2021 06 13

Magnificat.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Šv. Antanas Paduvietis – greičiausiai kanonizuotas šventasis

Wikipedia.org nuotrauka

Antanas Paduvietis, kurio tikrasis vardas Ferdinandas, 1195 m. gimė Lisabonoje. Jaunas vaikinas patikdavo visiems. Jis visados buvo apsuptas gausaus būrio draugų ir juos mėgo. Tačiau draugai dažnai turėdavo ieškoti Ferdinando, nes jis mėgdavo pasislėpti katedroje priešais Marijos altorių ir klausytis Dievo, kuris kalbėdavo jo širdyje.

Vieną iš šių ypatingų intymumo su Dievu akimirkų Viešpats pakvietė Ferdinandą sekti Jį. Šis pašaukimas į skaistumą ir kvietimas pašvęsti visą savo gyvenimą Dievui jaunam paaugliui tapo sunkios kovos pradžia: stengiantis atsisakyti lengvo gyvenimo, šlovės, malonumų ir garbės, kuriuos siūlė jo šeima ir aplinka. Galiausiai nugalėjo meilė Dievui. Vaizduodamas šį savo radikalų sprendimą Ferdinandas pirštu ant vienos bažnyčios plokštės nubrėžė kryžių. Kryžius, įspaustas į akmenį, žymi galybę Dievo, kuris duoda malonės su kaupu tam, kuris atsiduoda Jam.

Šv. Augustino kanauninkai

Kad atsilieptų į šį vidinio vienuolinio gyvenimo troškimą ir galėtų toliau tęsti studijas, 1210 m. Ferdinandas įstojo į Šv. Augustino kanauninkų vienuolyną. Tačiau draugai, kurie nesuprato naujojo jo gyvenimo, buvo per arti Lisabonos, todėl nuolat lankė Ferdinandą ir atitraukdavo nuo kontempliacijos, stengdamiesi grąžinti jaunuolį prie pasaulio dalykų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Draskomas vis didesnės vienybės su Dievu troškimo ir praeities draugų, kurie priminė pasaulį, Ferdinandas pasiprašė leidimo išvykti į nuošalesnį vienuolyną. Jis buvo išsiųstas į Šv. Kryžiaus vienuolyną Koimbroje (190 km nuo Lisabonos). Čia jis toliau tęsė Dievo ieškojimus maldoje ir studijuodamas, nors jam pavesta tarnystė ir trukdė skirti tam užtektinai laiko. Ferdinandas buvo durininkas, o tai reiškė, kad jis nuolat buvo trukdomas. Tačiau viskas yra malonė! Tik nedaug laiko galėdamas praleisti bibliotekoje jaunuolis lavino atmintį mintinai mokydamasis tai, ką per trumpą laiką spėdavo perskaityti. Taip pat jis išmoko ir nuolat melstis – netgi nedalyvaudamas pamaldose.

Vieną dieną, kai per Pakylėjimą suskambėjo varpas, Ferdinandas nusilenkė iki klauzūros grindinio, o jį lydintis svečias staiga pamatė, kaip atsivėrė aukštos, storos, gerai įtvirtintos bažnyčios sienos, kad jie abu galėtų pagarbinti Dievą Ostijoje… Būdamas durininku Ferdinandas susipažino su pranciškonais. Pirmieji broliai, Pranciškaus atsiųsti į Portugaliją, Koimbroje įkūrė ermitažą, pavadintą šv. Antano vardu. Brolis Ferdinandas pranciškonus labai pamilo. Jis kiekvieną kartą labai džiaugdavosi, kai jie apsilankydavo prašydami maisto. Juose jis matė idealą, kuriuo nori sekti: paprasta Evangelija. Deja, Šv. Kryžiaus vienuolynas gyveno iš karaliaus dosnumo, o šis kartais būdavo pernelyg dosnus savo aukomis. Be to, vienuolynas turėjo prestižinę biblioteką, o ordino generolo būstinė buvo tikras architektūros šedevras. Visa tai nesudarė palankių sąlygų santūrumo ir griežtumo troškimui, kuris degė Ferdinando širdyje. Kartą jis priėmė penkis naujus brolius, atėjusius prašyti išmaldos. Tai buvo penki pirmieji broliai, kuriuos šv. Pranciškus išsiuntė į misiją Maroke. Šis susitikimas labai sukrėtė Ferdinandą. Penki misionieriai su storais tamsiais rudais vienuolių abitais nebeišėjo jam iš galvos. Jie išvyko skelbti Evangelijos musulmonams, kaip vargšai, be jokios gynybos, pasiruošę atiduoti savo gyvybes skelbdami Kristų.

Beje, dėl šių pirmųjų penkių pranciškonų kankinių relikvijų, kurias pervežant aplankytas ir vienuolynas, kuriame gyveno Ferdinandas, jis apsisprendė prašyti savo vienuolyno vyresnybės leidimo po kelių mėnesių įstoti į pranciškonų vienuolyną turint tvirtą pasiryžimą numirti kankinio mirtimi: „Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ (Jn 15, 13)

Brolis Antanas

Gavęs vyresniojo palaiminimą, Ferdinandas įžengė į Šv. Antano, kurio vardą ir gavo, ermitažą. Čia jis atliko noviciatą atrasdamas gyvenimą, tenkinantį giliausius jo troškimus. Jis tapo kunigu, nors tebuvo 25 metų. Jo troškimas atiduoti savo gyvenimą Kristui toks galingas, kad netrukus po noviciato brolis Antanas buvo išsiųstas į Maroką kaip brolio Filipo palydovas.

Kelionė praėjo be įvykių, bet vos įžengęs į arabų žemę Antanas smarkiai susirgo ir suprato turįs nedelsiant grįžti. Ši svarbi kliūtis, trukdanti išsipildyti troškimams, privertė jį grįžti į save. Ką jis nuveikė dėl Dievo? Ar stengėsi įvykdyti Dievo valią, ar savo? Kankinystės troškimas kilo iš Dievo ar iš jo paties?

Mulas ir Eucharistija

Vieną dieną Rimi miestelyje, kuriame labai papilto erezija, Antanas ruošėsi kalbėti apie Kristaus buvimą Eucharistijoje, tačiau jį nutraukė eretikų vadas, vardu Bonvilas, sušukdamas: „Kaipgi, Kristus uždarytas menkame duonos gabalėlyje?..“ Pabandęs jam žodžiu paaiškinti visą Dievo meilės galybę, kuri nuolankiai pasireiškia duonos gabalėlyje, ir matydamas, kad jam nepavyko palenkti to žmogaus užsispyrimo, Antanas atliko tikėjimo aktą, kuris liudijo jo pasitikėjimą Dievu. Jis paprašė žmogų neduoti ėsti savo mului tris dienas ir ateiti su juo pažiūrėti, ar jis toks pats užsispyręs kaip ir šeimininkas. Po trijų dienų žmogus atėjo su mulu ir avižų maišu, kurį laikė taip, kad mulas visiškai buvo į jį panardinęs snukį. Iš štai Antanas atėjo su Švenčiausiuoju Sakramentu ir pastatė jį ant improvizuoto altoriaus. Kai tik mulas pastebėjo Viešpatį, paliko avižas ir sulenkė kelius nusilenkdamas Viešpačiui.

Šioje visiško atsidavimo dvasioje Antanas grįžta į Portugaliją, pasiruošęs padėti broliams Koimbroje. Tačiau Dievas jo laukė kitur… Kelionėje atgal laivą ištinka audra, todėl jis atsiduria prie Italijos krantų. Čia Antanas sužino apie visų mažųjų brolių kvietimą į kapitulą Šv. Angelų Marijos koplyčioje Asyžiuje kitų metų gegužės 30 d. Taip Dievo Apvaizda vedė žmogų, kuris jam atsidavė. Italijoje, užmiršęs savo praeities gyvenimą ir studijas, leidosi mokomas paties šv. Pranciškaus ir jo brolių. Kapitulai pasibaigus broliai grįžo į savo ar buvo išsiunčiami į įvairias provincijas. Likęs vienas br. Antanas buvo priverstas prašytis vietos ir buvo išsiųstas kaip kapelionas į Romanjė ermitažą, kur tyloje ir tarnaudamas broliams praleido trejus metus. Būtent tuo metu jis turėjo progą apmąstyti Žodį ir Viešpatyje išgryninti viską, ko išmoko Koimbroje.

Vieną kartą Antanas dalyvavo brolių pranciškonų ir dominikonų šventimuose. Dominikonai iš nuolankumo pasiūlė pranciškonams tarti įžanginį žodį. Šie, sujaudinti brolių pamokslininkų nuolankumo, ieškojo vieno iš brolių, galinčio pakelti šią naštą ir išlikti mažuoju broliu. Buvo pasirinktas Antanas. Paklusdamas jis išėjo į priekį ir pradėjo pamokslauti mikčiodamas. Tačiau kuo ilgiau kalbėjo, tuo labiau jo mokymas prisipildė Biblijos ištraukų, paaiškinančių viena kitą, bei palyginimų. Jo pamokslas buvo pilnas meilės ir nuolankumo – trejų metų gyvenimo ermitaže vaisių. Šventoji Dvasia įkvėpė taip nuostabiai, kad visi buvo sujaudinti, ir kai naujiena pasiekė šv. Pranciškaus ausis, jis sušuko: „Pagaliau turime savo vyskupą!“

Šventasis Antanas

27-aisiais gyvenimo metais Antanui prasidėjo naujas etapas, kuris tęsėsi iki pat mirties: tai Jėzaus Kristaus Evangelijos skelbimas. Šv. Pranciškus pirmiausia paprašė Antano mokyti brolius. Vieną dieną jis gavo tokį šv. Pranciškaus laišką: „Broliui Antanui, mano vyskupui, brolio Pranciškaus sveikinimai. Aš manau, jog yra gera, kad mokai šventos teologijos mūsų brolius. Tačiau budėk, kad vidinės maldos dvasia, kaip pažymėta mūsų reguloje, neužgestų.“

Profesoriaudamas Bolonijoje Antanas išliko mažuoju broliu, keliavo į aplinkinius kaimus pamokslaudamas paprastiems žmonėms. Labai greitai jam buvo paskirta dar viena nauja misija – kova su katarų erezija, kuri siautėjo visoje šalyje. Kadangi jis studijavo pas augustiniečius, atrodė, kad tiesiog tam ir yra skirtas. Jo ginklas – Dievo žodis. Jis jį mylėjo ir buvo visiškai juo persisunkęs. Jis dėstė tekstų visumą, o ne po vieną frazę, ištrauktą iš konteksto, kaip eretikai, kurie ištraukai suteikdavo prasmę, kokią norėdavo. Antano Dievo Žodžio pažinimas buvo toks, jog sakoma, kad jis galėjęs iš atminties užrašyti visas Šventojo Rašto knygas. Dėl sėkmės kovojant su eretikais jį vadino „eretikų kūju“. Tačiau nereikia suklysti, nes tik nuolankiai mokydamas ir duodamas kantrybės bei meilės pavyzdį Antanas atvedė į Bažnyčią jos paklydusius vaikus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Antano sveikata pablogėjo, visas kūnas būdavo išbrinkęs ir būdavo sunku netgi stovėti. Jis pasiprašė grąžinamas į Paduvą, kad ten galėtų numirti. 1231 m. birželio 13 d. pakeliui į Paduvą Antanas sumurmėjo: „Aš matau savo Viešpatį.“ Jis palaimino kiekvieną brolį ir ramiai užmigo amžinuoju miegu. Prie jo kapo labai greitai įvyko tiek daug stebuklų, kad praėjus 11 mėnesių po mirties popiežius Grigalius IX kanonizavo šv. Antaną. Tai greičiausia kanonizacija Bažnyčios istorijoje. Po 714 m. popiežius Pijus XII 1946 m. sausį paskelbė šv. Antaną Bažnyčios mokytoju.

Parengė Tiberiados broliai

„Magnificat“ 06 /2010