2021 10 06

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Šv. Brunonas – reformatorius ir kartūzų steigėjas

Neapolio mokykla, Šv. Brunonas, 19 a. pradžia. Wikipedia.org nuotrauka

Šv. Brunonas gimė apie 1030 metus Kelno mieste Vokietijoje, pasiturinčioje ir žinomoje šeimoje. Iš pradžių Brunonas pasuko intelektualo keliu – studijavo teologiją ir filosofiją Prancūzijos dvasiniuose centruose, vėliau pats pradėjo dėstyti, nusipelnydamas gerą vardą.

Kaip Bažnyčios istorija mums primena, tuo metu Europoje buvo sudėtingas laikas – klestėjo investitūros ir parsimonija: bažnytinės pareigos buvo paveldimos, parduodamos ar skiriamos politiškai. Tokiu būdu ganytojų pareigose atsidūrė tie, kurie nebuvo tam tikę, kuriems politiniai ar turtiniai interesai buvo aukščiau už dvasinius. Nesunku nuspėti, kad tai vedė prie bažnytinės bendruomenės degradavimo.

Kovojant su šia kritine situacija, Roma pradėjo permainas, susidūrusias su dideliu pasipriešinimu, paprastai vadinamas „Grigaliaus reforma“. Nors ją vykdė keli popiežiai, tačiau sutariama, kad Grigalius VII (1015-1085) buvo vienas iš pagrindinių jos architektų. Tokiu būdu reforma buvo susieta su jo vardu. Jos esmė – ganytojų, jų pareigų nepriklausomumo nuo pasaulietinės galios ir jos interesų įtvirtinimas, stiprinant ir Šventojo Sosto vaidmenį. Tuo pačiu buvo pradėta klero moralinė ir formacinė reforma, siekiant, kad jo atstovai būtų ne tik nepriklausomi, bet ir verti pagarbos.

Šiame kontekste Brunonui, pamaldžiam ir asketiškam vyrui, turbūt būtų nesunkiai paskirtos vyskupo pareigos, leidusios įnešti savo indėlį į Grigaliaus reformą. Juo labiau, kad vienas iš Brunono mokinių Reimse buvo benediktinas Odonas iš Šatijono, vėliau tapęs garsiojo Cluny vienuolijos abatu, o po kiek laiko ir popiežiumi Urbonu II, tęsusiu XI amžiaus pabaigoje savo pirmtakų permainas.

Tačiau Brunonas juto, kad vieša ir aktyvi veikla ne jam. Lūžio momentas ieškoti savo pašaukimo tyloje ir maldoje, pasak biografų, įvyko apie 1075-76 metus, kai Brunonas pateko į atvirą priešpriešą su naujuoju Reimso arkivyskupu Manasse de Gurnai, gavusiu šias pareigas ne dėl savo nuopelnų. Brunonui teko atsisakyti dėstytojo pareigų ir patirti kitas arkivyskupo nemalonės pasekmes. 1077 metais Brunonas įteikė Autuno susirinkimui kanoninį skundą dėl arkivyskupo Manasse. Pastarasis 1080 metais buvo atstatydintas.

Nors po to pats Brunonas galėjo tapti Reimso, tuomet tikrai svarbaus Europos dvasinio ir intelektualinio centro arkivyskupu, jis jau buvo apsisprendęs ką daryti. Pardavęs viską, ką turėjęs ir išdalijęs vargšams su dviem bendraminčiais, Petru ir Lambertu, pasuko į Molesmes abatiją, kurioje sutiko šv. Robertą, vienuolį dvasinį reformatorių, vieną iš cistersų steigėjų.

Vis tik čia ilgai neužtruko. Apvaizda jį su bendrakeleiviais, jau šešiais, atvedė į Grenoblio miesto apylinkes ir čia, su vietos vyskupo palaiminimu, 1084 metais Alpių papėdėje įkūrė savo pirmąją vienuoliją, sudarytą iš atskirose, į kalnų piemenų pastoges panašiose celėse gyvenančių atsiskyrėlių. 1085 metais buvo pašventinta nedidelė akmeninė bažnytėlė, skirta bendrai maldai. Vietovė, kurioje įsikūrė Brunonas su bendraminčiais vadinosi „Cartusia“, prancūziškai „Chartreuse“, itališkai „Certosa“. Iš čia ir „kartūzų“ pavadinimas. Pirmoji kartūzų bendruomenė, apdovanota gausiomis Šventosios Dvasios dovanomis, sėkmingai tvirtėjo.

Tačiau po šešerių metų Brunonas sulaukė jau minėto savo buvusio mokinio, popiežiaus Urbono II nurodymo atvykti į Romą, kur jam buvo numatytas kitas vaidmuo. Su nelengva širdimi Brunonas paliko savo bendruomenę ir atvyko į Romą.

Čia vis dėlto jis įtikino Urboną II leisti jam gyventi „dykumos gyvenimą“ viename apleistame atsiskyrėlio namelyje, tačiau Romos gyvenimas, turimi uždaviniai neleido jam gyventi tokioje tyloje, kokios norėjo. Bet ir vėl jam savotiškai pravertė kitas konfliktas, šį kartą tarp imperatoriaus Henriko IV ir Urbono II.

Imperatoriaus kariuomenei įžengus į popiežiaus valstybės žemes, popiežius pasitraukė į pietus, o Brunonas kartu su juo. Čia šventasis dar sykį atsisakė arkivyskupo pareigų, kurias jam, su Urbono II iniciatyva, pasiūlė Reggio Calabria kleras. Vietoj to, jis pasirinko atsiskyrėlio maldos gyvenimą ir su nauja bendraminčių grupele apsigyveno nuošalioje Kalabrijos vietovėje.

Kadras iš filmo „Didžioji tyla“

Kalabrijoje Brunonas nugyveno paskutiniuosius dešimt gyvenimo metų, iki pat savo mirties 1101 metų spalio 6 dieną dvasiškai vadovaudamas savo mokiniams.

Nors jis nepaliko rašytinės regulos, tačiau paliko pagrindinį principą – Dievo meilę radikaliai atsisakant viso kito. Šis principas persmelkia vėliau susiformavusią kartūzų regulą ir asketišką gyvenimo būdą. Kaip kartą komentavo popiežius Benediktas XVI, kartūzų tylos ir kontempliacijos gyvenimas turi tikslą: saugoti, kasdienybės išsiblaškyme, nuolatinę vienybę su Dievu.

Didžiausią plėtrą kartūzų ordinas buvo pasiekęs XVI amžiaus pradžioje, kai visose Europos šalyse gyvavo 195 kartūzų bendruomenės.

Galima paminėti, kad globojant Kazimierui Leonui Sapiegai kartūzai XVII amžiaus antroje pusėje įsikūrė Biarozoje, dabartinėje Baltarusijoje, kur dabar išlikę jų vienuolyno griuvėsiai. Kaip ir daugelis kitų, šis vienuolynas sunyko dėl karų ir valdovų religinės politikos. Šiandien gyvuoja 16 vyrų kartūzų bendruomenių ir 5 moterų bendruomenės.

Pagal Vatican news