2021 11 20

Gabija Barišauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Susipažinkite su mano „draugu“ – nerimo sutrikimu

Pixabay.com nuotrauka

Gabija Barišauskaitė yra literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos magistrantūros studijų pirmo kurso studentė.

Susėdusios su močiute prie švaria staltiese užtiesto stalo, kaip įprasta vakarais, geriam ramunėlių arbatą, o kambaryje galima užuosti nosį kutenantį cinamono kvapą. Turbūt naktipiečiams ir vėl valgysim obuolių pyragą.

Į tvarkingą uodegėlę surištais kaštono spalvos plaukais, plazdančia nuo jos pačios keliamo vėjo kambaryje suknele močiutė vikriai sukasi visame bute. Vienintelis neįprastas dalykas kambaryje – tyla. Tvirtą kalėjimo prižiūrėtojos nuomonę turinti močiutė gal prarado kalbos dovaną arba iš tiesų pirmą kartą neturi ką pasakyti. Prieš kelias minutes monologu išpyškinau jai kaip poterius: „psichiatras, vaistai, nerimas“, ir išvydau paklaikusį jos žvilgsnį. Lyg būčiau pasakius, kad nesu alkana. Vaistai? Kam tau jų reikia? Suprantu, kai skauda ranką, koją ar galvą. Tokia protinga mergaitė, mokslai sekasi, o dabar pas bepročių gydytojus vaikščiosi. Mano laikais tokias ligas tinginyste vadindavo.

Ne šito tikėjotės? Aš irgi ne. Ir nežinau, kas liko labiau sutrikusi – aš ar močiutė, kočėlu bandydama išvaryti nematomus demonus, sėdinčius mylimos anūkės galvoje. Pagalvoju, kad staiga abi stojome į akistatą su nepagrįstais lūkesčiais, kuriuos kruopščiai slėpėme savo galvoje kaip saldainius giliai spintoje nuo jaunesnio brolio ar sesės. Lūkesčius susikuriame patys, jie formuojasi iš turimos patirties.

Anot tinklaraštininkės psichologės Rasos, dažniausiai pasitaikantys jų šaltiniai – šeima, kurioje gimėme ir dabar gyvename, ankstesni santykiai ir visuomenė. Konfliktų kyla dėl to, kad lūkesčiai neišpildomi, o taip įvyksta, nes du komunikuojantys asmenys turi skirtingų įsivaizdavimų. Mes reikalaujame iš artimų žmonių to, ko nenorėtume, kad iš mūsų reikalautų – būti ne savimi. Tikėjimas, kad kitas žmogus išpildys mūsų lūkesčius, nuvilia, pradedame kaltinti tą, kuris tų lūkesčių neatitiko, tai daro mus piktus ir nelaimingus. 

Nepagrįsti lūkesčiai nužudo gyvenimo grožį, palaipsniui jie tampa našta, dėl jų kyla abejonių savimi ir kitu, noras įtikti kiekvienam. Psichiatras Linas Šlušnys interviu „Dideli lūkesčiai – didelis nusivylimas“ sako, kad svarbu išsivaduoti nuo kaltės ir pareigos jausmo, neatsisakyti savo požiūrio ir savarankiškumo gyvenimo situacijose. Jeigu tau nepatinka, kaip Sabonis mėto kamuolį, paimk ir mesk geriau, nesitikėdamas, kad kažkas kitas padarys tai, ko tu nori.

Aš norėjau būti suprasta ir nepasmerkta, o močiutė buvo įsitikinusi, kad išsimokslinusi anūkė negali turėti psichologinių problemų. Mano ištarti žodžiai neatitiko idealo, kurį močiutė susikūrė savo galvoje. Nieko negali sakyti, ketinimai buvo geri. Bet skaudina ne mažiau. Tiek tą, kuris tikisi, tiek tą, iš kurio tikimasi.

Kodėl močiutė taip išsigando? Kodėl taip norėjo paneigti, kad egzistuoja psichologinės ligos? Nors mano ir močiutės kartų neskiria šviesmečiai, tačiau ji – sovietmečio žmogus, laikotarpio, kai daiktus ir dalykus būdavo įprasta vadinti netikrais vardais: talentingas menininkas – tautos priešas, korumpuotas politikas – tautos didvyris, todėl nestebina, kad psichologinių problemų turintis asmuo vadinamas tinginiu ar bepročiu. Ir frazė „mano laikais to nebuvo“ sakoma ne dėl to, kad nebuvo, o dėl to, kad visi apsimetė, užmerkė akis prieš realybę, bijodami į save atkreipti papildomą, nepageidaujamą dėmesį.

Bijojimas kalbėti apie emocinius dalykus, atvirauti apie savo asmenines problemas, apsinuoginimas prieš kitą žmogų daro tave pažeidžiamą, sovietmečiu tokiais žmonėmis lengviau pasinaudoti ir manipuliuoti, o ir nežinai, kam gali pasipasakoti ir kuo gali pasitikėti, vėliau nesulaukdamas dėl savo išsakytų žodžių pasekmių. Tėvai stengėsi apsaugoti savo vaikus nieko nepasakodami, kartu auklėdami juos taip, kad jie nekeltų viešumoje papildomų klausimų apie save ir pasaulį, taip išvengdami pavojų.

Anot psichiatro Arūno Germanavičiaus, sovietmečiu į žmogų buvo žiūrima kaip į funkciją, jis turi atlikti tam tikrą veiksmą, kurio iš jo reikalaujama, o nukrypus nuo nubrėžtų ribų tampi balta varna – pasmerktas ir atskirtas nuo bendruomenės. Žmones mokė būti pirmūnais, meluoti, slėpti savo silpnybes. Tai ar tikrai anais laikais nebuvo psichologinių problemų?

Dar XIX a. pradžioje lietuvių rašytoja Žemaitė parašė apsakymą „Tinginė“, kuriame vaizduojama pagrindinė veikėja, galbūt serganti depresija, gana vaizdžiai ir realistiškai aprašoma jos būsena ir išgyvenimai, tikėtina, kad autorė įkvėpimo sėmėsi iš savo aplinkos. Keista, kad močiutė sakė, jog jos laikais to nebuvo, tačiau Žemaitė apie tai rašė taip seniai, kad dar močiutė nebuvo net gimusi, turbūt kažkuri suklydo. 

Paskutinį tašką šioje argumentacijoje padeda išleista Tomo Vaisetos monografija „Vasarnamis“, kuri patvirtina, kad moteriškė su skarele buvo teisi, ir ne, aš nekalbu apie savo močiutę. 2019 m. išleista knyga atvirai pasakoja apie psichiatriją sovietmečiu, pasitelkdama pacientų, gydytojų ir jų artimųjų parodymus. Pasakojimai sukasi apie Vilniaus psichiatrijos ligoninę, kuri iki šiol apipinta legendomis, nes anuomet žmonės būdavo gydomi elektrošoku ir kitomis drastiškomis priemonėmis, todėl grotuotų langų ir baltų sienų vaizdinys žmonėms galvoje siejasi su vieta, kurioje ne sulauki pagalbos, bet dar labiau išprotėji, ne veltui liko visuotinai paplitęs pavadinimas „durnynas“.

„Daugiausia pirmais pokario dešimtmečiais prisidėdavo nešvarūs ar nuskalbti baltiniai, rankšluosčiai ir patalynė, ant žemės patiesti purvini čiužiniai, basomis kojomis slampinėjantys ligoniai, tvankios nušiurusios palatos, žmonių galvose, rūbuose, lovose ir kitur knibždantys parazitiniai gyviai.“ Tokias gyvenimo sąlygas savo monografijoje aprašo T. Vaiseta, vien pagalvojus, kad reikėjo dalintis viena lova su trimis pacientais ir utėlėmis, ligoninė tikrai nesudaro gero įvaizdžio. Visą šį vaizdinį kartu su kitu gyvenimo bagažu sovietmečio žmogus atsigabeno ir į šiuos laikus. Taip norėtųsi garsiai, kad išgirstų visi, surikti: „Praeitis praėjo, pamirškite, – mes kuriame ateitį, ir ji atvira.“

Šiandien ryte po ilgo laiko viena išvykau iš namų. Jaučiuosi vis dar blogai. Baimė kyla bet kur, kur tik padėčiau koją. Skauda krūtinę, visi raumenys įsitempę. Akys mieguistos ir be gyvybės. Galvą spaudžia nuo minčių antplūdžio. Norisi palikti savo kūną, kuris vargina. Vis tikrinu, ar širdis rami, tačiau patikrinus ji pradeda daužytis lyg pašėlusi. Bijau, kad vaistai gali nepadėti ir tokios būsenos pasiliksiu.

Susipažinkite su mano „draugu“ – nerimo sutrikimu, kurį, anot Pasaulio sveikatos organizacijos, turi 29 procentai žmonių. Nerimo sutrikimas įvardijamas kaip XXI amžiaus liga. Taip, liga. Nekalbu apie nerimavimą dėl susitikimo ar egzamino, kalbu apie nerimavimą dėl nerimavimo. Turėdamas šį sutrikimą esi kaip besisukantis žiurkėnas savo ratelyje ir niekaip negalintis nuo jo nulipti. Tau trūksta oro, nes tu nuolatos bėgi savo minčių maratone. Ir šią ligą galime traktuoti kaip šių dienų visuomenės naštą, nes nuolat skubame, vejamės, bandome pralenkti patys save. Galima sakyti, kad psichologai teisūs, ne tingėjimas sukelia depresiją, o beveik atvirkščiai. Tačiau psichologas Aurimas Gudas sako, kad nerimo sutrikimai tokie pat seni kaip visa žmonija, tik kalbėti apie juos pradėjo šiuolaikinis žmogus.

Vis daugiau žinomų žmonių socialiniuose tinkluose kalba apie savo patirtį su psichologais ar psichiatrais, pasakoja, kas privedė juos iki šio sprendimo, kokia jų gydymo eiga. Laisvė ir drąsa kalbėti apie psichologines problemas skatina pokyčius visuomenėje, kaip psichologas A. Gudas sako, atvirumas skatina atvirumą. Sergantis žmogus nesijaučia vienas ir atskirtas nuo visuomenės, tai skatina jį ieškoti pagalbos. Tačiau yra vienas „bet“. Žmonės mano, kad psichologai turi visus paruoštus sprendimus, gali greitai pakeisti jums nepatinkantį kito žmogaus elgesį ar už juos pačius išspręsti iškilusias problemas. 

Psichologui reikia kalbėti ir kartu ieškoti būdų, kaip tas problemas išspręsti, todėl dažnai žmogus numoja ranka, nes po vieno karto nepamatė pokyčių. Dar viena bėda, kad tampa savotiška mada turėti psichologą, pas kurį reguliariai vaikštai. Žmonės, neturėdami net gilesnių problemų, iš karto griebiasi psichologo, taip nustodami kalbėtis apie savo emocijas ir išgyvenimus su artimaisiais. Kiek problemų būtų išvengta, jeigu išmoktume kalbėtis ir klausytis. Išmoktume pasakyti, kodėl pykstame, nubrėžti laiku ribas, kai mus skaudina. Išmoktume pasakyti tėvams, draugams, seneliams, kad pavargome, kad sunku. Ir nereikia jokių kvailų patarinėjimų, tiesiog pabūti šalia, parodyti, kad supranti, kad tau rūpi. Sumažintume nerimo sutrikimų statistiką, nes daugelį problemų išspręstume namie prie stalo, valgydami obuolių pyragą.

Įnirtingai krutindama koją stebiu indus šluostančią močiutę. Atkreipusi jos dėmesį, nukreipiu žvilgsnį į grindis. Jaučiuosi kalta, nors nežinau, kodėl. Tobulai sutvarkyta virtuvė signalizuoja močiutės serialo laiką. Galvoju, kad galės liūdėti dėl svetimų žmonių nelaimių, garsiai mokydama veikėjus, kaip jie turėjo pasielgti. Nukiūtinusi į savo kambarį tyliai uždarau duris. Nežinau, nuo ko slepiuosi, nuo savęs ar šio nejaukaus pokalbio. Po kelių minučių prasiveria kambario durys, už jų nedrąsiai stovi močiutė. Gal norėtum pažiūrėt kartu, čia labai geras kinas, Rozalina apgavo savo seserį, įdomu, ar ji išsiaiškins tiesą? Žinoma, močiute, man irgi įdomu, kaip viskas baigsis…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu