio ir motinos ryšio motinos įsčiose svarbos devalvavimas. Laikas iki gimimo, kuris yra vienas esmingiausių etapų, lemiančių tolesnį dvasinį ir emocinį ryšį tarp kūdikio ir motinos, nubraukiamas tarsi būtų visiškai bevertis. Kokios tokio pasirinkimo pasekmės tolesniam kūdikio gyvenimui? Kas nutinka motinoms, pardavusioms savo įsčias? Kokios pasekmės kyla jos fizinei ir psichinei sveikatai?

Neonatologė dr. Eglė Markūnienė, paklausta apie prenatalinio laiko svarbą motinai ir kūdikiui, atsako, kad motinos ir vaiko ryšys mezgasi nuo termino „kūdikis galvoje“, nuo mergaitės, dar žaidžiančios lėlėmis, noro, ilgesio svajoti apie tai, kokia ji bus mama. „Aplinka – o ypač šeima – turėtų padėti jai eiti į tą tapsmą. Tai yra sudėtingi procesai, vyksta neuroprogramavimas, kurį mokslas jau yra ištyrinėjęs. Tik bėda, kad surogatinės motinystės atvejį traktuojame selektyviai, – teigia pašnekovė. – Pastojusi moteris turėtų išlikti atvira ateinančiai gyvybei, nors, aišku, dažnai tai tampa iššūkiu. Tinkamiausias amžius moteriai susilaukti vaikų yra laikotarpis tarp dvidešimties ir trisdešimties metų, tuomet jos organizmas yra lyg namas, paruoštas priimti gyvybę. Psichologiškai pasiruošiama motinystei maždaug sulaukus 25 metų, o tėvystei -– apie 27-us metus. Aišku, kalbu apie vidurkį. 25-erių metų mergina jau yra įgijusi gyvenimiškosios patirties, gali ja dalintis su nauja gyvybe.“

Neonatologė dr. Eglė Markūnienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pradėjus lauktis kūdikio kinta hormonai moters organizame, jos kūnas rengiasi nešioti naują gyvybę. Nuo aštuntosios nėštumo savaitės jau yra fiksuojama vaisiaus smegenų veikla. Pasak E. Markūnienės, pradėjusi lauktis moteris save turėtų nuteikti troškimui, kad jos vaikas būtų laimingas, o ne vien ji pati. Jei mama jaudinasi, tai dar nėra blogai, nes tam tikras streso lygis yra naudingas. „Bet tik klausimas – kokia to streso kilmė? Kas, jei jis kyla dėl skyrybų? O kas rūpinasi surogatine motina? Kas ją motyvuoja? Pinigai? Jei mes būtume tokie altruistai, jau seniai gyventume rojuje. Gražiausiais terminais galime pridengti finansinius interesus. Vaikas įsčiose gerte sugeria mamos emocijas, mintis, vyksta jo pasąmonės programavimas. Ir kokius mes turėsime žmones, nesusiformavus motinos ir vaisiaus prieraišumui?“ – tokį klausimą kelia pašnekovė.

Pirmosios nėštumo savaitės atsiliepia žmogaus gyvenime: jam atrodo, kad aplinka jo nepriima, kažkas ne taip pažiūrėjo ir pan. Pasak E. Markūnienės, moteris viena stoja akivaizdon su naujos gyvybės nepriėmimu – o tai yra klaida, kurią išgyvena daugelis moterų, atsitveriančių nuo aplinkinių tylos siena. O išsikalbėti ir išgirsti: „Kaip smagu – tu turėsi vaiką!“ yra labai svarbu. Moteris pasijunta suprasta, priimta, ne viena.

„Bendravimas su vaiku, dainuojant jam lopšinę, paremtą širdies ritmu, vaiką nuramina. Barselonoje dar iki šiol vyksta tyrimas apie komunikaciją su vaisiumi. Tai mindfullness programa, malda, meditacija, bendravimas; tai juk taip paprasta – pasistatyk arbatos puodelį ir bendrauk su vaiku, o ne su telefonu! Daugybė tyrimų rodo, kad depresijų dėl to tiek daug turime, kad nebedainuojame, nebedirbame žemės, nebešokame, o tik sėdime prie ekranų. Dainavimas turi begalinę jėgą  sureguliuoti organizmo veiklą. Vaikutis drauge su mama tą išgyvena, jis klausosi – ypač klasikinės muzikos. Ta komunikacija ( jei mama nėštumo metu buvo patyrusi emocinį savo vaiko atmetimą ar kito pobūdžio stresą)  vaiką gydo, ir jis turi galimybę sveikti. Vaikai, augantys institucijose, bando sau padėti supdamiesi ir linguodami. Ir tai yra neišsupto, neišnešioto vaiko požymis. O mes irgi mėgstame ilsėtis prie jūros, jos ošimas primena mamos kraujotakos skleidžiamą raminantį šniokštimą, mums gera būti vandenyje, suptis, eiti į mišką. Supimas ir ošimas ramina mus visus. Ir gimusiam vaikučiui reikia to supimo ir nešiojimo, jam svarbiausia kūno kontaktas”, – tvirtina E. Markūnienė.

Tuo tarpu surogatinė mama save ruošia nebūti mama. Ir vaikas tame gyvena, jųdviejų ryšys su motina neužsimegs; toks vaikas sunkiai užmegs ryšį su bet kokiu kitu žmogumi. Pasak pašnekovės, įvaikinti vaikai yra begaliniai sužeisti – tą rodo šešių mėnesių vaikučio, augančio šeimoje, ir tokio paties jo bendraamžio, augančio institucijoje, nuotraukos. Pastarojo kūdikio  smegenyse aktyviausia metabolika  streso zonos. Jis gyvena vieninteliu klausimu: ar tu mane myli? Kas galėtų paneigti, jog po dirbtinių apvaisinimų, embrionų užšaldymų gims ypatinga karta, turinti daug pykčio ir įtampų?

„Žmogaus ateitis programuojama per taip vadinamą tūkstančio dienų langą – nuo pradėjimo iki dvejų metų. Čia programuojama viskas: endokrininė, psichologinė, nervų sistema ir t. t. Kai vaikas gimsta, formuojasi saugus prieraišumas. Surogatinio gimdymo atveju šalia pagimdžiusios motinos turėtų būti įmotė ir ant jos krūtinės tuomet reikėtų dėti vaiką, kad tarp jų kurtųsi nors kokie vidiniai ryšiai. Taip būdavo ir senovėje, kai neturintiems vaikų karaliams vaikus gimdydavo kokia nors stipri kaimo moteris, ir ji gimdydavo, taip sakant, į tos įmotės sterblę, kad ji vėliau augintų vaiką. Akušerės jau seniai žino, kad duok vaiką mamai, kuri jo nenori, pažindyti, ir ji jo nepaliks! Vyksta didžiuliai pokyčiai mamos organizme. Atsimename dar tuos laikus, kai vaikai nebūdavo guldomi mamai ant krūtinės. Mes visi, gimę iki 1992-ųjų, buvome tuoj pat po gimimo atskirti nuo savo mamų ir išgyvenome stresą. Kur mama, kur jos širdies plakimas? O vaikas, paguldytas ant krūtinės, vėl girdi jos širdies plakimą, tik kiek kitaip. Vaikas instinktyviai ieško krūties. Taip, įvaikinimo atveju yra sukeliama laktacija tam, kad motinystės hormonai oksitocinas ( meilės) ir prolaktinas (kantrybės) padėtų kurti saugų mylintį ryšį su vaiku. Nenešiojusiai ir nežindžiusiai pakelti naujagimio poreikius, nerimastingumą yra be galo sunku“, – sako E. Markūnienė.

Dr. Giedrė Širvinskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Psichologė dr. Giedrė Širvinskienė, paklausta apie tai, kokios fiziologinės ir psichologinės pasekmės gali kilti  mamai, iš kurios paimamas kūdikis ir atiduodamas kitai moteriai, teigia, kad moterų, sutinkančių tapti surogatinėmis motinomis, patirtys yra labai sudėtingos. Didžioji dalis šį kelią renkasi dėl finansinių sunkumų, ir jos, traktuojamos kaip daiktas, tampa dar labiau pažeidžiamos. „Einama prieš moters prigimtį: nėštumas yra fiziologinis ir psichologinis procesas, paliečiantis moterį, ją keičiantis. Jau iki gimimo formuojasi prieraišumas tarp kūdikio ir motinos. Jo pagrindas yra biologinis: nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiame laikotarpyje išsiskiria oksitocinas, vadinamas meilės hormonu. Moteris, priimdama sprendimą, gali vienaip viską įsivaizduoti, bet ji nešioja vaisių 9 mėnesius, jaučia jo judesius, užsimezga artimiausias žmogiškasis ryšys ir ta patirtis daug ką keičia. Tas prieraišumas skatina motiną rūpintis kūdikiu, kai jis gims, o ir kūdikis atpažįsta mamos kvapą, balsą, jau nėštumo metu reaguoja į jos prisilietimą kitaip, nei į svetimo žmogaus“, – sako pašnekovė.

Pasak G. Širvinskienės, viena vertus, prieraišumas surogatinės motinystės atveju yra mažesnis nei biologinės, ir dėl to tai vaiko raidai yra mažiau palanki aplinka. Moteris žino, kad su kūdikiu reikės išsiskirti ir stengiasi neprisirišti. Kita vertus, jis visgi susiformuoja, ir  atsiskyrimas nėra lengvas, tyrimai rodo, kad apie 30 procentų surogatinių motinų patiria sielvartą, neviltį, emocinį skausmą po išsiskyrimo su kūdikiu. Tik klausimas, kam jos rūpi toje situacijoje? Kad ir žinodama, jog kūdikį nešioja tam, kad jį atiduotų, išsiskyrimą su naujagimiu tokia moteris išgyvena kaip netektį, didėja pogimdyminės depresijos rizika. „Surogaciją vertinu kaip žmogaus išnaudojimą, sudaiktinimą – tiek surogatinės motinos, tiek vaiko atveju. Einama prieš prigimtį drastiškais ir didžiuliais žingsniais labai žiauriu būdu. Europos Sąjungoje komercinė surogacija yra nelegali, tik kai kuriose šalyse leidžiama altruistinė motinystė. Bet ar surogacija komercinė, ar altruistinė, tai jos esmės nekeičia. Juk gimusių vaikų neparduodame, neperkame, neskoliname ir nedovanojame. Tas pats turėtų galioti visuose vaiko raidos etapuose, net ir labai ankstyvuose. Negalime žiūrėti į šiuos klausimus vien iš norėjimo turėti vaikų perspektyvos…“ – pastebi G. Širvinskienė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Psichologė cituoja liudijimą iš kokybinio tyrimo, atlikto Irane, kai buvo apklausiamos surogatinės motinos. Jauna moteris taip apibūdino savo savijautą: „Po gimdymo, kūdikį atidavus tėvams, aš kentėjau nuo sunkios depresijos, negalėjau rūpintis savo pačios vaikais, negalėjau tęsti studijų, nenorėjau matyti savo vyro. Galvojau, kad, jei jis būtų turėjęs pinigų, man nebūtų reikėję to patirti. Aš nuvykau pas savo tėvus ir šešis mėnesius ten gyvendama pradėjau gydymą. Tik po aštuonių mėnesių nustojau vartoti medikamentus…“ Ir taip gali jaustis daugybė moterų, juk kūdikį jos nešioja devynis mėnesius 24 valandas per parą, o tai fiziologiškai ir emociškai labai paliečia moterį.

„Ir įdomu, ar tai rūpi šių teisės aktų rengėjams?“ – klausia G. Širvinskienė.

 

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu