2020 08 29

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Susan Sontag mintys apie fotografiją

Rašytoja, filosofė, režisierė Susan Sontag. Wikipedia.org nuotrauka

Susan Sontag gimė 1933 m. Jos litvakai tėvai tuo metu gyveno Niujorke. Tėvas mirė, kai Susan buvo vos penkeri. Būsimosios rašytojos ir visuomenės kritikės motina buvo šalta ir nuo dukters nutolusi moteris. Susan, būdama vos penkiolikos, baigė mokyklą ir įstojo į Berklio universitetą. Galiausiai, ieškodama savęs ir sau labiau tinkančios akademinės aplinkos, persikėlė į Čikagos universitetą, kuriame ir baigė bakalauro studijas.

Nuo pat mažumės S. Sontag rašė dienoraščius, kuriuose fiksavo ne tik savo psichologines būsenas, juslines patirtis, kasdienybę, bet nuolatos aprašydavo skaitomus autorius, analizuodavo jų mintis, svarstydavo apie savo pačios galimybes rašyti. Iki dabar S. Sontag yra laikoma viena įžvalgiausių, jautriausių ir drąsiausių visuomenės kritikių.

Matyt, vienas žymiausių rašytojos veikalų – esė rinkinys „Apie fotografiją“, kuriame ji analizuoja tuo metu neseniai masine tapusią fotografavimo praktiką. Nors veikalas rašytas 1977 m., tačiau atrodo kaip niekad aktualus socialinių medijų amžiuje: kai vaizdas tampa kur kas svaresnis ir įtaigesnis nei bet koks žodis. Kviečiame skaityti kelias ištraukas iš esė rinkinio „Apie fotografiją“ (vertė Laurynas Katkus). 

„Fotografijos yra turbūt pačios paslaptingiausios iš visų objektų, sudarančių ir įkūnijančių aplinką, kurią mes vadiname modernia. Juk iš tikrųjų fotografijos yra užfiksuotos patirtys, o fotoaparatas – idealus grobuoniškai nusiteikusios sąmonės ginklas.“

„Nufotografuoti atvaizdai atrodo esą ne tiek teiginiai apie pasaulį, kiek jo dalys, realybės miniatiūros, kurias kiekvienas gali pasidaryti ar įsigyti.“

„Nuo pat pradžių fotografijai buvo būdinga fiksuoti kuo didesnį objektų ir temų skaičių. Tapyba niekados neturėjo tokio didingo užmojo. Vėlesnė fotografavimo technologijos industrializacija tik įgyvendino nuo pat pradžių fotografijai būdingą pažadą: paverčiant atvaizdais demokratizuoti visas patirtis.“ 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Nefotografuoti savo vaikų, ypač kai jie maži, yra tėvų abejingumo ženklas, lygiai kaip nenusifotografuoti su klase po baigiamųjų egzaminų yra paaugliško maišto išraiška.“

„Visai nesvarbu, kokie įvykiai fotografuojami – svarbu, kad fotografijų yra, kad jos saugomos. Fotografija tampa šeimos ritualu kaip tik tada, kai industrinėse Europos ir Amerikos šalyse po chirurgo peiliu gulasi pats šeimos institutas. Kai iš kur kas didesnės šeimynos bloko buvo išskaptuotas tasai klaustrofobiškas vienetas, branduolinė šeima, į pagalbą atėjo fotografija, įamžindama ir simboliškai patvirtindama pavojuje atsidūrusį šeimyninio gyvenimo tęstinumą ir mažėjančius jo mastus.“

„Pirmą kartą istorijoje didelės žmonių masės trumpam laikui reguliariai palieka įprastinę aplinką. Keliauti savo malonumui ir nepasiimti fotoaparato – visiškai nenormalu. Nuotraukos bus neginčijami įrodymai, kad kelionė įvyko, kad programa įvykdyta, malonumas patirtas.“

„Fotografuoti žmones – tai juos išniekinti, išvysti juos tokius, kokių jie patys savęs niekada nemato, sužinoti apie juos tai, ko jie niekad negalės žinoti; fotografavimas paverčia žmones daiktais, kuriuos galima simboliškai užvaldyti. Kaip fotoaparatas yra šautuvo sublimacija, taip ir kieno nors fotografavimas yra sublimuota, švelni žmogžudystė, tinkanti liūdna ir baugščiam mūsų amžiui.“ 

„Galbūt kada nors žmonės išmoks išlieti savo agresiją fotoaparatais, o ne ginklais, bet to rezultatas bus nuo atvaizdų dūstantis pasaulis.“

„Dabar gamtą – sutramdytą, atsidūrusią pavojuje, mirtingą – reikia ginti nuo žmonių. Išsigandę mes šauname. Apimti nostalgijos – fotografuojame.“ 

„Dabartis yra nostalgiškas laikas, ir fotografijos aktyviai propaguoja nostalgiją. Fotografija yra elegiškas sutemų menas. Dauguma nufotografuotų dalykų vien todėl, kad yra nufotografuoti, tampa kilnesni. Šlykštus ar groteskiškas daiktas gali jaudinti, nes jį sutaurino fotografo dėmesys. Gražus objektas gali sukelti liūdnų jausmų – nes jis paseno, suiro ar nebeegzistuoja. Visos fotografijos yra memento mori. Fotografuoti – tai pajusti kito asmens (ar daikto) mirtingumą, pažeidžiamumą, kintamumą. Atriekdamos vieną akimirką ir ją užšaldydamos, visos fotografijos liudija negailestingą laiko tiglį.“

„Vienas dalykas – kentėti; kitas – gyventi su fotografiniais kančios atvaizdais, kurie nebūtinai sustiprina sąžinę ir sugebėjimą užjausti. Jie gali juos ir sugadinti. Sykį pamatęs tokius vaizdus, tuojau išvysi jų dar daugiau. Vaizdai perveria. Vaizdai nuskausmina. Įvykis, žinomas iš fotografijų, be jokios abejonės, tampa realesnis nei niekad nematytas fotografijose – prisiminkime Vietnamo karą (priešingas pavyzdys būtų Gulago archipelagas, kurio nuotraukų neturime). Bet daugelį kartų susidūrus su atvaizdais, įvykis tampa ne toks realus.“

Ištraukos iš Susan Sontag knygos „Apie fotografiją“ (leidykla „Baltos lankos“, vertė Laurynas Katkus)

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.