Sustokime bendrai nuotraukai. Ką tai mums reiškia?

Paulius Petraitis yra vienas iš MO muziejaus parodos „Permainų šventė“ knygos autorių, tyrėjas ir fotografas.

Pasakojimas apie grupines nuotraukas ir savotiškus jų ritualus. Taigi ką mums gali pasakyti grupinė nuotrauka? 

Šventės portretas – grupinė nuotrauka

Fotografija – įprastas būdas įamžinti šventę ar svarbų įvykį. Kaip tai darome? Arba užfiksuojame gyvą šventės akimirką, arba surežisuojame kadrą. Grupinės nuotraukos dažniausiai yra režisuojamos.

Bendroje nuotraukoje mes sukonstruojame šventės portretą, rodantį gerai laiką leidžiančius žmones. Tai dažniausiai išreiškiama daugumai atpažįstamomis pozomis, gestais ir šypsenomis. Negana to, grupinis portretas įvardija svarbų faktą: mes ne tik švenčiame, bet ir dar svarbiau – mes švenčiame kartu.

Bendra nuotrauka – buvimo drauge įrodymas

Išties grupiniai portretai skirti vizualiai pademonstruoti grupės bendrumą. Kieno nors nenoras fotografuotis ar atsidurti nuotraukoje dažnai nepaisomas, negirdimas. Tikriausiai visi esame sakę: ne, nenoriu fotografuotis, ar tikrai to reikia, ir tuo pat metu jau stojęsi į režisuojamą kadrą.

Taigi pasirinkimo galimybė yra ribota: arba tu esi nuotraukoje (vadinasi, esi su mumis), arba nesi. O jei nuotraukoje šypsaisi, vadinasi, tai buvo džiugi ir laiminga šventė. Juk besišypsantys nuotraukoje veidai tarsi sako: mes buvome ten ir ten, atrodėme laimingai, buvome kartu. 

Žinoma, kartais sukirba mintis, kad džiaugsminga nuotrauka nėra visada tikrasis įvykio atspindys, tačiau laimingi veidai nuotraukoje leidžia tai ignoruoti ir bent akimirką patikėti laimingos grupės fantazija.

Pozavimas – kūnų choreografija

O ar pamenate jausmą, kai jums pasako, kad fotografuosimės? Tuo metu pradedame galvoti ir apie bendrą nuotraukos vaizdą, ir apie unikalų save joje. Kažkas lyg kaladėles rikiuoja mūsų kūnus – visi turime tilpti kadre. Sakyčiau, vyksta savotiška kūnų choreografija. Bet tuo pat metu ir kiekvienas iš mūsų, stovintis ar sėdintis bendrame kadre, išgyvename įvairius jausmus – pradedame ruoštis nuotraukai ir ne visada elgiamės organiškai. Mes pozuojame. 

Pozavimas yra performatyvus veiksmas, atliekamas prieš kamerą. Kūną mes paruošiame kameriškam vartojimui. Žinome, kad į nuotrauką bus žvelgiama joje ieškant šventei būdingų savybių – šypsenų, atmerktų akių, pasitikinčios stovėsenos. Ir ką mes darome? Ogi pasiduodame šiam kameros ir pozavimo lūkesčių diktatui.

(Ne)unikalūs portretai nuotraukose

Galbūt nuskambės paradoksaliai, bet nuotrauka dažniausiai nėra skirta tik mums, pozuojantiems joje. Ji yra kuriama vartoti – portretas tampa savotišku produktu, kuris yra lengvai atpažįstamas. Nuotraukose kūnas, veidas, išraiška, burna, drabužiai, plaukai kamerai yra išstatoma tarsi vitrinoje. Tai tampa dar akivaizdžiau, kai nuotraukos yra publikuojamos socialiniuose tinkluose. Jei siekiame būti pastebėti ir pamėgti, nuotraukos pateikimas, t. y. kaip mes atrodysime joje, tampa esminiu tikslu. 

Todėl daugybė bendrų nuotraukų atrodo panašiai. Grupiniame portrete paprastai neieškoma naujovių ar neformato. Dažniausiai pasitenkinama jau veikiančiomis, daugelį kartų matytomis pozų schemomis. Čia vyrauja klišės. O net ir, regis, iš pirmo žvilgsnio unikalios fotografijos dažnai yra jau matytų socialinėse medijose kitų portretų pozų (sąmoningas ar nesąmoningas) kartojimas. Kiek unikali yra jūsų grupinė nuotrauka – lieka spręsti jums patiems, joje pozuojantiems. 

Daugiau fotografijų ir istorijų – MO muziejaus parodoje

Daugiau fotografijų, kuriose įamžinamos įvairios šventės, o veikėjai perteikia švenčių akimirkas arba galbūt pozuoja – galima pamatyti MO muziejaus fotografijos parodoje „Permainų šventė“.  Parodoje taip pat galima susipažinti ir su visu P. Petraičio straipsniu – jis prieinamas parodos knygoje, pratęsiančioje „Permainų šventės“ temą gilesniais straipsniais ir skaitiniais. 

Paroda „Permainų šventė“ yra pirmasis bandymas Lietuvoje į šventę pažvelgti taip plačiai – ką, kaip ir kodėl šventėme bei švenčiame ir kaip tai fiksuojama fotografijoje. Daugiau apie parodą čia.