Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Šv. Arnulfas – šeimos tėvas ir didis Metzo vyskupas

Šv. Arnulfo abatija Metze (Prancūzija). Wikipedia Commons nuotrauka

Šv. Arnulfas gimė Metzo mieste (Prancūzija) apie 582 m., mirė Remiremonte (Prancūzija) 640–641 m. liepos 18 d.

Pasakojama, kad Vyskupas Arnulfas, bijodamas, jog negaus nuodėmių atleidimo, sviedė savo žiedą į Moselos upę, sakydamas: „Viešpatie, jei man atleidai, padaryk, kad jį surasčiau.“ Ir surado jį žuvies pilve.

Ši legenda panaši į istorinę tikrovę: Arnulfo laikais išties nelengva nenusidėti, ypač jei eini aukštas pareigas. Frankų valdoma Galija padalyta į karalystes, kovojančias tarpusavyje įvairiausiais ginklais: visur sąmokslai, šeimų išžudymai, korupcija. Vienas iš garsių to meto sukčių, pavyzdžiui, buvo vyskupas Egidijus iš Reimso, vėliau nušalintas nuo pareigų ir ištremtas.

Šv. Arnulfas iš Mainco. Wikipedia Commons nuotrauka

Arnulfo šeima tikriausiai buvo svarbi, nes jaunuolis studijavo, vedė aristokratę merginą, su kuria susilaukė dviejų sūnų. Tarnavo karaliui Teodebertui II, valdžiusiam Austraziją (tai regionas, apimantis Elzasą, Lorjaną ir dalį Belgijos su sostine Metzu), kurią pirma valdė senelė Brunilda 599 m., brutaliai išvaryta.

613 m. Teodebertą nugali ir nužudo Teodorikas II, jo brolis. Tačiau pastarasis miršta tais pačiais 613 m., o Austrazija sujungiama su Neustrija (Vakarine Galija), valdant karaliui Klotarijui II. Pastarasis liepia itin žiauriai nužudyti senąją Brunildą.

Arnulfas gyvena tokioje aplinkoje. Karalius Klotarijus su savo bekrašte ir netvarkinga karalyste padaro jį savo patarėju. Paveda Arnulfui (drauge su kitu būsimu šventuoju Pipinu iš Lindeno) savo sūnaus Dagoberto auklėjimą. Dagobertą abu būsimi šventieji lydės ir jo valdymo pradžioje – beje, šis karalius mirs sava mirtimi, nei vykdęs skerdynių, nei žudęs artimų giminaičių.

To negana: dar 614 metais, Arnulfas paskiriamas Metzo vyskupu, bet neatleidžiamas ir iš pareigų dvare. Jis nebuvo pirmas šeimos tėvas, pakviestas užimti vyskupo sostą: to meto bažnytinė celibato disciplina dar nebuvo griežtai apibrėžta ir taikoma. (Apie Arnulfo žmoną Dodą iš šio laikotarpio nebeturima daugiau žinių.) Būdamas vyskupijos galva, Arnulfas dalyvauja nacionaliniuose Clichy ir Reimso susirinkimuose, o Metzas jį prisimins kaip vieną didžiųjų savo vyskupų.

Tačiau tam tikru momentu jis viską palieka: vyskupijos kuriją ir pareigas rūmuose. 627 metais išnyksta iš Metzo išplėšęs Dagoberto sutikimą ir keliauja pasislėpti ten, kur jo niekas nepažįsta.

Įstoja į bičiulio Romariko įkurtą vienuolyną. Romarikas taip pat buvo atsižadėjęs karaliaus rūmų (Remiremont miestelio pavadinimas kilo nuo Romariko vardo). Čia Arnulfas praleido giedriausius savo gyvenimo metus, čia jautėsi tikrai savimi. Po jo mirties Metzo miestelėnai pareikalavo savo buvusio vyskupo palaikų, kuriuos palaidojo bazilikoje, galiausiai pavadintoje jo vardu.

Domenico Agasso

Versta iš „Santi, beati e testimoni“