Suverenitetas XXI amžiuje

Ką šiandien reiškia sąvoka suverenitetas? Ar valstybių narystė sąjungose ir aljansuose sustiprina suverenumą suteikdama platformą, kur tavo balsas bus išgirstas ir lems sprendimą? Ar vis dėlto riboja suverenitetą, dalį jo perduodama viršvalstybinėms institucijoms? Kaip suverenumo sąvoka yra manipuliuojama ir kaip toms manipuliacijoms atsispirti? Tai nėra tik teoriniai klausimai pokalbiui prie arbatėlės, tačiau diskusija, kurioje rasti atsakymai gali lemti svarbius politinius pasirinkimus.

„Mes turime klausti: ką XXI amžiuje reiškia suverenitetas? Man tai reiškia galimybę be perstojo dirbti, keliauti, studijuoti ir užsiimti verslu 27 valstybėse. Tai yra gebėjimas sutelkti savo pajėgumus ir kalbėti vieningai pasaulyje, pilname didžiųjų galių. Krizės akivaizdoje tai reiškia padėti vienas kitam, užuot mėginus stotis ant kojų pavieniui. Europos Sąjunga parodo, kaip tai veikia praktikoje“, – 2020 metų pabaigoje, komentuodama ES ir Jungtinės Karalystės derybas, teigė Europos Komisijos prezidentė Ursula von der Leyen.

Tuomet Rusijos valstybinio kanalo RT komentatorius suskubo pareikšti, kad EK prezidentė nieko nenutuokia apie suverenitetą, nes pastarasis reiškia valstybės gebėjimą priimti sprendimus be išorinio kišimosi, kai dar 27 valstybės nesikiša į įstatymų leidybos procesą, jų įgyvendinimą, užsienio ir gynybos politiką. Nieko stebėtino – Kremlius ir jo kontroliuojama žiniasklaida visomis įmanomomis progomis siekia akcentuoti, kad Europos Sąjunga iš valstybių narių atima suverenitetą, galimybę vykdyti savarankišką politiką.

Įvairiomis aplinkybėmis Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida taikosi į ES, kartais skelbdama apie „Briuselio diktatūrą“, kartais priešingai – pranašaudama ES žlugimą pandemijos akivaizdoje ar akcentuodama bei kurstydama takoskyras tarp valstybių narių. Be to, įvairiomis progomis vis pasigirsta ir ES lyginimas su Sovietų Sąjunga, skirtas buvusių sovietų okupuotų, o dabar prie ES prisijungusių valstybių gyventojams. Taip siekiama Briuselį parodyti kaip naują okupantą, atėmusį išsikovotą nepriklausomybę. Viso to tikslas – dezinformaciją pasitelkti kaip dalį hibridinės agresijos instrumentarijaus, siekiant silpninti ES kaip geopolitinę oponentę.

Tačiau nerimauti verta ne tik dėl Kremliaus dezinformacijos, kurią būtina demaskuoti ir kuriai reikia ugdyti atsparumą. Susirūpinimą kelia tai, kad Kremliaus dezinformacija, skelbianti, kaip Briuselis riboja valstybių narių suverenitetą, pataiko į jautrią vietą. Štai neseniai „European Council on Foreign Relations“ (ECFR) ekspertai Ivanas Krastevas ir Markas Leonardas atliko tyrimą apie tai, ką 12 ES valstybių europiečiai galvoja apie JAV ir Kinijos Šaltojo karo grėsmę. Jie akcentavo kintančią suvereniteto sampratą. „Anksčiau suverenitetas reikšdavo laisvę prisijungti prie norimo karinio ar politinio aljanso, o dabar vis dažniau jis yra suvokiamas kaip galimybė priešintis savo aljansų partnerių pozicijai, užuot sekus bendrą liniją. Šiandien europiečiai į pasaulį žvelgia per būtinų partnerių, o ne fiksuotų aljansų prizmę“, – konstatuoja tyrimo autoriai.

European Council on Foreign Relations. ECFR nuotrauka

Kitaip tariant, nors ir būsime teisūs sakydami, kad Kremlius taikosi silpninti ES pamatus nuolatos akcentuodamas, jog ES yra valstybių suvereniteto griovėja, uzurpatorė, tačiau neužtenka vien susitelkti į dezinformacijos paneigimą. Būtinas šviečiamasis darbas, kuris pristatytų piliečiams tai, kaip veikia ES. Šis formatas leidžia valstybių narių balsui būti girdimam, lemti priimamus spendimus ir taip spręsti globalinius iššūkius, kurių nė viena valstybė narė, ypač mažosios, negebėtų išspręsti pavieniui.

Be to, dar vienas aktualus jau minėto ECFR tyrimo atradimas yra susijęs su tuo, kad tik 13 proc. europiečių mano, jog JAV vyriausybė turi didžiausią įtaką tam, kaip vystosi pasaulis, ir tik 6 proc. mano, kad ši įtaka Kinijos valdžios rankose. 14 proc. respondentų mano, kad ši įtaka slapto elito rankose, 16 proc. tiki, kad didžiausią įtaką turi tokie milijardieriai kaip Billas Gatesas ar George‘as Sorosas, o dar 22 proc. – daugiausia iš visų – mano, kad lemiama įtaka yra tarptautinių verslo korporacijų rankose. Ir šiuo atveju svarbu tai, kad antroje vietoje (21 proc.) rikiuojasi nuostata, kad pasaulio raidą labiausiai lemia kartu besidarbuojančios legitimios nacionalinės vyriausybės ir parlamentai. Kitaip tariant, bendradarbiavimo, daugiašalių formatų, narystės mūsų pasirinktą geopolitinę, vertybinę kryptį įkūnijančiose sąjungose ir aljansuose akcentavimas yra tas kelias, kurį pasirinkę galime būti ne globalaus pasaulio iššūkių purtomi objektai, bet lemiantys subjektai.