Šv. Agota – kankinė, numaldanti ugnį

Šio vardo ji iš tiesų nusipelnė. Pasakojama, kad Agota 250-aisiais mirė kankinama. Praėjus lygiai metams po jos mirties, Katanijos miestui, kuriame, manoma, šventoji gimė, kilo grėsmė staigiai išsiveržus ugnikalniui. Siaubo apimti gyventojai ėmė šauktis jaunosios kankinės užtarimo, kad miestas būtų apsaugotas nuo beveik tikėtino baisaus sunaikinimo. Šventoji išklausė maldavimus, ir kaitri, visa deginanti lava tarsi kažkieno paliepimu sustojo prie miesto sienų. Nuo to laiko Sicilijos gyventojai šv. Agotos šaukiasi kaskart, kai ugnikalnis pabunda ir savo ugnies gaivalu ima kelti grėsmę miestui.

Kilusią iš kilmingos ir turtingos šeimos Agotą kelis kartus prašė tekėti konsulas Kvincianas, pagonis, susižavėjęs jos grožiu. Tačiau ji tvirtai atsisakydavo tekėti, jos nuomonės nepadėjo pakeisti nei įkalinimas, nei patys žiauriausi kankinimai, kurių ėmėsi dėl jos nuolatinio atsisakymo įširdęs konsulas.

Kvinciano širdyje meilė virto akla neapykanta, todėl jis Agotą pažemino priversdamas tarnauti pagonių deivei Vestai, nes tikėjosi, kad ji atsisakys krikščionybės.

Kaip pasakojama, jis kurstė ją nusidėti, paliepęs uždaryti vienoje kameroje su sąvadautoja. Tačiau visi mėginimai buvo bevaisiai, nes Agota, tikėjimo sustiprinta, visus kankinimus ištverdavo ir stebuklingai nuo jų nenukentėdavo.

Galiausiai atstumtasis gerbėjas liepė Agotą nužudyti, ir ji, šaukdamasi Dievo, mirė deginama ant lėtos kaitrios ugnies. Būtent dėl šios jos žiaurios agonijos žmonės ėmė šauktis jos užtarimo dėl ugningos lavos.

V amžiuje popiežius Simachas dedikavo Agotai baziliką Apijaus kelyje, o jos vardo, įtraukto į šv. Mišių kanoną, dar ir šiandien šaukiasi Palermo ir Katanijos miestų, kurie varžosi dėl teisės būti Agotos gimtuoju miestu, gyventojai.

Parengta pagal Piero Lazzarino „Naująją šventųjų knygą“ („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011 m.).