Sutariam, kad nesutariam! Laisvos mintys, kaip nebijoti konfliktų

Šis nerimas netgi turi savo pavadinimą: kai Kalėdų šventimas šeimoje atrodo tikrai neįveikiamas, kalbame apie natalofobiją! Tačiau, be šios naujos šypseną keliančios fobijos, atsižvelgdamas į įtampą, kurią gali patirti kai kurios šeimos, norėčiau pasidalinti keletu paprastų minčių apie diskomfortą, kurį galime patirti susidūrę su prieštaravimu, nuomonių skirtumu su mums brangiais žmonėmis ir ne tik.

Kaip galėtume kuo taikiau spręsti ar bent išgyventi šias situacijas? Kaip pareikšti savo įsitikinimus nesidraskant tarpusavyje? Kaip ramiai pripažinti, kad kitas žmogus yra teisus, ir dėl to nesijausti žlugusiam? Kaip kartu gyventi vis labiau nesutariančioje visuomenėje?

Jau nuo septintojo dešimtmečio pabaigos yra žinoma (ir šviesūs protai apie tai mus nuolat perspėja), kad Vakarų individualizmo krizė, atrodo, pasiekė naujas aukštumas.

Lietuvoje gerai žinomas lordas Jonathanas Sacksas (jo nepakeičiama „Moralė“ yra tikras 2021 m. literatūrinis įvykis Lietuvoje) kultūrinio klimato kaitą įvardijo kaip „mes“ krizę: „Jei „aš“ pranoksta „mes“, silpsta santykiai, santuokos, šeimos, bendruomenės, kaimynijos, religinės bendruomenės, labdaros organizacijos, regionai ir ištisos visuomenės.“ Ir priduria: nėra laisvumo be moralės, laisvės be atsakomybės, nėra gyvybingo „aš“ be tvaraus „mes“ (ten pat, 37 ir 40 p.).

Šio žymaus akademiko nuomone, vienas iš rimčiausių ir kartu paradoksaliausių šio „mes“ pasireiškimo padarinių liberaliems Vakarams yra vis didėjanti žodžio ir minties kontrolė universitetuose ir visuomenės nepakantumas priešingoms idėjoms. Daugelis žmonių ne tik universitetuose, bet ir šeimoje nebedrįsta diskutuoti tam tikromis temomis ar opiais klausimais, nes bijo būti atstumti.

Kadaise Nietzschė rašė: „Dykuma vis plečiasi: ir vargas tam, kas slepia dykumą širdy“ („Štai taip Zaratustra kalbėjo“, Vilnius, 2022 m., 412 p.). Vargas tam, kuris to nežino, vargas tam, kuris nesuvokia savo vidinės dykumos!

Popiežius Pranciškus panašiai kalba apie didėjančią visuomenės poliarizaciją. Nesename interviu jėzuitų naujienų svetainei „America Magazine“ jis smerkia tokį požiūrį kaip iš esmės nekatalikišką: „Poliarizacija nėra katalikiška. Katalikas negali mąstyti „arba… arba“ ir viską traktuoti kaip poliarizaciją. Katalikiškumo esmė yra „ir… ir“.“ Lietuva neišvengia didėjančios poliarizacijos, netolerancijos augimo ne tik viešojoje erdvėje, bet ir namuose, šeimoje, religinėse bendruomenėse, Bažnyčioje…

Vadinasi, bent mūsų, katalikų, laukia darbas – evangelizuoti savąjį tiesos gynimo būdą, diskutuoti su kitaip manančiaisiais.

Norėčiau pateikti keletą minčių šia tema. Be didelių pretenzijų, nes šiame mus pranokstančiame konflikte visi esame tie mūšio laukai. Visi esame savo laiko vaikai, ir ši „mes“ krizė, regis, ištiko mus be didelių skirtumų ir labai paradoksaliu būdu, nes nemokėjimas sutarti yra tai, kas mus visus sieja! Taigi, jei visi sergame ta pačia liga, kurios simptomai akivaizdžiai sutampa, kodėl nepabandžius gydytis kartu?

Pirmas pastebėjimas paprastas: auga nesutarimai. Sutarkime, kad nesutariame. Tai jau pirma priemonė pažinti tai, kuo sergame, ir, tęsiant Nietzschės mintį, laimingas tas, kuris išpažįsta turintis savyje dykumą ar kuris bent sau pačiam jos neslepia.

Iš kitos pusės, natūralu, kad vyksta konfliktai. Kai imiesi reikšmingo darbo ar esi ištikimas savo idealui, visuomet atsiranda prieštaravimų ar prieštaraujančiųjų.

Arkivyskupas Helderis Kamara, didysis Brazilijos „Nordeste“ (šiaurės rytai) regiono vargšų vyskupas (1909–1999), kartą taip skundėsi: „Kai rūpinuosi vargšais, mane vadina šventuoju, kai užduodu klausimą: „Kodėl tiek daug vargšų?“, mane vadina komunistu.“ Ir iš tiesų kiekvienas didis sprendimas priimamas per tam tikrą (vidinį) konfliktą. „Prieštaravimas yra visų dalykų tėvas“, – rašė graikų filosofas Heraklitas. T. y. visos didžiosios tiesos apie save ar kitus, visi žmogaus sprendimai dažnai gimsta iš prieštaravimų. Tarp pasirinkimo ir konflikto yra stiprus ryšys, nes kiekvienas pasirinkimas gimdo pokyčių procesą, o pokyčiai ne visiems žmonėms yra akivaizdžiai teigiamas dalykas, priešingai!

Todėl esame pirmiausia kviečiami gyventi su šia konflikto tikrove, gyventi be išankstinės konflikto baimės, prisiimti savo asmeninius ar visuomenės konfliktus. Juk realybė yra neatsiejama nuo daugybės frustracijų ir nusivylimų.

Nusimesk kaltinimą, kad negiedi su visais vienu balsu!

Kiekviename iš mūsų yra tylus balsas, kuris liepia laikytis nustatytos krypties, įsilieti į tam tikru būdu mąstančių žmonių grupę. Nuo pat ankstyvos vaikystės mums liepdavo nekelti triukšmo ir neklausinėti, netrukdyti grupei savo (galbūt priešingomis) idėjomis. Kartais po raginimais būti vienybėje su grupe slepiasi įspėjimai nepareikšti pernelyg prieštaringo požiūrio, kitaip tariant, tokie raginimai tave nutildo. Tokiais atvejais turėti kitokią nuomonę atrodo lyg nusikaltimas vienybei ir ramumui.

Šventasis Raštas kupinas kitokių pavyzdžių, ypač pranašų knygose. Babilone potremtinėje žydų bendrijoje išryškėjo du vienas kitą papildantys, bet priešingi požiūriai į žmonių išgyvenamos krizės aiškinimą. Pranašų srovė kritiškiau vertina svetimšalių, tarp kurių Izraeliui dabar tenka gyventi, kultūrą ir religiją. Išminčių srovė plėtoja labiau įtraukiančią viziją, t. y. integruoja teigiamus kitos kultūros elementus.

Įdomu tai, kad Senasis Testamentas išsaugojo abi sroves, nes jos atspindi tikėjimo nuostatas, kurių kiekviena yra savaip teisėta. Tai reiškia, kad Šventajame Rašte yra vietos ginčui, atvirai kritikai, ir tai netgi pripažįstama gėriu, būdu išreikšti Dievo žodį bei savo tikėjimą. Iškeldama Pranašų asmenis į Dievo Žodžio skelbėjų statusą, Biblija pasisako už teisę nesutikti su visuomene ir atvirai prieštarauti.

Visais laikais „pranašiškos asmenybės“ yra tos, kurios nesutinka su tokia, prieštaraujančiųjų tildymo sąskaita kurta, vienybe. Savo buvimu jos yra gyvi iššūkiai bendruomenei, ypač tiems, kuriuos vilioja „avių“ požiūris, bandos ramybė. Jos nepatogios. Vadinamosioms pranašiškoms asmenybėms visada tenka vaidmuo būti pasmerktoms. Jos kaltinamos tikrovės sureikšminimu, jos pavertimu juoda ir balta, o tai, „avių dvasios“ požiūriu, yra didžiulė nuodėmė. Todėl pranašų dažnai laukia liūdnas likimas… Bet ar jie nepadeda bendruomenei?

Laikykis ego dietos

Šiandien pasakyta kritika ar prieštaravimas dažnai laikomi asmeniniu puolimu. Toks požiūris yra spąstai, į kuriuos beveik visi papuolame. Jeigu kitas žmogus kritikuoja mano argumentus, vadinasi, kritikuoja ir atmeta mane visą. Nuomonių konfliktams būdingas polinkis kito asmens žodžius paversti juo pačiu. Jei taip galvojate ir sakote, vadinasi, esate tai.

Priešininką paverčiame priešu. Iš žmogaus, dėl kurio gyvenimo būdo ar išsakytos nuomonės nesutinkame, padarome atstumtąjį. Ir atvirkščiai, jei nesulaukiu kaimyno pritarimo, jei jis atmeta mano nuomonę ar jai prieštarauja, jaučiuosi atstumtas kaip žmogus, imu abejoti savimi kaip asmeniu, nors tai buvo tik idėjos, kad ir kokia svarbi ji būtų, kritika.

Tai rodo vidinę vaikišką iliuziją, už kurios, mano nuomone, slepiasi visagalybės troškimas: visi privalo su manimi sutikti! Tai ganėtinai rimtas brandos trūkumas, kuris pasireiškia nemokėjimu ištverti nusiminimą, kai tau prieštarauja. Taip pat tai yra nemokėjimas priimti savo ribotumą ir tai, kad ne visada esu teisus… Argi ne normalu, kad ne visi su manimi sutinka?

Sureikšmindami kito pasakymą suteikiame jam galią priversti mus abejoti savimi! Bet sureikšminame kito kritiką greičiausiai todėl, kad sureikšminame patys save. O juk čiagi ne apie tave, o apie tai, ką šiuo konkrečiu klausimu galvoji! Manau, kad vienas iš pagrindinių mūsų „mes“ krizių šaltinių yra didelis ir vis besipučiantis ego, kurį Vakarų visuomenė kūrė dešimtmečius… Tačiau kuo didesnis ego, tuo lengviau jį sužeisti.

Taigi laikytis tam tikros ego dietos – puiki priemonė sugyventi su kitaip manančiaisiais.

Mūsų sveiki santykiai

Krikščioniškas tikėjimas ir moralė yra pagrįsti santykių (su Dievu ar kitu žmogumi) taisymo ar atkūrimo galimybe. Atleidimas ar gailestingumas, kurį Kristus ant Kryžiaus tobulai žmogui dovanoja, yra geroji žinia ir tarpusavio santykiuose. Jėzus Evangelijoje mus ragina atleisti septyniasdešimt septynis kartus, vadinasi, nėra jokių priežasčių, dėl kurių su broliu turėčiau galutinai nutraukti santykius. Nors galiu tai padaryti laikinai, tačiau tikėjimas mums sako, kad visuomet galima atleisti. Aatleidimą, kaip tikėjimo centrą, Kristus paverčia normalia santykių dalimi, tarsi gyventi bendruomenėje reikštų nuolat kitiems atleisti, kitus priimti mažuose ir dideliuose reikaluose.

Knygoje „A nous la liberté“ prancūzų psichoterapeutas Christophe’as André (Lietuvoje žinomas išversta knyga „Netobuli, laisvi ir laimingi“, „Tyto Alba“, 2020 m.) rašo, kad sveikų ir funkcionalių žmogiškų santykių požymis yra gebėjimas taisytis, o ne nuolatinis susitarimas:

„Kai susitarimas egzistuoja, tuo geriau, tačiau turime sugebėti diskutuoti ir net nesutikti. Tai taip pat yra skirtumas tarp gyvos ar mirusios poros, gyvų draugų ar mirusios draugystės: gyva yra tai, kas save pataiso, kas gyja. Jei nesugebame iškęsti konfliktų ar nesutarimų, o po to atkurti santykių, esame nuskurdinti: prieštaravimas yra tarsi maistas, kartais kartus, bet labai dažnai gausus maistingųjų medžiagų, kurių mūsų protas nemoka pats pasigaminti.“ (Aut. vert.)

Reguliari atleidimo ir susitaikinimo praktika yra įprastas žmonių santykių kelias. Mūsų santykiai nėra geri, jei nepatiria krizių – jie yra geri, jei yra lankstūs ir net plastiški, mokant save pataisyti, pasinaudoti atleidimo ištekliais. Krikščioniškoje moralėje, t. y. taip, kaip Dievas nori mus matyti gyvenant, nėra negrįžtamo taško, nes blogis netaria paskutinio žodžio. Dieviškoji malonė ir žmogiškasis laikas yra ištekliai, padedantys pataisyti tai, kas kartais būna smarkiai pažeista.

Tiesa atrandama (bent) dviese

Vienas iš ypač iškalbingų „mes“ krizės, apie kurią kalba J. Sacksas, simptomų yra tikėjimas ar įsivaizdavimas, kad tiesą galima suvokti mokslininko kabineto vienatvėje ar izoliuotoje laboratorijoje… Tačiau dažnai ši tiesa, kurią žmogus randa vienas, lieka labai asmeniška, ir tam, kad ji iš tikrųjų tamptų tiesa, ji turės išeiti iš izoliacijos ir susidurti su pasauliu. Tas, kuris tiesą atranda vienas, lieka vienas su savo tiesa.

Tai, kad krikščionių Dievas yra vienas trijuose asmenyse, mums sako, jog tiesos reikia ieškoti tarpasmeninėje bendrystėje, apsikeičiant idėjomis. Ši teologinė vizija daro įtaką mūsų veiklai Bažnyčioje ir savo ruožtu veikia mūsų šiuolaikinę visuomenę: būtent idėjų susitikimas sukuria tiesą. Popiežiaus Pranciškaus pradėtas Sinodinis kelias yra šio tarpasmeninio susitikimo, kuriame gali gimti tiesa, išraiška.

C. André savo knygoje aptaria įdomų tyrimą: kai savanorių prašoma įvertinti tam tikro kalno aukštį, kalnas atrodo ne toks aukštas, o jo šlaitas ne toks status, jeigu šalia stovi draugas. Tačiau atliekant tą patį vertinimą tiems patiems savanoriams esant vieniems, kalnas atrodo aukštesnis, o šlaitas – statesnis (Ch. André, „A nous la liberté“, 231 p.).

Jei net tylus draugo buvimas psichologiškai keičia mūsų tikrovės, tiesos suvokimą, tai ką kalbėti apie susitikimą su kitu, ne vien paprastą buvimą.

Bioįvairovė ir psichoįvairovė

Tokia dialogo tiesos samprata reikalauja išmintingai mokėti save apsupti kitais. Lygiai taip pat, kaip mes giname biologinę įvairovę, kurioje pripažįstame gėrį, saugotiną mums patiems ir kūrinijai, taip ir psichologinė įvairovė yra socialinis gėris, kurį reikia saugoti.

Vakarų pasaulyje, kuris didžiuojasi esąs tolerancijos ir įvairovės pasaulis, stebime priešingas tendencijas. Nuo 2010-ųjų aktyvistas Eli Pariseris teoriškai apibrėžė „filtravimo burbulą“, kuris reiškia tiek interneto vartotoją per įvairius filtrus pasiekiančios informacijos filtravimą, tiek intelektualinę ir kultūrinę izoliaciją po to, kai be vartotojo žinios duomenys yra suasmeninami. Socialiniai tinklai iš tikrųjų sukuria bendraminčių burbulus.

Tačiau tai, kas vyksta su šiuolaikinėmis technologijomis, pirmiausia yra liūdna, bet sykiu ir labai įprasta žmogiška tendencija. Šiuo atveju technologijos tiesiog atkartoja mūsų žmogiškus poelgius. Dažnai burbulus kuriame patys to net nesuvokdami. Ir jie galiausiai tampa šarvais, apsaugančiais mus nuo kitų, arba net kalėjimais.

Jėzus, kurdamas savo Bažnyčią, rūpinosi, kad apaštalai išvengtų šio burbulų reiškinio: kryptingas vaikų, moterų ir nusidėjėlių priėmimas liudija, jog jis nuolat rūpinosi, kad būtų išvengta natūralaus polinkio, gresiančio kiekvienai žmonių grupei. Dievas įveda į Bažnyčią naujovę, kuri neleidžia užsidaryti savyje, o šios nerimą keliančios naujovės prototipas yra Sekminės. Šventoji Dvasia yra jėga iš aukščiau, kuri išjudina mokinių grupę judėti vieniems kitų link. Šventoji Dvasia yra the go-between God, kaip taikliai ją pavadino anglikonų vyskupas Johnas Tayloras (1914–2001) savo to paties pavadinimo knygoje. Dievas kuria santykius ir stumia kito link, kad jį sutiktume.

Pasitelkti žilų plaukų ekspertizę

Socialinėje įvairovėje yra ne tik autoritetingų ekspertų ar asmenų, bet ir visų pirma tų, kurie buvo prieš mus, tų, kurie prieš mus išgyveno panašias krizes ir konfliktus. Ne todėl, kad jie būtų tokie patys (nes kiekvienai epochai būdingi savi konfliktai), bet todėl, kad konfliktai yra sužeistos žmogaus prigimties padarinys. Senoliai patyrė išbandymų ir kančių, padėjusių pasisemti išminties, kuria galime pasinaudoti ir mes. Kaip sako Vakarų Afrikos patarlė: „Ką senolis mato sėdėdamas, jaunas nemato stovėdamas.“

Popiežius Pranciškus skiria didelį dėmesį šiam vyresniųjų, senelių išminties aspektui: „Vyresnieji, seneliai turi gebėjimą suprasti sudėtingas situacijas: turi didžiulį gebėjimą!“ (popiežius Pranciškus, 2014 m. rugsėjo 28 d., Vyresniųjų diena). Senojo Testamento kultūra vertina senolius, tai liudija štai tokia citata: „Žili plaukai yra garbės vainikas, laimėtas doru gyvenimu“ (Pat 16, 31).

Būtent su tokia mintimi gimė originali iniciatyva – 2007 m. Nelsono Mandelos įkurta organizacija „The Elders“. Tai nepriklausoma pasaulinių lyderių grupė, siekianti taikos, teisingumo ir žmogaus teisių puoselėjimo. Pagrindinė idėja – priimti sprendimus su išminčių pagalba. „The Elders“ siūlo žilų plaukų ekspertizę.

Mūsų vadinamosios įtraukiosios visuomenės turėtų dėti daugiau pastangų sugrąžinti išminčius ir senolius į savo gretas, į savo bendruomenes. Stebina, kai koks jaunas ministras ar kokias nors svarbias pareigas einantis žmogus giriamas už tai, kad yra tiesiog jaunas… Kai tai niekuo nesusiję su kokiu nors nuopelnu ar įgytomis kompetencijomis. Taip pat stebina, kai giriama jaunų žmonių meilė, nors ji dar nėra nei patyrusi, nei įrodžiusi savo stiprumą. Priešingai, daug labiau jaudina dviejų vyresnio amžiaus žmonių ištikima meilė.

Rasti vyresnįjį savo kelyje, ypač sudėtingame tarpasmeninių konfliktų kelyje, gali būti palaiminimas ir tikrasis kelias į išganymą. Bibliniame pasakojime apie jaunąjį Samuelį (1 Sam 3) būtent vyresnysis Elis, kuris nėra didelio šventumo pavyzdys, padeda jaunuoliui atverti duris į santykį su Dievu. Jaunuolis Samuelis neįmena savo vidinio pašaukimo mįslės. Jis nesupranta nei klausimo, nei to, kas jį uždavė. Todėl negali atsakyti.

Išeitį iš vidinio konflikto jam atveria vyresnysis: „Tu sakyk: ,Kalbėk, Viešpatie, tavo tarnas klauso’“, pataria Elis. Todėl vyresnysis yra ne šventasis (ir juo geriau, jei jis toks), bet žmogus, turintis patirties ir mokantis ją perduoti, mokantis mokyti. Jis nebūtinai turi atsakymus, bet jis atveria kelius, duris, kad būtų galima rasti sprendimą. Vyresnysis ne užima jaunuolio vietą, bet pataria.

Tikintysis ir fanatikas

Galiausiai, nors esame pašaukti būti žmonės, atviri mus supančiam pasauliui, taip pat turime būti nuoseklūs ir įsitikinę. Mūsų visuomenėje tvirtų įsitikinimų turintis žmogus paprastai nėra gerai vertinamas. Greičiausiai jis bus pavadintas fanatiku ar priskirtas pavojingų ar vengtinų žmonių kategorijai.

Būdami tikintieji, savo viltį grindžiame absoliučiais principais, todėl turime tam tikrų įsitikinimų, kuriais sunku abejoti. Pavyzdžiui, Dievo egzistavimu, laisve praktikuoti savo tikėjimą, gyvybės sakralumu, šeimos samprata ir t. t. Juk būtent dėl šių įsitikinimų visą gyvenimą galima paskirti tam tikram tikslui, misijai, meilei, Dievui.

Galbūt iš tikrųjų dauguma, kritikuojanti tvirtus įsitikinimus turinčius žmones, painioja įsitikinimus su fanatizmu. Tačiau šie dalykai smarkiai skiriasi.

Fanatizmo neišgydysime, jei išugdysime drungnus ir abejojančius žmones. Fanatiko problema yra ne tai, kad jis tiki per daug ar per smarkiai, o tai, kad jis tiki per mažai: jei būtų tikrai įsitikinęs, jam nereikėtų savo žinią lydėti baisiausiais suvaržymais ir grasinimais. Tikintysis tvirtai ir gražiai mus to moko: jam nereikia būti drungnam, kad būtų taikus.