Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 04 02

Valdas Puteikis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Susapnuoti Milašių ir kitus paukščius. Pokalbis su rašytoja J. Vile

Rašytoja Jurga Vilė. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Po bestseleriu tapusios knygos „Sibiro haiku“, jau išverstos į daugiau kaip 10 kalbų, rašytoja, vertėja ir kino meno bei prancūzų filologijos specialistė JURGA VILĖ ėmėsi netradicine forma ir turiniu sukurti kinematografinę pjesę apie kultinį prancūzų rašytoją, poetą, dramaturgą ir diplomatą Oskarą Milašių, kurio eilėraščių skambesį autorė nešiojasi nuo paauglystės.

Jurgos knygą „Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius“ išleido leidykla „Aukso žuvys“ (2022).

Po didžiulio komiksų knygos vaikams „Sibiro haiku“ pripažinimo imtis naujos knygos suaugusiesiems – tam tikras iššūkis.

Nuo tos knygos pasirodymo jau praėjo daugiau nei penkeri metai. Bet kadangi jos populiarumas dar ir šiandien neišblėsęs, tad atrodo, kad viskas atsitiko vakar. Vienus kūrėjus po nusisekusio darbo ištinka jėgų antplūdis imtis kitų darbų, kitus apima tuštumos jausmas – o kas toliau? Šių dviejų kraštutinumų, galima sakyti, išvengiau, niekada nestokojau nei temų, nei kūrybinių idėjų, tačiau kartelė, kurią aukštai išsikėliau, žinoma, šiek tiek trikdė: ir psichologiškai, ir fiziškai – „haiku“ pagavo mane kaip kokia lavina. Juk naujai knygai apmąstyti, sudėlioti tiesiog reikėjo laiko, o jį vis turėjau skirti „Sibiro haiku“ palydoms į pasaulį: mugėms, festivaliams, susitikimams su skaitytojais, darbui su vertėjais ir pan.

Nepaisydama viso to, jau seniai svajojau parašyti knygą apie Oskarą Milašių – ne tokią, kokią pavyko parašyti, nežinau, net kuri geresnė – ar ši, jau išleista, ar ta kita, dar neparašyta. Juokauju, žinoma, tačiau Oskarą Milašių esu įsimylėjusi bene nuo penkiolikos metų – taigi pajutau vidinę būtinybę papasakoti apie jį tokį, koks jis susiformavo iš begalinio domėjimosi ir žavėjimosi juo, iš kruopščių studijų ir, žinoma, iš meninės fantazijos.

Jau kurį laiką susidomėjusi skaitau italų rašytoją Antonio Tabucchi (lietuviškai yra išleistas jo vienintelis romanas „Pereira liudija“). Šis autorius kiekvieno savo romano pabaigoje išdėsto priežastį, kodėl šią knygą parašė, kokia vidinė būtinybė jį privertė tai padaryti, kaip ramybės nedavė vienas ar kitas personažas. Man tokios ramybės nebuvo, kol neparašiau apie Oskarą Milašių.   

Knygos viršelis

Knygos pavadinimas – „Nukritę iš Mėnulio“. Kasdienėje mūsų kalboje šis posakis veikia kaip frazeologizmas ir charakterizuoja žmogų, šiek tiek nutolusį nuo realybės, kaip savotišką keistuolį.

Taip ir yra. Milašius juk toks ir buvo – nepaisant jo brandžios diplomatinės veiklos, jis visą gyvenimą jautėsi esąs ne šio pasaulio žmogus. Pirma mane aplankiusi idėja ir buvo – kalbėti apie šį žmogų komiksais. Ir su humoru. Netgi jo vizualų portretą įsivaizdavau komišką – aukštas, lieknas, veikiau – prakaulus, vyras ilgomis rankomis ir ilgomis kojomis nukrenta iš Mėnulio…

Kai mano fantazija pagimdė moterišką knygos personažą – Feliciją Krylatovą, taip pat kitus veikėjus, natūraliai ir organiškai komikso žanras su įvykiais ir dialogais, su sapnu ir realybe peraugo į pjesę, o kadangi ta pjesė labai vizuali, man artimesnis pasirodė kinematografinės pjesės įvardijimas. Sapnas – kaip filmas, ir filmas – kaip sapnas.

Apskritai mano rašymo manierai būdingas itin stiprus vizualumas. Štai kodėl esu didelė Marguerite Duras gerbėja, nes ši prancūzų rašytoja puikiai balansavo tarp vaizdo ir teksto, rašė vaizdais, todėl beveik visi jos romanai yra pasmerkti būti ekranizuoti. Neretai iliustruotojai savotiškai priekaištauja, sakydami, kad vaizdus žodžiais užrašiau ir nebėra, ko piešti. Tačiau taip neatsitiko nei „Sibiro haiku“ dailininkei Linai Itagaki, nei šios pjesės apie Oskarą Milašių iliustruotojai Ulai Rugevičiūtei Rugytei. Tandemo bendramintiškumas buvo šimtaprocentinis.  

Esate iš tų literačių, kurios iš Oskaro Milašiaus grožinių tekstų, publicistikos, jo laiškų šį autorių yra tiesiog įsimylėjusios?

Kaip jau sakiau, Oskaras Milašius su manimi gyvena nuo penkiolikos metų – nuo tada, kai besimokydama sostinės Salomėjos Nėries gimnazijoje iš savo mokytojos lituanistės Irenos Raščiuvienės pirmą kartą prancūzų kalba išgirdau jo eilėraštį. Pakako vien fonetinio skambėjimo, kad ne tik pamilčiau poetą, bet ir pamėgčiau jo prancūzų kalbą. Tiksliau – kad sustiprinčiau tą pomėgį, nes Prancūziją įsimylėjau dar keliaudama ir koncertuodama su mergaičių choru „Liepaitės“.

O ta pamoka man iš tikrųjų „nurovė stogą“: iš jos išėjau tarsi apsvaigusi. Esu sutikusi ne vieną moterį, kuri turi panašų santykį su šiuo prancūzų poetu ir mistiku. Jo tekstai nėra lengvi – tokie, kad kaip dainingus eilėraščius pasidėtum ant miegamojo staliuko, tačiau jų metaforų svoris, kuriama nuotaika įtraukia taip, kad sunku išsivaduoti. Susitikusi su kitomis Oskaro Milašiaus gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojomis, – tarkime, su visuotinės literatūros profesore Genovaite Dručkute ar filmą apie Milašių („Lituanie, mano laisve“) sukūrusia Martina Jablonskyte, – supratau, kad ir jos tapo priklausomos nuo šio poeto. Beje, po minėtos mokytojos profesorė Genovaitė Dručkutė buvo antras žmogus, atrakinęs duris į Oskaro Milašiaus pasaulį. 

Kiek daug peno duoda Wildeʼo pasakymas, kad vieni yra poetai, o Milašius – Poezija.

Oskaras Milašius – kultinė mūsų kultūros figūra. Apie jį ir jo kūrybą parašyta ne viena studija, ne viena knyga ir ne vienas straipsnis. Kaip atradote tokį netikėtą literatūrinio kalbėjimo rakursą?

Jis, matyt, pasąmoningai formavosi ne vienus metus. Kadaise stiprų įspūdį buvo padariusi žurnalisto Laimono Tapino monografija „Septynios vienatvės Paryžiuje“. Studijuodama Prancūzijos sostinėje ar tiesiog joje viešėdama visada jausdavau, kad ten gyvena Milašius, įsivaizdavau, kad jis vaikšto tam tikromis gatvėmis, kvartalais, lankosi kavinėse, susitinka su kitais poetais, menininkais (nors buvo linkęs į vienatvę).

Kai pradėjau rašyti knygą, Paryžiuje susitikau su Milašiaus kūrybos mylėtojų draugijos „Milašiaus draugai“ prezidentu ir kitais nariais, ruošiausi į Minską, iš kur ketinau keliauti į poeto gimtinę Čerėją, turėjau lėktuvo bilietus į Veneciją ir Marienbadą (dabar šis Čekijos kurortas – Marianske Laznes) – ten kur buvo lankęsis Oskaras Milašius.

Tačiau koronaviruso pandemija visas keliones anuliavo, tad rašydama knygą klioviausi savo žiniomis apie poeto buvimą tose vietose ir savo fantazija. Visi darbai, parašyti apie Lietuvos tarpukario diplomatą ir prancūzų poetą, išskyrus beletristine forma sukurtą Laimono Tapino knygą, yra mokslinio pobūdžio, o man norėjosi kur kas platesnei auditorijai pateikti Oskarą Milašių kaip tam tikros epochos ir tam tikros kultūros personažą, nepažeidžiant istorinių ir kultūrinių realijų. 

Didelis lobis buvo aktorės, kultūros veikėjos Caroline Paliulis biblioteka, kurioje – per šimtą Oskaro Milašiaus ir jam skirtų knygų. Iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo Paryžiuje gyvenusi aktorė visą gyvenimą šiam autoriui skyrė ypatingą dėmesį. Ji man pasakė: „Aš nežinojau, kam kaupiu tokią biblioteką, bet kai tu pradėjai rašyti knygą, supratau, kad tai dariau ne veltui, kad tos knygos tau bus reikalingos.“ 

Kaip suvaldėte tokią gausią medžiagą ir kaip dokumentika siejosi su jūsų fantazija?

Kurdama dvi laikmečių ir įvykių paraleles – Oskaro Milašiaus ir lygiai šimtą metų vėliau gimusios (1977-aisiais) Felicijos Krylatovos, – laikiausi įvykių autentiškumo, dėliojau juos kaip traukinio vagonus. Savo kūrybinėje rezidencijoje (viename Širvintų rajono kaime) po visą namą buvau išsidėliojusi šimtus lapelių, pažymėtų įvairiomis remarkomis, įvykiais, aprašytomis nuotaikomis, emocijomis, spalvomis, garsais ir pan. O kai išeidavau pasivaikščioti po mišką, mintis įrašydavau į diktofoną.

Moters personažas yra fiktyvus. Jis reprezentuoja Kauną. Tokį, koks jis buvo paskutiniais praėjusio amžiaus ir pirmaisiais mūsų amžiaus dešimtmečiais. Tokį, kokio Milašius niekada nematė. O šis reprezentuoja Paryžių – tokį, kokio Felicija taip pat nematė, tačiau jį gali atkurti iš kultūrinio paveldo detalių. Tarkime, ką reiškė pirmasis metro Paryžiuje poetui mistikui ir ką reiškia pirmasis apsilankymas Paryžiaus metro Felicijai.

Galų gale herojės vardas ir pavardė irgi turi savas reikšmes ir kodus, susijusius ir su slaviškumu, ir su paukščiais, kurie buvo neatsiejami nuo Oskaro Milašiaus vienatvės ir kurie kaip atskiri veikėjai gyvena mano knygoje. Nesu jos šimtaprocentinis prototipas, tačiau tam tikrų panašumų negaliu nuslėpti. O savo pojūčiais ir fantazija klioviausi tada, kai faktinė medžiaga būdavo arba nepakankama, arba mano įsitikinimas būdavo toks stiprus, kad, regis, vienas ir kitas įvykis tiesiog negalėjo nenutikti.

Tarkime, jei žinau faktą, kad Oskaras Milašius buvo susitikęs su Oscaru Wildeʼu, vadinasi, jau šios informacijos pakanka, kad, suvokdama Paryžiaus laikotarpį, jo koloritą, galėčiau įsivaizduoti, kur susitiko, pro kokias salono duris įėjo ar išėjo. Pagaliau kiek daug peno duoda Wildeʼo pasakymas, kad vieni yra poetai, o Milašius – Poezija.

O ir man pačiai XX a. pradžios Paryžius ir Belle époque yra tokie artimi, kad, regis, tą laikotarpį savo vaizduote išgyvenu kur kas stipriau, intensyviau nei mūsų dienas. Rašant knygą, man buvo svarbu skaitytojui pateikti tam tikrų užuominų, replikų, tarsi užvesti jį ant kelio, sudominti, kad paskui jis pats ieškotų autentiškų įvykių. 

Rašytoja Jurga Vilė. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Kuo ypatinga buvo kūrybinė aplinka: ar kaimas, kuriame rašėte, nebuvo tarsi aliuzija į Oskaro Milašiaus Čerėją?       

Kūrybinės erdvės visada teikia papildomo įkvėpimo, kartais jos būna paradoksalios tam, apie ką rašau: tarkime, beveik visą „Sibiro haiku“ sukūriau būdama Ispanijoje. Žiūrėti į palmes ir rašyti apie Sibirą – gal net kai kam gali pasirodyti šventvagiška, tačiau būtent tomis akimirkomis labiausiai ir išgyvenau įsivaizduojamą Sibirą bei savo tėčio ir močiutės tremties kančias tame krašte. Ir įsijaučiau taip, kad tame Ispanijos karštyje pajutau šąlančias savo kojas ir ėmiau ieškoti vilnonių kojinių.

Panašiai įsivaizduojamame XX a. pradžios Paryžiuje gyvenau ir būdama Diršonių kaime, netoli Čiobiškio. Kai namas laikinai virto mano kūrybine rezidencija, tik tada sužinojau, kad čia prieš porą mėnesių mirė namo šeimininkas. Įsikūriau aplinkoje, kurią supo išėjusio žmogaus daiktai, įsijungiau radiją, ir pirmieji garsai, kurie pasiekė mano ausį, buvo laida „Vakaras su knyga“ ir joje skaitoma mano „Sibiro haiku“. Negana to, pirma išgirsta frazė „Čia bus mūsų namai“, kurią pasakė knygos herojus, įsikurdamas Sibiro barakuose, mane tiesiog pribloškė.

Jaučiausi apstulbusi nuo tokio atsitiktinumo. Atrodė, kad tuos žodžius įsivaizduojamam Oskarui turėjau pasakyti aš, įsikurdama sename name, kuriame prisijaukinau iš savo fantazijų ateinantį stiklo fabrike dirbusio Felicijos tėčio kvapą, jaukius jos mamos kambarius, į kuriuos atkeliauja ir iš kurių iškeliauja prancūzų kultūra, šitaip stipriai palietusi (sovietmečiu!) pačią Feliciją. O žydinčios liepos, rūkas, laukai, apsiblaususi rudenio saulė, besidraikantys voratinkliai – taip, tai buvo tikra Oskaro Milašiaus Čerėja. Mano pačios metus su pertraukomis trukęs atsiskyrimas nuo žmonių labai padėjo įsijausti į Oskaro Milašiaus vienatvę.  

***

Kovą, Frankofonijos mėnesį, išleista Jurgos Vilės knyga „Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius“ („Aukso žuvys“, 2022). Tai kinematografinė pjesė, kurioje autorė supina Oskaro Milašiaus – lietuvių kilmės prancūzų poeto, diplomato, mistiko, vertėjo – ir niekam nežinomos merginos iš šiuolaikinio Kauno Felicijos Krylatovos gyvenimo įvykius, svajas ir sapnus. Poetiška istorija nukelia skaitytoją į XX amžiaus pradžią, panardina į slėpiningą ir nerimu prisodrintą atmosferą, leidžiančią pažvelgti į garsų kūrėją iš netikėtos perspektyvos.

J. Vilė pasakoja, kad O. Milašiaus poeziją išgirdo besimokydama mokykloje ir iš karto susižavėjo. Nuo tada domisi, kruopščiai studijuoja Lietuvos tarpukario diplomato ir poeto gyvenimą bei kūrybą. Prieš keletą metų pajuto norą apie jį papasakoti platesnei auditorijai, tik šiek tiek kitaip, – sujungti sukauptas žinias su menine fantazija ir pristatyti O. Milašių kaip tam tikros epochos personažą, laikantis istorinių ir kultūrinių realijų.

Knygoje kuriamos dvi laikotarpių ir įvykių paralelės tarp O. Milašiaus ir lygiai šimtu metų vėliau gimusios Felicijos Krylatovos. Autobiografinių bruožų turintis moters personažas įkūnija šiuolaikinę moterį, per kurią reiškiasi O. Milašiaus asmenybė ir kūryba. Felicija pristato Kauną, koks jis buvo paskutiniais praėjusio amžiaus ir pirmaisiais mūsų amžiaus dešimtmečiais ir kokio O. Milašius niekada nematė. O šis pristato Paryžių – tokį, kokio Felicija taip pat nematė, atkuriamą iš kultūrinio paveldo detalių.

Autorė laikėsi įvykių autentiškumo, o savo pojūčiais ir fantazija kliovėsi, kai faktinės medžiagos pritrūkdavo arba nugalėdavo įsitikinimas, kad vienas bei kitas įvykis tiesiog negalėjo nenutikti. 

„Rašant knygą man buvo svarbu skaitytojui pateikti tam tikrų užuominų, replikų, tarsi užvesti jį ant kelio, sudominti, kad paskui jis pats ieškotų autentiškų įvykių“, – sako rašytoja. Knygoje yra scena, kurioje O. Milašius susitinka su rašytoju Oscaru Wilde’u. Ar taip tikrai buvo? Atsakymą į šį klausimą skaitytojas turės išspręsti pats.

Jurgos Vilės kuriami tekstai itin vizualūs, todėl žanrui apibūdinti pasirinktas kinematografinės pjesės įvardijimas. Kaip iliustruoti tokį tekstą – užduotis nelengva, ir ji teko pirmą kartą knygai iliustracijas kūrusiai Ulai Rugevičiūtei Rugytei. Iliustratorė pasakoja, kad bendra vizija gimusi po ilgų diskusijų, bet suradusi ją – galėjo atsipalaiduoti ir leisti vaizdams patiems save susirasti. 

„Pirmoji, Felicijos, dalis susideda iš daugybės eskizų ir mažytės spalvotais dažais lietos pagrindinės scenos. Šie užrašų knygelės puslapiai atspindi Felicijos profesiją ir būdą – karpyti ir lipdyti savo gyvenimą tarsi kino juostą. Antroje, Oskaro, dalyje pasaulis perteiktas kambario scenomis. Idėja kilo iš paties poeto prisiminimų apie mėlynąjį vaikystės kambarį, lydintį jį visą gyvenimą. Taip apsistojome prie mėlynos ir juodos spalvų paletės, primenančios tamsią, melancholišką Milašiaus asmenybę“, – pasakoja Ula Ruguvičiūtė Rugytė.

Jurga Vilė baigė prancūzų filologiją Vilniuje, Paryžiuje studijavo vaizduojamuosius menus, filmų archyvavimą ir restauravimą. Dirbo kino ir teatro festivalių koordinatore, vertė filmus, rašė kultūriniams leidiniams. Tarptautinio pripažinimo sulaukė kaip grafinio romano „Sibiro haiku“ autorė. Yra sukūrusi kelias paveikslėlių knygas mažiesiems, o kinematografinė pjesė „Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius“ – jau penktoji ir pirmoji suaugusiesiems skirta knyga. 

2011 m. įkurta leidykla „Aukso žuvys“ populiarina istoriją, kultūrą, ieško naujų būdų, kaip ją pristatyti visuomenei, aktualizuoti reikšmingus mūsų valstybės įvykius, reiškinius ar asmenybes. Nuo 2019 m. įgyvendina moderniosios Europos autorių grožinės literatūros vertimo į lietuvių kalbą projektą, kuriam Lietuvoje atstovauja Kūrybiškos Europos biuras.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien