Šv. Beda Garbingasis – inovatyvus Bažnyčios mokytojas

Jamesas Doyle'as Penrose'as, „Paskutinis skyrius“ (1902 m.). Beda Garbingasis verčia Jono evangeliją savo mirties patale. „Burlington House“ vertybė. Wikipedia.org nuotrauka

Gegužės 25 d. minime šv. Bedą Garbingąjį (apie 672–735 m.), istoriką, Bažnyčios mokytoją.

Nėra tiksliai žinoma nei jo gimimo data, nei kilmė. Manoma, kad gimė apie 672 m. netoli Šv. Petro ir Pauliaus vienuolyno Džarou, Anglijoje. Nuo septynerių metų buvo pavestas vyskupo šv. Benedikto globai. Vėliau buvo auklėjamas abato Keolfrido. Beda pasiliko pas benediktinus, tapo vienuoliu, o būdamas maždaug 30 metų buvo įšventintas kunigu.

Nuo tol visą savo laiką skyrė maldai, studijoms ir mokymui. Vienintelė jo „rekreacija“ buvo choralų giedojimas. Beda aiškino Šventąjį Raštą, pasitelkdamas Bažnyčios Tėvų išmintį, tačiau vien ties ja nesustodamas, jis išrado savo asmeninę tarpdisciplininę metodiką. Kadangi mokėjo graikų kalbą, komentuodamas Bibliją pasitelkė ir senovės pagonių autorius, savo laikmečio mokslo pasiekimus. Jo knygos greitai paplito po Europos vienuolynų bibliotekas.

Netgi gulėdamas mirties patale dar diktavo Evangelijos pagal Joną vertimą. Beda buvo labiausiai išsilavinęs savo meto mokslininkas, padaręs esminę įtaką Anglijos literatūrai. Jo „Historia ecclesiastica“ (731 m.), išversta į anglų kalbą kaip „Anglijos liaudies bažnytinė istorija“, Alfredo Didžiojo teigimu, yra žinių apie tautą iki 729 m. lobynas.

Daramo (Anglija) katedros interjeras. Wikipedia.org nuotrauka

Beda buvo rūpestingas mokslininkas ir puikus metraštininkas. Šis Anglijos istorijos tėvas yra pirmasis, kuris pradėjo datuojant istorinius įvykius vartoti terminą anno Domini (t. y. „po Kristaus gimimo“). Jis taip pat parašė „Historia abbatum“, visuotinę pasaulio istoriją „De temporibus liber“, „De temporum ratione“, šv. Kutberto ir kitų žymių žmonių biografijas, ganytojišką laišką Egbertui Jorkiečiui, veikalų apie muziką, gramatiką, retoriką, daugybę himnų. Dar Bedai esant gyvam, jis buvo imtas vadinti Garbinguoju dėl savo išminties ir išsimokslinimo. Šis titulas jam prigijo visiems laikams. Šventuoju ir Bažnyčios mokytoju Bedą paskelbė popiežius Leonas XIII 1899 m.

Beda buvo vienas didžiausių viduramžių istorijos ir pasaulėžiūros žinovų. Jis buvo sąžiningumo pavyzdys, skrupulingas metraštininkas, niekad neužrašęs nieko kita, tik tiesą, didžiai gerbiantis tuos, kurie klausė jo mokymo, ar tuos, kurie skaitė jo knygas.

Beda mirė Džarou, kur ilgą laiką gyveno ir dirbo, ten buvo ir palaidotas. Tačiau karalius Edvardas Išpažinėjas vėliau perkėlė jo palaikus į Daramo katedrą.

Beda Garbingasis laikomas mokslininkų globėju.

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.