Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Susvetimėjimas mokykloje: tarp grėsmių ir galimybių

Pixabay.com nuotrauka

Šioje trumpoje apžvalgoje bendrais bruožais pristatomas susvetimėjimo nuo mokyklos reiškinys (angl. school alienation) ir galimos jo versijos ugdomojoje praktikoje. Taip pat pateikiami rekomendaciniai klausimai ugdytojams ar švietimo pagalbos specialistams, siekiantiems išsiaiškinti, ar ugdytinis susiduria su susvetimėjimo problema. Apžvalgos baigiamojoje dalyje pateikiamas vertingos literatūros sąrašas siekiantiems pagilinti žinias apie susvetimėjimo grėsmes.

Susvetimėjimas

Nors ir nėra bendro sutarimo, kaip konkrečiai apibrėžti susvetimėjimo reiškinį mokykloje (Hascher, 2018), vis dėlto bendrąja prasme šia sąvoka mėginama nusakyti menką mokinio prisirišimą prie mokyklos kaip institucijos, žemą savęs identifikavimą su mokymusi, emocinį atskirumą nuo akademinių tikslų ir vertybių (Arachambault et. al. 2009). Nesunku pastebėti, kad tokie elgesio modeliai yra gana gerai pažįstami Lietuvos ugdytojams praktikams. Murdock (1999) analizuodama susvetimėjimo reiškinį pastebi, kad susvetimėjimą išgyvenantys mokiniai pasižymi menku dalyvavimu, negebėjimu prisitaikyti prie mokyklos taisyklių.

Atkreiptinas dėmesys, jog susvetimėjimo reiškinys keblus tuo, kad priklauso nuo daugelio psichologinių, socialinių, kultūrinių, institucinių veiksnių (Morinaj, 2017), kuriuos pravartu išsiaiškinti siekiant visapusės pagalbos mokiniui. Naujausiuose edukologiniuose tyrimuose (plg. Hadjar, 2021) mokyklinio arba akademinio susvetimėjimo tema laikomasi pozicijos, kad susvetimėjimas yra su santykių sfera susijęs fenomenas, kuris gali reikštis skirtingose mokinio santykio su išoriniu pasauliu dimensijose. Liuksemburgo universiteto profesorius Andreasas Hadjaras, tyręs susvetimėjimo reiškinį, atkreipia dėmesį į tris pagrindines sritis, kuriose gali atsirasti susvetimėjimas: socialinės sritys 1) mokinys – bendramoksliai, 2) mokinys – mokytojas (-ai), ir akademinė sritis 3) mokinys – mokymasis.

Sociopsichologinėje literatūroje, kuria iš esmės remiasi dabartiniai edukologiniai tyrimai, išskiriamos keturios pagrindinės susvetimėjimo versijos (Seeman, 1959, Newman, 1981, Mau, 1992). Tai yra: 1) bejėgystė (angl. powerlessness), 2) beprasmybės jausmas (angl. meaninglessness), 3) normų nebuvimas (angl. normlessness) ir 4) socialinė izoliacija (angl. social isolation). Skirtingi autoriai galutinai nesutaria dėl minimų susvetimėjimo versijų tarpusavio ir galimų priežastingumo ryšių, pavyzdžiui, ar bejėgystės jausmas yra susijęs su beprasmybės jausmu, o galbūt vienas inicijuoja kitą ir t. t. Vis dėlto tokį susvetimėjimo versijų sąrašą aptinkame dažniausiai. Toliau šiame darbe trumpai detalizuojamos skirtingos susvetimėjimo versijos, kad mokytojai, tėvai, mokyklų darbuotojai, švietimo pagalbos specialistai praktinėse ugdymo situacijose galėtų atpažinti galimą susvetimėjimą.

Unsplash.com nuotrauka

Bejėgystė

Įsivaizduokime situaciją, kurioje mokinys jaučiasi visiškai neturintis galios kaip nors keisti savo ateitį, savarankiškai nuspręsti tiek mikro, tiek makro lygmeniu, jaučiasi ignoruojamas. Ugdymas jam atrodo per didelis iššūkis, jis skirtas tikrai ne jam, jis nieko nesupranta ir taip toliau. Natūralu, kad tokioje situacijoje mokinys linkęs atsitraukti nuo ugdymo arba, kitais žodžiais tariant, susvetimėti. Ugdymas(is) jam tampa svetimas, laiko švaistymas, betikslė veikla. Apie tokio bejėgiškumo jausmo padarinius būtų galima kalbėti tikrai daug ir iliustratyviai, pradedant nesimokymu, atkritimu nuo ugdymo ir baigiant suicidiniu elgesiu. Pastebėtina, kad šis bejėgiškumo jausmas gali būti kuriamas ir sąmoningai ar nesąmoningai palaikomas tėvų, mokytojų, mokyklos administracijos darbuotojų ar bendraklasių pačiais įvairiausiais būdais. Tai taip pat gali būti socialinė-kultūrinė norma (pavyzdžiui, Šariato teisė moterų švietimo klausimu) ar paties mokinio savivertės stoka, psichologinė būsena ir t. t. Bet kokiu atveju atidus pedagoginis žvilgsnis ir laiku bei vietoje užduoti klausimai gali ugdytojui padėti geriau suprasti mokinio situaciją ir pasiūlyti jam ar jai adekvačią pagalbą.

Mackey ir Ahlgren siūlo mokytojams, įtariant, kad mokinį kamuoja būtent bejėgiškumo jausmas, užduoti tokius klausimus. Jie turėtų padėti geriau išsiaiškinti, ar mokinys patiria bejėgiškumo jausmą:

  • Galbūt tau atrodo, kad mokykla yra kalėjimas: mokytojai per griežti, visur vien taisyklės?
  • Galbūt jauti, kad gyvenimo problemos tau yra per didelės ir per sudėtingos?
  • Galbūt nežinai, kas yra gerai, o kas yra blogai, nes aplinkinis pasaulis taip greitai keičiasi?
  • Galbūt bijai paklausti mokytojo, kai ko nors nesupranti?
  • Galbūt tau atrodo, kad kai kurie mokytojai mėgaujasi apsunkindami tau gyvenimą?
  • Beprasmybės jausmas

Shultz ir Rubel (2011) savo tyrime analizavo penkių mokyklos nebaigusių vaikinų istorijas, kuriose gana aiškiai atsiskleidė beprasmybės jausmo matmenys, paveikę mokinių sprendimą atsitraukti nuo ugdymo proceso. Beprasmybės jausmo kaip susvetimėjimo esminis momentas gali būti nusakomas tuo, kad asmuo nebemato prasmės mokytis, mokymasis dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebėra prioritetinis tikslas, jis tampa nebeaktualia veikla. Brown pažymi, kad tokį susvetimėjimo tipą išgyvenantiems mokiniams mokykla ir mokymasis vertinami kaip nesusiję su jų konkrečia ateitimi. Kaip ir kitų susvetimėjimo versijų atveju, beprasmybės jausmas yra labai individualus reiškinys, kurį mokyklos, namų, bendraamžių aplinkose gali sukelti daugelis veiksnių. Brown ir Mau (1992) siūlymu mokytojas ar ugdytojas įtardamas, kad mokinį kamuoja beprasmybės jausmas, turėtų mėginti išsiaiškinti: a) koks mokinio supratimas apie mokyklines veiklas, į kurias šiuo metu yra įsitraukęs?; b) ar ir kaip mokinys supranta mokymosi ir jo konkrečios ateities ryšį? Taip pat prasminga kelti konkrečius klausimus:

  • Ar mokinys jaučia, kad mokykloje mokomasi prasmingų dalykų?
  • Ar mokinys mano, kad mokykloje švaisto laiką?
  • Normų nebuvimas.

Susvetimėjimą analizuojančioje literatūroje nėra įvardinta, ar bejėgiškumo jausmas kuria normų nebuvimą, ar jis gali būti matomas kaip atskiras reiškinys, kuriuo norima atsitolinti nuo ugdymo ir apskritai bendruomenės. Bet kokiu atveju, Brown tvirtinimu, normų nebuvimas čia suprantamas kaip taisyklių laužymas tam, kad būtų pasiektas norimas rezultatas, pavyzdžiui, nusirašinėjimas dėl geresnio pažymio ar pagyrimo, chuliganiškas elgesys siekiant bendraamžių pagarbos ir t. t. Apie normų nebuvimą Mackey ir Alghren taip pat siūlo mokinių klausti:

  • Ar nusirašinėjimą, jei nebūsi pagautas, laikai pateisinamu?
  • Ar galima laužyti įstatymus, jei žinai, kad nebūsi sučiuptas?
  • Ko galima tikėtis iš mokyklos ar klasės taisyklių?
  • Ar yra kokios nors taisyklės, pagal kurias būtų galima gyventi?
Unsplash.com nuotrauka

Socialinė izoliacija

Analizuojant šią susvetimėjimo versiją, Brown manymu, reikia vertinti mokinio fizinį atskyrimą jo socialinėse aplinkose, pavyzdžiui, namuose ar mokykloje. Jei mokinys daug laiko praleidžia vienas, teigia, kad neturi žmogaus, kuriuo galėtų pasitikėti ar į kurį galėtų kreiptis paramos / pagalbos, kokia yra mokinio ir jo bendraklasių-bendraamžių socialinių santykių dinamika. Kitaip tariant, šio tipo susvetimėjimą arba atsitraukimą nuo mokyklos derėtų vertinti kaip kylantį grynai dėl socialinių priežasčių – vienatvės, atskirtumo, nepritapimo paskatintą norą atsiskirti. Mau (1992) siūlo klausti:

  • Ar mokinys turi bent vieną draugą?
  • Ar mokinys dalyvauja mokyklos šokiuose, vakarėliuose ar kitoje neformalioje / bendruomeninėje veikloje?
  • Ar ir kokioms socialinėms grupėms mokinys priklauso?

Apibendrinimas

Susvetimėjimas mokykloje – daugialypis ir sudėtingas fenomenas, aiškinant jo priežastis ir pasekmes dar reikia atsakyti į daugelį klausimų. Vienas tokių – kiek susvetimėjimas yra paplitęs Lietuvos ugdymo įstaigose? Kokie yra mūsiškojo susvetimėjimo bruožai, jo išskirtinumai, pasekmės? Tai yra rimti ir gilūs sociokultūriniai klausimai, reikalaujantys išsamių tyrimų. Vis dėlto tai netrukdo ugdytojams praktikams, savo kasdienėje veikloje susiduriantiems su mokinių apatija, nesidomėjimu, menku įsitraukimu, chronišku nuovargiu ir t. t., mėginti aiškintis, ar tai nėra susvetimėjimo, vedančio į gana liūdnas pasekmes, simptomai. Galbūt laiku ir vietoje užduotas klausimas ar tiesiog pagarbi laikysena su mokiniu gali užkirsti kelią atsitraukimui nuo ugdymo ir padėti mokinį geriau suprasti.

Šioje trumpoje apžvalgoje buvo glaustai pateikti tik esminiai susvetimėjimo bruožai, tikintis, jog tai gali būti dar vienas, kad ir nedidelis, praktinis instrumentas, padėsiantis didinti mokinio – mokytojo – tėvų – mokyklos susikalbėjimą ir tokiu būdu gerinti ugdymo kokybę apskritai. Žemiau pateikiamas nebaigtinis literatūros sąrašas visiems, norintiems plačiau susipažinti su susvetimėjimo mokykloje problema ir konkrečiais žingsniais siekiant tokį susvetimėjimą sumažinti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šaltiniai

Archambault, I., Janosz, M., Fallu, J.-S. and Pagani, L. S. (2009). Student engagement and its relationship with early high school dropout. Journal of Adolescence, 32, 651-670.

Brown, M. R., Higgins, K., & Paulsen, K. (2003). Adolescent Alienation. Intervention in School and Clinic, 39 (1), 3–9.

Hadjar, A., et. al., (2021). Changes in School Alienation Profiles among Secondary School Students and the Role of Teaching Style: Results from a longitudinal study in Luxembourg and Switzerland, International Journal of Educational Research, Vol. 105.

Hascher, T., Hadjar, A.,  (2018). School alienation – Theoretical approaches and educational research, Educational Research, 60:2, 171–188.

Mackey, J., Ahlgren, A. (1977). Dimensions of Adolescent Alienation. Applied Psychological Measurement, 1 (2), 219–232.

Mau, R. (1992). The Validity and Devolution of a Concept: Student alienation. Adolescence, 27 (107), 731–741.

Morinaj, J., Scharf, J., Grecu, A., Hadjar, A., Hascher, T., & Marcin, K. (2017). School Alienation: A Construct Validation Study. Frontline Learning Research, 5 (2), 36–59.

Murdock, T. B. (1999). Status and Motivational Predictors of Alienation in Middle School. Journal of Educational Psychology, 91, 62–75.

Newmann, F. M. 1981. Reducing Student Alienation in High Schools: Implications of Theory. Harvard Educational Review 51 (4), 546–564.

Schulz, L. L., and Rubel, D. J. (2011). A Phenomenology of Alienation in High School: The Experiences of Five Male Non-completers. Professional School Counseling, 14 (5).

Seeman, M. 1959. On the Meaning of Alienation. American Sociological Review 24 (6), 783–791.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu