Šv. Ernestas iš Cvyfalteno: abatas kryžiaus žygiuose

Vokietijoje pirmoje XII amžiaus pusėje netoli Konstancos suklestėjo didelis Cvyfálteno (Zwiefalten) benediktinų vienuolynas. Tarp jo sienų gyveno beveik 300 vienuolių ir „barzdotų brolių“, tai yra atsivertusių musulmonų bei žydų. Abatija buvo tarsi nedidelis miestelis, savarankiškas ir nepriklausomas, o jo gyventojai – pasišventę darbui ir maldai.

Nebuvo lengva valdyti šią nemenką vyrų bendruomenę. Susirūpinimą kėlė ne taikūs ir atsidavę vienuoliai, o žemės galingieji, tarp kurių buvo įsikūrusi abatija. Kaimyniniai feodalai nuolat kėlė sunkumų vienuolijos bendruomenės tėvui, tai yra abatui.

Pirmasis abatas Bertoldas turėjo atsistatydinti. Jo įpėdinis, būsimas šventasis Ernestas, gerokai išsiskyrė iš kitų savo dvasinėmis ir intelektualinėmis savybėmis. Abatu išbuvo penkerius metus.

Tai buvo administracinių rūpesčių, teisinių ginčų, diplomatinių susirėmimų metai. Maldai, tylai ir studijoms atsidavusiam vienuoliui jie turėjo atrodyti kaip amžinybė! Todėl 1146 m. šv. Ernestas taip pat atsistatydino. Geriau jau tikras karas – akis į akį su aiškiu priešu.

Prabėgus metams Ernestas prisijungė prie kryžiuočių, pasirengusių išvykti į Rytus.

Buvo praėję penkiasdešimt metų nuo pirmojo kryžiaus žygio, kurį įkvėpė vienuolis Petras Atsiskyrėlis ir kuriam vadovavo grafas Gotfridas iš Buljono miesto.

Išlaisvinus Jeruzalę, Rytuose buvo įkurtos krikščionių karalystės. Tačiau turkai, vis dar neatsisakydami pretenzijų į Šventąją Žemę, nuolat puldinėjo šias jaunas valstybes.

Todėl Europos valstybės surengė antrąjį kryžiaus žygį, kurį pirmiausia įkvėpė šv. Bernardas Klervietis, o palaimino popiežius Eugenijus III. Daliai ekspedicijos pajėgų vadovavo Vokietijos karalius Konradas III, kitai – Prancūzijos karalius Liudvikas VII. Dviejų tradiciškai priešiškų šalių karaliai susivienijo po Kryžiaus vėliava.

Palyginti su pirmuoju, šis antrasis kryžiaus žygis turėjo būti drausmingesnis ir geriau organizuotas. „Jėzaus Kristaus kareiviai, – rašė popiežius, – turėtų susilaikyti nuo brangių rūbų dėvėjimo, nuo per didelės asmeninės priežiūros, medžioklinių šunų, sakalų ar bet ko kito, kas juos galėtų apsunkinti… Jie turėtų rūpintis vien kovos žirgais, ginklais ir kovoti su netikėliais.“

Šv. Bernardas buvo dar griežtesnis: „Kryžiaus armijoms, – rašė jis, – reikia karių, kurie kovoja, o ne vienuolių, gebančių vien giedoti ir verkti.“

Nepaisant to, kai kryžiuočių vilkstinė Dunojumi pajudėjo iš Vokietijos, ją sekė kunigų ir vienuolių būrys. Tarp jų buvo ir Ernestas – vienuolis, ne karys. Apsivilkęs abitu, o ne šarvais, nusiteikęs melstis ir padėti kariams, o ne kovoti.

Kryžiaus žygis nebuvo sėkmingas. Kai dvi krikščionių armijos atvyko į Turkiją, abipusis valdovų priešiškumas ir pavydas vėl pabudo. Du ekspedicijos korpusai veikė atskirai, o Konrado III vadovaujama armija, netikėtai turkų užklupta Dorilėjoje, 1147 m. patyrė siaubingą pralaimėjimą.

Manoma, kad mūšyje ir po jo atsitraukdami žuvo ar pateko į nelaisvę beveik devyni dešimtadaliai kryžiuočių armijos.

Tarp pražuvusiųjų buvo ir šv. Ernestas. Istorijai jis buvo miręs, nes čia baigiasi visos patikimos žinios apie jį. Tačiau, remiantis šimtmečio pabaigoje parašyta legenda, Ernestas tapo persų kaliniu. Atgabentas į Meką, jis buvo priverstas garbinti stabus, kuriuos šventasis sudaužė, tad buvo nužudytas.

Neklauskite, kodėl turkai vadinami persais ir kodėl Alachui ištikimi musulmonai tapo stabmeldžiais. Kas gali žinoti, ar ne ši vaizdinga legenda lėmė šv. Ernesto ir jo vardo populiarumą labiau nei tikra, bet pernelyg šykšti jo istorija, beveik pradingstanti didžiuliame ir sudėtingame anuometinės istorijos verpete.

Parengta pagal Santodelgiorno.it.