2021 09 08

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Sutarimas dėl šeimos sampratos – įmanomas?

Erlendo Bartulio / Laisvos visuomenės instituto nuotrauka

Rugsėjo 6 d. vyko Laisvos visuomenės instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto organizuota konferencija „Šeima – visuomenės ir valstybės pagrindas. Sutarimo link“.

Laisvos visuomenės instituto valdybos pirmininkas Audrius Globys teigė, kad mintis organizuoti konferenciją kilo stebint naujai pasirodančias teisėkūros iniciatyvas. Pavyzdžiui, partnerystės įstatymo, Stambulo konvencijos ratifikavimo, lyties keitimo įteisinimo iniciatyva ir neapykantos kalbos įstatymo normų keitimas. Pasak jo, šiomis teisėkūros iniciatyvos, kuriomis siekiama iš esmės keisti visuomenės ir valstybės pagrindus, yra vykdomi be „atviros diskusijos, ignoruojant visuomenės daugumos nuomonę, naudojant ideologiškai angažuotą manipuliacijų politiką, oponentų marginalizavimą ir tikslinę propagandą žiniasklaidos priemonėse“.

Laisvos visuomenės instituto valdybos pirmininkas taip pat atkreipė dėmesį, kad ši manipolitika sukėlė didžiausią visuomenės nepasitikėjimą institucijomis ir žiniasklaida per visą atkurtos Lietuvos laikotarpį. Taip pat ir vedė susiskaldymo, susipriešinimo, demokratijos nuosmukio, įvairių visuomenės grupių radikalėjimo ir baimės viešai išsakyti savo nuomonę link. „Akivaizdu, kad kaip visuomenė ir kaip valstybė esame gilioje krizėje“, – teigė A. Globys ir įvardino konferenciją kaip platformą, kurios siekiamybė – sudaryti galimybę išsakyti savo nuomonę skirtingų sričių ekspertus – filosofijos, teologus, teisininkus ir kt.

Minėtoje konferencijoje savo pranešimus skaitė 8 prelegentai: ark. dr. Kęstutis Kėvalas, prof. dr. Alvydas Jokubaitis, dr. Irena Eglė Laumenskaitė, dr. Vygantas Malinauskas, kun. Algirdas Toliatas, doc. dr. Paulius Čerka, doc. dr. Ramunė Jurkuvienė ir doc. dr. Vaidotas Vaičaitis. Visgi šiuo tekstu nesiekiu apžvelgti prelegentų pranešimų (juos išklausyti galite čia), tačiau trumpai pažvelgti į esmines idėjas, kurios buvo plėtojamos konferencijos metu. Jas, atliepiant į konferencijos žiūrovams aktualius klausimus, atskleidžia po pirmosios ir antrosios pranešimo dalių vykusios prelegentų diskusijos.

Erlendo Bartulio / Laisvos visuomenės instituto nuotrauka

„Privataus gyvenimo pasirinkimai negali visiems sukurti pareigų“

Pirmosios diskusijos metu buvo iškeltas klausimas: ar įmanomas sutarimas dėl šeimos sampratos? A. Jokubaitis sakė: „Sutarimas yra įmanomas, tik reikia sustabdyti „pažangos arklius“. Tie, kurie nori daugiau laisvės, pradėjo lipti per konstitucines žmonių teises, pradėjo skiepyti dalykus, kurie neturi nieko bendro su šeima.“ Jis pabrėžė, kad katalikai nenori „niekam primesti savo šeimos sampratos, savo moralinių, religinių, ir filosofinių įsitikinimų. Lygiai taip pat prašome, kad to nedarytų kita pusė. Atitraukiame arklius ir viskas, gyvename toliau. Dalykas išspręstas. Tai – taip paprasta, kad dabar pasakęs pats nustebau“.

Tačiau, jeigu spręsti kylančias problemas yra taip paprasta, kyla klausimas: ar šeimos samprata yra laisvas disponuoti kiekvienas? Ar konstitucinė nuostata, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, nėra tik tuščia ir sentimentali deklaracija? Ir ar Konstitucijos argumentas šiais laikais dar tebėra pakankamas pagrįsti prigimtines žmonių teises?

Pasak dr. V. Malinausko, nepriklausomai nuo mūsų religinių, filosofinių įsitikinimų, turime pripažinti, kad sudarę santuoką vyras ir moteris yra šeima. Tuo tarpu kiti tam tikrų visuomenės grupių požiūriai negali „visai visuomenei generuoti vienodos pareigos jį priimti, nes tai būtų laisvės apribojimas, kuris pažeistų laisvę vadovautis pagal savo įsitikinimus. Bet kaip tai galima išspręsti? Aš manau, kad tai galima padaryti remiantis Konstitucija. Turime kalbėti apie tai, apie ką kalbėjo politikos filosofas Isaiahas Berlinas – kiekvienas visuomenės narys turi turėti pakankamą privačios laisvės erdvę, kurioje jis gali gyventi gyvenimą taip, kaip jis nori, neklausydamas niekieno išorinių nurodinėjimų“.

Jis pažymėjo, kad Lietuvoje nėra ribojamas žmonių gyvenimo būdo pasirinkimas, tačiau valstybė turėti laikytis pozicijos, kad asmens „privataus gyvenimo pasirinkimai negali visiems sukurti pareigų, jeigu mes [kaip visuomenės nariai] neturime priežasties joms pritarti“.

Prof. A. Jokubaitis, pritardamas dr. V. Malinausko pranešimo metu pasidalintoms įžvalgoms teigė, kad „valstybė yra neutrali gėrio sąvokų atžvilgiu“ ir grindžiama politiniais principais, kuriems ne visada galime pritarti. Jis teigė: „Išrinkti mūsų atstovai parlamente ieško parlamentinės daugumos tam, kad apgintų, kaip jie sako – mažumą, bet visiškai nemato, kokia yra dauguma žmonių demokratijoje. Tai – įdomios demokratijos grimasos. Iš kur šiuo momentu tos įtampos kilo? Iš to, kad mes jaučiamės jiems neatstovaujami.“

Atskirti asmenį ir ideologiją

Dr. I. E. Laumenskaitė pabrėžė, kad nereikėtų painioti asmens orientacijos su ideologija. Pasak jos, reikia skirti dvi sąvokas – homoseksualumą ir homoseksualizmą. Nors homoseksualizmas negali būti vertinamas kaip adekvatus šeimos santykis, bet polinkį į homoseksualumą turintis asmuo turi būti priimamas, nebūti atskirtas.

„Kai kalbama apie dialogą, mes jį ne taip suprantame. Mes suprantame kaip du monologus. Sunkiausias dalykas yra priimti kitą kaip kitokį. <…> Tai yra iššūkis kiekvienam iš mūsų, nemanau, kad tai nėra iššūkis katalikams. Pasižiūrėkite, kaip jie laikosi tarsi teisingų pozicijų, bet jie nemato realaus žmogaus“, – sakė dr. I. E. Laumenskaitė.

Jai antrino ir prof. A. Jokubaitis sakydamas, kad atėjo laikas išmokti atskirti paprastą dalyką: idėjas, kurias asmuo turi, ir asmenį, kuris jas išsako. „Kaip Dostojevskio mėgta frazė – idėja prarijo žmogų. Man atrodo, kad Lietuvoje visą tautą baigia suryti idėjos. Aš ne prieš idėjas, jos judina kariuomenes ir kalnus, bet nepaisant to, vieną dieną, kai artės jūsų laidotuvių diena, deja, visos šitos diskusijos bus nereikalingos. Paskutinę dieną savo idėjų į įkapes neįsidėsite.“

Erlendo Bartulio / Laisvos visuomenės instituto nuotrauka

Teisinių sprendimų paieškos

Antroje konferencijos dalyje vykusioje diskusijoje kun. A. Toliatas siūlė surasti teisinį sprendimą, kuris nepažeistų nė vienos visuomenės grupės teisių: „Kaip atrasti tokius sprendimus, tai – teisininkų darbas. <…> O jeigu nepavyktų atrasti tokio sutarimo, galbūt, būtų galima išlaikyti neutralitetą, neprimesti. Nežinau, kuris kelias būtų geresnis.“

Kun. A. Toliatas teigė, kad katalikai norėtų gyventi pagal savo supratimą ir kad ši teisė jiems būtų užtikrinta. Pavyzdžiui, šeima turėtų būti atsakinga už savo vaikų auklėjimą. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Škotijos vaikų darželiuose, kur „vaikai yra kviečiami pasirinkti savo seksualinę tapatybę ir nuslėpti tai nuo tėvų. Aš manyčiau, kad čia jau yra tam tikras prasilenkimas ir tai yra vienas iš pavyzdžių“.

Kunigas teigė: „Yra daugybė dalykų, kuriuos įstatymai turėtų užtikrinti, bet įsijungia ir kitos spaudimo priemonės <….>, tu jau bijai pasakyti tai, kuo tiki, kuo gyveni, nes žinai, kad sulauksi didžiulės reakcijos. Vėlgi norėtųsi, kad laisvoj šaly žmogus galėtų turėti kitokią nuomonę <…> ir kad tavęs neužsipultų dėl tavo nuomonės, įsitikinimo, sąžinės laisvės. O dabar to nėra ir panašu, kad situacija dar labiau radikalėja.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tuo tarpu doc. dr. P. Čerka teigė, kad vargu ar „būtų galima tikėtis tokio sutarimo, kuris buvo pasiektas tarp politinių jėgų dėl, pavyzdžiui, eurointegracijos krypties. Kita vertus, mes turime Konstituciją. <…> Išties ne visi žmonės už ją balsavo, ji nėra šimtu procentų atspindinti visų žmonių valią, ir vis dėlto mes sakom, kad tai yra visuomenės sutarimą atspindintis dokumentas. Nesitikiu, kad galima pasiekti šimtaprocentinį konsensusą, bet gal galima pasiekti visuomenės sutarimą, kaip mes pasiekėme [susitarimą] priimdami Konstituciją.“

Kaip teisinį sprendimą, kuris šeimos santykių nekurtų, bet spręstų kartu gyvenančių asmenų praktines problemas, jis siūlė susitarimą dėl bendro gyvenimo. „Suprantu, kad jis neatliepia [partnerystės įstatymą palaikančiųjų] lūkesčių ir nėra partnerystės įstatymas, bet jis neužkerta kelio tai visuomenės daliai, kuri mano, kad turėtų būti kitas reguliavimas, ir jo siekti. <…> Šis įstatymas atliepia socialinę realybę ir išsprendžia poreikį sureguliuoti plačiai išplitusias įvairaus bendro gyvenimo formas. Jis neapsiriboja porų bendru gyvenimu, yra universalesnis.“

Parengė Aušra Čebatoriūtė