Šv. Bosko pėdomis: šv. Luidžis Orionė

Luidžis Džovanis Orionė (Luigi Giovanni Orione) gimė Pontekurone, Tortonos vyskupijoje (Italija), 1872 m. birželio 23 d. dorų ir paprastų tėvų šeimoje. Motina buvo itin išmintinga auklėtoja, ji labai padėjo būsimoje Luidžio veikloje.

Luidžis vaikystėje dirbo laukų darbus, kartu šiek tiek lankydamas ir mokyklą, buvo pamaldus. Trylikos metų įstojo į Mažesniųjų brolių ordiną, iš jo, deja, buvo priverstas grįžti namo dėl sunkaus plaučių uždegimo. Atsigavęs padėjo tėvui tiesti kelius, ir ši patirtis jam vėliau labai pagelbėjo suprasti darbininkų kančias ir mentalitetą.

1886 m. pateko į šv. Jono Bosko vadovaujamą oratoriją Turine, ten praleido trejus metus. Šventojo steigėjo mokymas ir oratorijoje įgyta patirtis niekada neišdilo iš Luidžio Orionės sielos ir vėliau pasitarnavo dirbant su jaunimu.

Luidžis netikėtai paliko saleziečius ir 1889-aisiais įstojo į Tortonos seminariją, dvejus metus studijavo filosofiją, vėliau teologiją. Tuo metu gyveno kambarėlyje virš katedros, joje patarnaudavo Mišioms ir taip šiek tiek užsidirbdavo. Katedroje vaikams vedė katekizmo pamokas, tačiau tam neužteko jo ankšto kambarėlio, dėl to vyskupas, suprasdamas iniciatyvos svarbą, leido naudotis kurijos sodu.

1892 m. liepos 3 d. jaunas klierikas Luidžis atidarė pirmąją oratoriją, kuriai davė šv. Luidžio vardą; kitais metais pavyko atidaryti kolegiją, pavadintą šv. Bernardino vardu. Iš karto ją lankė apie šimtas vaikų.

1895 m. balandžio 13 d. Luidžis buvo įšventintas kunigu, pirmąsias Mišias jis šventė tarp vaikų, kurie jau buvo persikėlę į buvusį Šv. Klaros vienuolyną.

Aplink jį susibūrė kunigų ir seminaristų, jie sudarė pirmąjį būsimos kongregacijos branduolį. Don Orionė ėmėsi įvairios veiklos: lankė vargšus ir ligonius, skleidė gerą spaudą, dažnai pamokslaudavo, rūpinosi vaikais.

Jis skubėjo į pagalbą žmonėms, patyrusiems žemės drebėjimą 1908 m. Mesinoje ir Redžio Kalabrijoje, nusiuntė daugybę našlaičių į savo įsteigtus namus, kurie tapo tiek valdžios, tiek popiežiaus teikiamos pagalbos centru. Tokį patį darbštumą kunigas pademonstravo padėdamas 1915 m. žemės drebėjimo aukoms, priglausdamas kitus našlaičius, suteikdamas jiems ne tik maisto, išsilavinimą, bet ir darbą.

Šv. Jonas Boskas buvo vaikų auklėtojo pavyzdys, o šv. Juozapas Benediktas Kotolengas tapo artimo meilės darbų pavyzdžiu don Orionei. Jis ne kartą apkeliavo visą Italiją ieškodamas pašaukimų ir materialinės pagalbos savo daugialypei veiklai. Gausiems darbams vykdyti įsteigė Dievo Apvaizdos sūnų kongregaciją ir Mažąsias Dievo meilės misionieres; kitos institucijos buvo labiau dvasinio ir kontempliacinio pobūdžio: tai – Dievo Apvaizdos atsiskyrėliai bei Seserys sakramentietės. Į pastarąsias dvi kongregacijas priimdavo taip pat ir neregius.

Misijų dvasia paskatino jį pasiųsti savo dvasinius vaikus ir seseris į Lotynų Ameriką bei Palestiną dar 1914 m. Net du kartus buvo pats nuvykęs į Buenos Aires, ten pasilikęs trejus metus organizavo mokyklas, žemdirbių kolonijas, parapijas, vaikų namus, gailestingumo namus, vadinamus Mažuoju Kotolengu.

Nuolat keliaudamas Luidžis Džovanis Orionė gyveno atgailos ir neturto gyvenimą. Nors buvo silpnos sveikatos, organizavo liaudies misijas, gyvąsias prakartėles, procesijas ir maldingas keliones, siekdamas, kad tikėjimas persmelktų visus gyvenimo etapus.

Trejus paskutinius gyvenimo metus jis praleido Tortonoje, kas savaitę apsilankydamas Milano ir Genujos Mažajame Kotolenge. Nusileisdamas gydytojų bei kongregacijos brolių spaudimui, kunigas sutiko keletą dienų pailsėti Šv. Klotildos viloje, ten 1940 m. kovo 12 d. ir mirė.

Jonas Paulius II don Orionę paskelbė palaimintuoju, o 2004 m. gegužės 16 d. – šventuoju.

Parengta pagal „Santi, beati e testimoni“.