Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 07 06

Emilija Karčevska

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Susitikimas Vilniuje – šaltinis, padėjęs išsilieti gailestingumo versmei

Knygos viršelis

1933 metų vasarą Vilniuje įvyko susitikimas, kuris buvo ne žmonių norų vedamas, o kupinas Dievo pažado. Po amžinųjų įžadų iš Krokuvos atvykusią Gailestingumo Motinos kongregacijos seserį Faustiną Mariją Kovalską (Kowalska) nustebina ne tik keistas vienuolynas Vilniuje, jo mažučiai mediniai nameliai, įsivyravęs kuklumas ir paprastumas, bet ir susitikimas su vienuolyno nuodėmklausiu kun. Mykolu Sopočka (Michał Sopoćko), kurį atpažįsta jau mačiusi iš anksčiau, vidiniu regėjimu.

Apie šių dviejų Gailestingumo apaštalų susitikimus pasakoja dar visai neseniai Vilniaus piligrimų centro išleista knyga „Susitikimas Vilniuje. Šv. Faustinos Kovalskos ir pal. Mykolo Sopočkos užrašai apie Dievo gailestingumą“.

Emilija Karčevska – viena iš knygos sudarytojų. Karolinos Sragauskaitės nuotrauka

Pasitikėjimas Dievo valia ir dvasinis vadovavimas

Lenkijoje, netoli Varšuvos gimusi Helena, vėliau pasirinkusi Faustinos vienuolinį vardą, jau vaikystėje patyrė mistinius regėjimus. Jautusi pašaukimą stoti į vienuolyną, devynių vaikų šeimoje augusi mergina susidūrė su tėvų nepritarimu. Rūpestingiausia, darbščiausia, paprastumo ir geranoriškumo kupina duktė buvo raginama likti namie, rūpintis dideliu ūkiu, jaunesniais broliais ir seserimis, senatvėje padėti tėvams. Jiems ji buvo ramstis, ja pasitikėta labiausiai. Iš pradžių sutikusi su tėvų noru, ji išvyko padirbėti į Lodzę, kur rūpinosi namų ruoša, jai darbą suteikusios šeimos vaikais. Visgi ta, kuria pasitikėta labiausiai, pati turėjo sudėti visą pasitikėjimą į Kristų. 1924 m.  Jėzus dar kartą apsireiškė merginai, klausdamas, kiek ilgai ji dels.

Pal. Mykolas Sopočka ir šv. Faustina Kovalska. Šv. Faustinos namelis Vilniuje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kelias į vienuolinį gyvenimą nebuvo lengvas, išsilavinimo stoka, neturtas, prasčiokiškumas lėmė ne tik ses. Faustinos vienuolyne einamų pareigų pobūdį – virtuvės darbuotoja, durininkė, sodininkė, bet ir atsainų požiūrį į sesers pasakojimus apie dvasines patirtis, Kristaus regėjimus, kurie ją aplankydavo Plocke, Varšuvoje. Prašydama pagalbos, kaip jai suprasti Jėzaus žodžius ir Jo  raginimus veikti, dar iki atvažiavimo į Vilnių, ses. Faustina dusyk sieloje regėjo kunigą, tarsi pažadą, jog jis tapsiąs jos dvasiniu vadovu, padės jai ir nepaliks abejonėse ir dvasiniame netikrume. „Jėzaus gerumas beribis, žadėjo man regimą pagalbą žemėje ir gavau ją netrukus Vilniuje kaip kunigą kun. M. Sopočką. Dar prieš atvažiuodama į Vilnių pažinau jį vidiniu regėjimu. Tuomet išgirdau sieloje balsą: Štai tau regima pagalba žemėje. Jis tau padės įvykdyti mano valią“, – užrašo savo dienoraštyje.

Po amžinųjų įžadų atvykusi į Vilnių ir atpažinusi tą kunigą, kurį jau matė anksčiau, ses. Faustina nustemba ir nudžiunga, tačiau atskleisti sielos varginimų ir dvasinių regėjimų nėra lengva. Kun. Mykolas Sopočka, užsiėmęs kelių vienuolijų nuodėmklausys, uolus dvasininkas, reiklus seminarijos dvasios tėvas, iš pradžių atsargiai stebi seserį ir teiraujasi nuomonės apie ją tiek vienuolyno vyresniosios, tiek psichiatrų. Visgi sudėtinga dvasinio vadovavimo pradžia ir vėlesnė įvykių eiga tik paliudija, kad susitikimas su dvasiniu vadovu buvo išsipildžiusio Jėzaus pažado ses. Faustinai išraiška. Ji neliko vieniša, sutrikusi, bet su dvasinio vadovo pagalba atsivėrė misijai, Dievo gailestingumo žinios skelbimui, perduodama Jėzaus prašymus kunigui, kuris prisidėjo ir rūpinosi jų įgyvendinimu.

Ses. Faustina patyrė Jėzaus apsireiškimus ne tik Vilniuje, bet ir Plocke, Varšuvoje, Krokuvoje, kituose vienuolynuose Lenkijoje, į kuriuos buvo perkeliama, todėl ne tik Vilnius, bet ir Krokuva, kurioje ši šventoji palaidota, bei kitos vietos tikinčiųjų ir piligrimų žinomi kaip miestai, kuriuose skleidėsi Dievo gailestingumo žinia. Visgi, siekiant išryškinti Vilniaus išskirtinumą, Vilniaus piligrimų centro išleistoje knygoje pristatomas būtent ses. Faustinos ir jos nuodėmklausio kun. Mykolo susitikimas, įvykęs Vilniuje, dvasinis vadovavimas, pagrindiniai Jėzaus prašymai, perduoti ses. Faustinai, kuriais rūpinosi kun. Mykolas – Dievo Gailestingumo paveikslo tapymas, Dievo Gailestingumo šventės įvedimas, vainikėlio malda, naujos vienuolijos steigimas.

Evgenios Levin nuotrauka

Knygos skyriai išryškina skirtingus Gailestingumo žinios momentus – ses. Faustinos atvykimą į Vilnių, dvasinio vadovavimo eigą ir aplinkybes, dienoraščio rašymą ir kitus. Visgi ši knyga yra pirmas bandymas pasakoti apie gailestingumo žinią pačių šios žinios apaštalų lūpomis. Gerai žinomas ir populiariausias pasaulyje iš lenkų kalbos verčiamas kūrinys yra šv. Faustinos dienoraštis, jos mistinių patirčių liudijimas. Tik prieš mėnesį, 2022 m. birželį, šis dienoraštis buvo išleistas ir latvių kalba! Tačiau tai tik viena svarbaus pasakojimo pusė. Sunkiau ir įdomiau buvo ieškoti paties jos dvasinio vadovo kun. Mykolo Sopočkos įrašų ir atsiminimų, susietų su ses. Faustina.

Jo paties dienraštyje ses. Faustinai ir Gailestingumo žiniai skiriamos kelios pastraipos, tuo tarpu vėlesni atsiminimai, rašyti jau po ses. Faustinos mirties, atskleidžia daug visapusiškesnį dvasinio vadovavimo ir dvasinės draugystės, prasidėjusios Vilniuje, vaizdą. Knygoje atrinkti tekstai, ištraukos, remiasi pačių Gailestingumo apaštalų citatomis. Atsivertus knygos puslapius, vienoje pusėje minčių giją pasakoja ses. Faustina, kitoje dvilapio pusėje randama kun. Mykolo mintis, jo laiškų ar atsiminimų įrašas. Knygoje siekta atskleisti Dievo gailestingumo žinios aspektus remiantis pirmiausia pačių ses. Faustinos ir kun. Mykolo Sopočkos užrašytais liudijimais.

Reiklumas – draugystės sąlyga

Pažinti Dievo gailestingumą kviečiami visi žmonės, kreipiant jų žvilgsnį į Kristų, tokį, koks nutapytas Dievo Gailestingumo paveiksle, gerbiamame Dominikonų g. Vilniuje, esančioje Dievo Gailestingumo šventovėje. Jėzus, žengiantis basas, Dievo sūnus, siųstas į Žemę tarnauti ir paliudyti meilę žmonėms, rodantis savo širdį, pervertą Kryžiaus aukoje, laiminantis atleidžiančia ranka, kviečiančia Juo pasitikėti. Tai vaizdinys, kurį dažnai regėjo ses. Faustina. Jos misija buvo perduoti Gailestingumo žinią, iškeliant gailestingumą kaip aukščiausią Dievo savybę, kaip viltį, kurioje bet kuris nusidėjėlis, mirštantysis, tamsumoje esantis, randa išsigelbėjimą. Kartais slypi pavojus tą žinią nusaldinti. Ir tai nėra pavojus kylantis žvelgiant į paveikslo kartotes, išplitusias visame pasaulyje, bet iškylantis priimant gailestingumą ne kaip dovaną, bet kaip savaime suprantamą, kaip tą, kurio aš esu vertas savaime, automatiškai.

Pal. Mykolas Sopočka. Wikipedia.org nuotrauka

Pačiai ses. Faustinai Jėzaus pavesta misija nebuvo aiški, savaime suprantama ir lengvai įgyvendinama. Savo prisiminimuose kun. Mykolas užrašo: „Nors iš pradžių sesuo Faustina bijojo, dvejojo galimybe įgyvendinti prašymus ir bandė nuo jų išsisukti, vėliau ji pamažu nurimo ir pasiekė visiškos ramybės, užtikrintumo ir gilaus vidinio džiaugsmo būseną tapdama vis nuolankesnė ir klusnesnė, vis labiau susivienijusi su Dievu ir kantresnė, visiškai ir visame kame sutikdama su Jo valia.“ Šis dvasinio gyvenimo pokytis nėra lengvas, savaime suprantamas, tai dvasinio tobulėjimo, augimo, įsiklausymo ir nuolankumo kelias. Kun. Mykolas Sopočka buvo reiklus, tvirtas ir rimtas dvasinis vadovas. Jis pats pripažįsta, kad paveikslo tapymo ėmėsi vedamas labiau smalsumo nei tikėjimo ses. Faustinos vizijų tikrumu, o ses. Faustiną paskatino rašyti dienoraštį neturėdamas laiko klausytis ilgų jos pasakojimų ir būdamas užsiėmęs pastoracine ir akademine veikla. Dvasinio vadovo paskatinimai ir raginimai ses. Faustinai nebuvo lengvai priimami.

Ši dvasinė draugystė reikalavo gilaus įsitraukimo, pasitikėjimo vieno kitu, ne tik tapo paguoda, kad Gailestingumo žinios misijoje sesuo neliks viena, tačiau vedė ją tobulėjimo keliu, skatino priimti nuodėmklausio patarimus, atsižvelgti į juos, daryti pažangą dorybėse, aiškiau pažinti Dievo valią, ištikimiau ją vykdyti, aplenkti nuodėmes ir pagundas. Dvasiniame ryšyje svarbią vietą užėmė reiklumas suprasti Jėzaus valią ir remiantis ja veikti. Negana to, reiklumas nebuvo skirtas vien ses. Faustinai, bet ir pačiam kun. Mykolui Sopočkai. Prisimindamas paskutinius susitikimus su seserimi, vykusius Krokuvoje, bei ses. Faustinos mirtį, kunigas užrašė: „Niekada negaliu teigti, kad padariau pakankamai. Net jei ir užklups didžiausi sunkumai, net jei atrodys, kad pats Dievas šito nenori, aš negaliu pasiduoti. Net jei Bažnyčia į šį reikalą žiūrėtų neigiamai, privalau tęsti šį darbą. Net kai trūks fizinių ir moralinių jėgų, neturiu sustoti. Dievo gailestingumo gelmė yra neišsemiama, ir net viso mūsų gyvenimo neužteks jam šlovinti.“

Svarbiausia vieta Šv. Faustinos namelyje: šioje vietoje Jėzus vienuolei perdavė Dievo Gailestingumo vainikėlio maldą. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Išleista knygelė kreipia skaitytojo žvilgsnį į svarbų dvasinės draugystės aspektą. Reiklumas vieno kitam kyla iš dvasinės paskatos artėti šventumo link, būti geresniems, kreipti savo gyvenimą artumo su Dievu, Jo valios vykdymo link. Šiandien dažnu atveju draugystės suprantamos kaip paguoda nelikti vienišam, kaip laiko leidimo būdas, kaip susitikimas su kažkuo panašiu į mane, kaip gyvenimas kartu dalijantis kasdieniu vargu ir džiaugsmu. Tuo tarpu dvasinė draugystė turi svarbią misiją timptelėti aukštyn tuos, kuriuos jungia. Ji nebūtinai jungia panašius ar tokius pat žmones, bet sieja tuos, kurie turi troškimą supanašėti su Kristumi, būti geresni. Ji kelia tikslus, stiprina pagundose, reikalauja valios ir apsisprendimo, gludina tvirtumą. Dvasinis vadovavimas nėra savaime suprantamas kelias, kuriuo einama paprastais žingsniais. Dvasinis vadovavimas veikia abi puses, iškeldamas naujus iššūkius, reikalavimus, sprendimus, kuriuos reikia priimti, bet nepalikdamas vienišume, atnešdamas daugiau sprendimo šviesos ir patikėjimo Dievu.

Susitikimai, kreipiantys gerumo link

Dėliojant knygelės skyrius, bandyta atliepti pagrindinius Gailestingumo žinios įvykius, siejamus su Vilniumi. Tą liudija ir knygą puošiančios nuotraukos. Knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė pavertė knygą ne tik savotiška užrašų knygele, kurioje rasime užrašytas ses. Faustinos ir kun. Mykolas Sopočkos mintis, bet ir tam tikru vaizdo liudijimu apie to meto, tarpukario, Vilnių. Knygos skyrių pradžioje matome sodais ir šaltiniais gaivinamą Išganytojo kalvą, su Švč. Jėzaus Širdies ir Viešpaties Dangun Žengimo (Misionierių) bažnyčiomis, tarp kurių įsikūrusiame vienuolyne buvo tapomas Dievo Gailestingumo paveikslas, Antakalnio peizažą, kuriame dabar apstatytų daugiabučių vietoje plyti pievos ir miškai. Yra ir pirmą kartą leidinyje lietuvių kalba publikuotų nuotraukų, kuriose vaizduojama jau neišlikusi Gailestingumo Motinos kongregacijos vienuolyno koplyčia ar jos interjero fragmentai.

Vilniaus Viešpaties Dangun žengimo (Misionierių) ir Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios. Tomo Urbelionio / „BNS Foto“ nuotrauka

Šie vaizdai tarsi nukelia mus į aplinką, kurioje matome Vilnių kitomis akimis, dažniausiai per fotografo Juzefo Bulhako objektyvą. Vartant knygos puslapius leidžiamės į pasivaikščiojimą Vilniaus gatvėmis, pavyzdžiui, Bokšto ar Aušros vartų gatve, kuriose vyko svarbūs įvykiai, susiję su Dievo gailestingumo žinia. Į istorinį laiką perkelianti knyga neuždaro skaitytojo į 1933–1936 m. laikotarpį, bet kviečia į pavaikščiojimą jo paties prisiminimais, atgręždama į svarbius susitikimus, vietas, kuriose jie vyko, mūsų pačių gyvenimuose. Paskutiniai knygos puslapiai palikti tušti, juose nerasime teksto, o antraštė skelbia, kad jie skirti užrašams. Skaitytojas, susipažinęs su dvasinio gyvenimo dinamika, aplinkybėmis ir sunkumais, veikusiais ses. Faustiną ir kun. Mykolą, pats gali apmąstyti ir užfiksuoti susitikimus, kilusius ne iš jo valios ir pastangų, o vedamus Šv. Dvasios.

Sukdamiesi nesibaigiančių susitikimų rate, kurių būna pačių įvairiausių: šeimos, draugų, romantinių, darbo ir panašių, kiekvienas susitikimas su kitu žmogumi palieka mumyse krūvį, pėdsaką. Trūkstant laiko dėmesingas ir nuoširdus susitikimas tampa prabanga. Neretai net ir susitikimai su artimaisiais tampa darbotvarkės dalimi, vakaro planu, kurį reikia įgyvendinti, nors gal ir nesinori. Laiko investicija į susitikimą yra tik viena pusė, nes svarbesnė yra asmens savęs investicija – savo atvirumo, savo tikrumo, įsiklausymo ir empatijos, supratimo. Susitikimai nukreipia mus į pačius įvairiausius dalykus – liūdesį, ilgesį, abejonę, nenorą, nusivylimą, gali pralinksminti, suteikti džiaugsmo, vilties, kreipti į gerumą. Tokie susitikimai ir tokios draugystės lieka pačios brangiausios, jose ieškojome gėrio, jose gėrį iškėlėme kitame žmoguje arba leidome tam gėriui prasiveržti mumyse.

Juliaus Kalinsko / „BNS Foto“ nuotrauka

Ši knyga nėra vien apie istorinį dviejų Dievo žmonių susitikimą. Knyga nėra vien kitoks ir unikalus būdas naujai papasakoti apie Dievo gailestingumą. Ši knyga yra priminimas mūsų pačių gyvenimuose ieškoti susitikimų, kuriuose nepasidavėme nerimui, o gręžėmės į pasitikėjimą, kuriuose nenusisuko veikiami abejonės savimi, bet likome sustiprinti, kuriuose nepasidavėme pagundai atsisakyti mums pavestų dalykų, bet buvo atskleistas mumyse slypintis gėris.

Knygą „Susitikimas Vilniuje. Šv. Faustinos Kovalskos ir pal. Mykolo Sopočkos užrašai apie Dievo gailestingumą“ išleido Vilniaus piligrimų centras. Ją galima įsigyti čia.

Knygos viršelis

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.