Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Susidėjus su gailestingumu

Portretas.
Kunigas Julius Sasnauskas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Prireikė anąsyk nedidelio polietileninio maišelio. Kaip visada – įsimesti kuprinėn stiklainį vakarykštės sriubos ar dar ko nors pietų. O gal nešiau vakarykštę sriubą kam kitam – jau neprisimenu. Maišeliai, įvairios pakuotės visuomet po ranka. Irgi viengungio įprotis, gal ir amžiaus bruožas.

Čiupau gražiausią, tamsmėlynį su sidabrinėmis raidėmis. Parašyta lietuviškai, todėl perskaitau. Vilnius gailestingumo miestas. Yra tas pat ir anglų kalba. Vilnius the city of Divine Mercy. Čia tai bent! Paskui prisimenu, kad išvakarėse du mūsų vienuolyno broliai ėjo melstis į Faustinos namelį Antakalnyje. Ten, kur jau nuo V. Grybo gatvės veda rodyklė: „Jėzaus pasirodymo vieta“. Skamba, aišku, viliojamai, bet dar nesu buvęs, nedrąsu. Kažin ar Jėzus rodytųsi, jei taip paprastai, turistiškai, ten nukaktum. Nors kas čia žino, tiesą pasakius. Seselė Faustina juk irgi nieko gero nelaukė iš šito svetimo miesto, buvo jai lyg tremty Vilniuje. Bet Jėzus galbūt dėl to ir pasirodė, kad tremtis.

Savo dienos sriubai susiradau kitą pakuotę. Nežinia, ką Faustinos namelyje deda į mėlynus maišelius su tokiu skambiu užrašu ir ką leidžiama ten dėti. Bet aišku, kad ne vakarykštę sriubą. Pasilaikysiu maišelį šventesniam reikalui. Jau čia pat ir Aušros Vartų atlaidai. Žygiuoji sau Didžiąja gatve lyg su vėliava. Vilnius – gailestingumo miestas. Mergelė Marija žiūrėtų pro savo langą ir tyliai džiaugtųsi. Puiki idėja.

Kai televizija neseniai rodė reportažą iš protesto eitynių Varšuvoje, ten irgi matėsi plakatas su užrašu Miłosierdzie. Minioje daugiausia buvo politinio turinio šūkių, ir tik tas vienas šmėkštelėjo visai kitoks, neįprastas mitingų metu. Per eitynes piliečiai kritikavo nežmonišką lenkų valdžios politiką pabėgėlių atžvilgiu. Kad negalima jų žeminti ir kankinti.

Šiuo sunkiu metu man pačiam labai reikėjo tų abiejų užrašų. Karo išvakarėse Faustinos paskleista žinia apie gailestingumo Dievą neatvedė į protą milijonų neapykantos ir keršto apsėstų žmonių, bet vis tiek nedingo niekur. Buvo pakibusi, sklandė lyg žydras vaikiškas balionėlis virš tankų, armijų bei konclagerių. Pragarui pasibaigus ir pasiskaičiavus aukas, visi buvo netekę žado, net bažnyčiose, o paskui puolė prisiekinėti, jog daugiau taip nebus. Tarytum per išpažintį: pažadu nebenusidėti ir būti geresnis. Popiežius iš Lenkijos, pats matęs tuos dalykus savo akimis, ypač tikėjo gailestingumo galybe ir liepė garbinti Faustiną kaip naujojo amžiaus pranašę.

Šv. Faustina. Fatherjerabek.com nuotrauka
Šv. Faustinos namelis. Evaldo Lasio nuotrauka

Nežinau, kodėl už visas negandas ir bjaurastis reikėtų versti kaltę pandemijai ir toliau įkyriai traukti graudžius verksmus. Nei ten visi pavargo, nei nuskurdo, nei mirtinai išsigando, nei prarado džiaugsmą, vaizduotę ar sveiką protą. Auksinis ruduo. Gebama daryti gerus darbus ir melstis. Gal kiek tyliau, santūriau, bet tai tik į naudą maldininkams ir pačiai maldai. Gebama prisiminti, jog stovi kaip stovėjęs mūsų gailestingumo miestas. Ir netgi tie, kurie netiki ir nevaikšto į stebuklų namelį Antakalnyje, nestudijavę Faustinos vizijų, kažin kaip aktyvuoja tą nekasdienį ir, rodos, kiek antikvarinį žodį, ištraukia jį iš visų įvykių, istorijų, statistikos, žmonių akių, staiga tapusių viena ir vienoda vertybe. Ačiū pandemijai? Ar kad žydrasis balionėlis toliau laisvai tebeplevena, neįveikiamas jokios priešlėktuvinės ar priešraketinės gynybos, katekizmų bei konstitucijų? Jam – ne naujiena nei mes, nei mūsų darbai, nei širdis. Ir anos pusės atitinkami veiksmai taip pat jokia naujiena.

Kaip sakoma, kad nėra kito vardo po saule mums būti išgelbėtiems, išskyrus Jėzaus vardą, taip ir gailestingumui lemta sekioti mus visur ir neapleisti. Nebūti tik proginiu lozungu ant bažnyčios durų, sakyklų retorika, saldžia šventeiviška kauke. Buvome pasiilgę jo, tikro ir paprasto, gal nė nelinksniuojamo, bet išsišifruojančio, išsiduodančio, net nežinia, per ką geriausiai. Neįmanoma jo balso neišgirsti ir neatpažinti. Dar labiau neįmanoma mums visiems išgyventi be jo ir kažin kaip gražiau, teisingiau dalintis šiuo miestu ir pasauliu, džiaugsmu, laime, gyvenimu.

Ir nelabai svarbu, kad šiame fronte, susidėjus su gailestingumu, daug kas tylomis ir paslapčia. Ar net pakeitus vardus, anonimiškai, aukštyn kojomis. Kita kalba ir kitais paveikslais. Polietileninių maišelių pavidalu. Žodžiu, visaip kaip, su fantazija. Jei esi skaitęs Evangeliją, nieko čia nuostabaus. Antai pasaulio gelbėtojas duodamas mainais į porą purplelių. Pralaužiamas stogas, kad pasiektum Viešpaties širdį. Niekais paleisti brangūs tepalai. Eretikas kaip artimo meilės ikona.

Ak, tik baigiantis spaliui dabar pamačiau, kad ant Dominikonų bažnyčios kampo, kur visai šalia gailestingasis Jėzus, kažkieno kilni širdis išpurškusi mažutę epitafiją Rožytės atminimui. Nuostabu ir netikėta. Mokinuko siluetas, panašus į mano vaikystės vadovėlių logotipą. Tik dar rožė rankoje. Tikro kūrėjo darbas.

Rožytė paliko šį miestą rugsėjį. Gyveno kažin kur prie Vievio, ten mirė ir palaidota. Kas ji buvo? Niekas nepasakytų, nors pažinojo ją visas Senamiestis, kelios vilniečių kartos, dar nuo Lenino prospekto laikų. Primadonos makiažas, pamažu virtęs tragedijų kauke. Ryški, nepakartojama „Humanos“ drabužių kolekcija. Rožytė žinojo, kas gražu ir tinka šiam miestui. „Ponas, gal galite paaukoti vieną eurą? Taip noriu ledų!“ Persirengusi Vilniaus karalienė? Gailestingumo provokacija? Gal dar daugiau? Tai, ką privalu įamžinti bažnyčios sienoje?

Vis ima ir prasiplečia, pasipildo malonės sąrašai. Popiežius Pranciškus yra žadėjęs, kad žmonijos laukia spalvinga ateitis. Spalvingas lyg Rožytės figūra gailestingumo miestas.

Grafitis, skirtas Vilniaus Rožytei atminti. Simono Bendžiaus nuotrauka
Vilniaus Rožytė. Šarūno Mažeikos / „Fotobanko“ nuotrauka

 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien