Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Šv. evangelistas Lukas – Jėzaus vaikystės autorius

Šv. evangelistas Lukas. Wikipedia.org nuotrauka

Dan­tė jį pa­va­di­no Kris­taus ro­mu­mo liu­dy­to­ju, nes jo Evan­ge­li­jos pus­la­piuo­se vy­rau­ja švel­nu­mo, džiaugs­mo ir mei­lės pil­ni epi­zo­dai. Tik jis vie­nas iš vi­sų evan­ge­lis­tų ap­ra­šė Jė­zaus vai­kys­tę ir, pa­si­rem­da­mas dar gy­vu kai ku­rių liu­di­nin­kų at­mi­ni­mu, o gal­būt ir pa­čios Die­vo Mo­ti­nos pa­sa­ko­ji­mais, pa­pa­sa­ko­jo tuos Šven­čiau­sio­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos gy­ve­ni­mo epi­zo­dus, ku­riuos nu­ty­lė­jo ki­ti.

Lu­kas yra vie­nin­te­lis iš evan­ge­lis­tų, as­me­niš­kai ne­pa­ži­no­jęs Jė­zaus. Jis gi­mė An­ti­ochi­jo­je, Si­ri­jo­je, bu­vo pa­go­nis, pa­gal pro­fe­si­ją – gy­dy­to­jas. Už­si­i­mi­nė­jo me­nu ir li­te­ra­tū­ra. Iš tie­sų, pa­sak vie­nos se­nos tra­di­ci­jos, jis yra kai ku­rių grakš­čių Mer­ge­lės Ma­ri­jos at­vaiz­dų au­to­rius, ta­čiau tai ne­įro­dy­ta.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

At­si­ver­tęs į krikš­čio­ny­bę, Lu­kas ta­po apaš­ta­lų, ypač Pau­liaus, drau­gu ir mo­ki­niu. Pau­lių jis ly­dė­jo ant­ro­je jo mi­si­jų ke­lio­nė­je iš Tro­a­do į Fi­li­pus. Apaš­ta­las iš Tar­so laiš­kuo­se ko­lo­sie­čiams pri­si­me­na šį sa­vo ben­dra­ke­lei­vį ir, sa­vo skai­ty­to­jų la­bui kal­ba apie jį kaip apie my­li­mą­jį gy­dy­to­ją, di­džiu jaut­ru­mu bei pa­si­ren­gi­mu pa­dė­ti ar­ti­mui ap­do­va­no­tą vy­rą.

Lu­kas Pau­lių ly­dė­jo ir jam grįž­tant į Je­ru­za­lę. Čia, pir­mo­jo­je krikš­čio­ny­bės sos­ti­nė­je, jis su­si­pa­ži­no su Evan­ge­li­jo­je mi­ni­mo­mis gai­les­tin­go­mis mo­te­ri­mis bei Die­vo žodžio tar­nais, ku­rie pa­pa­sa­ko­jo jam daug ver­tin­gų da­ly­kų apie Jė­zaus gy­ve­ni­mą, ta­pu­sių jo evan­ge­li­jos pa­grin­du. Pau­lių, ku­ris ta­po jo gy­ve­ni­mo mo­ky­to­ju, ly­dė­jo ir ki­to­se ke­lio­nė­se, taip pat ir ke­lio­nė­je į Ro­mą, kur apaš­ta­las bu­vo su­im­tas, ir, ga­li­mas daik­tas, jog bu­vo ir jo kan­ki­nys­tės liu­di­nin­kas. Apie Lu­ko gy­ve­ni­mą po Pau­liaus mir­ties ži­nių nė­ra. Kai kas tei­gia, kad jis evan­ge­li­za­vo Dal­ma­ti­jo­je, ki­ti – jog Ga­li­jo­je, o tre­ti – net­gi Egip­te bei Tė­buo­se. Be­veik ne­gin­čy­ti­na, kad jis pa­bu­vo­jo ir Pa­du­jo­je: tą pa­tvir­ti­no ne­se­ni ty­ri­nė­ji­mai, pa­skel­bę, jog Šv. Jus­ti­nos ba­zi­li­ko­je sau­go­mi pa­lai­kai yra jo.

Vie­nas II amžiaus raštas – prieš Mar­kio­ną nu­kreip­tas jo Evan­ge­li­jos pro­lo­gas evan­ge­lis­to biog­ra­fi­ją glaus­tai pa­tei­kia taip: „Lu­kas, si­ras iš An­ti­ochi­jos, gy­dy­to­jas iš pro­fe­si­jos ir apaš­ta­lų mo­ki­nys, vė­liau se­kė Pau­lių iki pat jo kan­ki­nys­tės. Jis ne­pri­ekaiš­tin­gai tar­na­vo Vieš­pa­čiui, ne­ėmė žmo­nos ir ne­tu­rė­jo vai­kų. Mi­rė bū­da­mas aš­tuo­nias­de­šimt ket­ve­rių Bo­jo­ti­jo­je, pil­nas Šven­to­sios Dva­sios.“ Da­bar­ti­nių is­to­ri­nių ty­ri­nė­ji­mų tei­gi­mu, ši biog­ra­fi­nė san­trum­pa ati­tin­ka tik­ro­vę. Dau­giau ži­nių iš jo gy­ve­ni­mo nė­ra, tad mums lie­ka tik jo evan­ge­li­jos pus­la­piai bei Apaš­ta­lų dar­bai, aiš­kiai at­sklei­džian­tys jo po­mė­gius ir as­me­ny­bę.

Kaip jau sa­kė­me, Lu­kas ne­bu­vo tų sep­ty­nias­de­šimt Jė­zų iš Na­za­re­to pa­ži­no­ju­sių mo­ki­nių tar­po. Rašyda­mas Evan­ge­li­ją, ku­ri yra ypač tiks­li ir pa­ra­šy­ta pui­kia, be­veik kla­si­ki­ne grai­kų kal­ba (tai liu­di­ja, jog jis bu­vo iš­si­la­vi­nęs žmo­gus ir meist­riš­kas li­te­ra­tas), nau­do­jo­si mo­ki­nių, pas­kui Jė­zų se­ku­sių mo­te­rų bei ki­tų as­me­nų, ku­riuos jis tar­si smal­sus žur­na­lis­tas ir kaip aist­rin­gas is­to­ri­kas iš­klau­si­nė­jo, pa­sa­ko­ji­mais. To re­zul­ta­tas – li­te­ra­tū­ri­niu po­žiū­riu ra­fi­nuo­ta Evan­ge­li­ja, daug sis­te­min­ges­nė už ki­tas dvi, ku­rias Lu­kas tik­rai bu­vo skai­tęs: skru­pu­lin­gai pa­tik­rin­ti įvy­kiai ir pa­mo­ky­mai yra tvar­kin­gai pa­teik­ti chro­no­lo­giškai. Sprendžiant iš gau­sy­bės de­ta­lių, ku­rias pa­tei­kia pa­sa­ko­da­mas kai ku­riuos epi­zo­dus, taip pat ir apie Jė­zaus vai­kys­tę, tarp jo ap­klaus­tų liu­di­nin­kų tu­rė­jo bū­ti ir Šven­čiau­sio­ji Mer­ge­lė Ma­ri­ja. Lu­ko dė­ka mus pa­sie­kė vi­sos švel­nu­mo ku­pi­nos Ma­ri­jos Ap­si­lan­ky­mo, Ap­reiš­ki­mo Ma­ri­jai, Jė­zaus Gi­mi­mo, tri­jų iš­min­čių pa­gar­bi­ni­mo bei pa­au­ko­ji­mo šven­tyk­lo­je de­ta­lės. Žings­nis po žings­nio ga­li­me sek­ti, kaip ši Do­vy­do gi­mi­nės at­ža­la „au­ga išmin­ti­mi, me­tais ir ma­lo­ne“ dai­li­dės iš Na­za­re­to šei­mo­je.

Su to­kiu pat už­si­de­gi­mu ir taip pat tiks­liai vė­liau jis už­ra­šė Apaš­ta­lų dar­bus, t. y. pir­muo­sius krikš­čio­nių ben­druo­me­nės po Sek­mi­nių žings­nius, ku­rie be­veik lai­ko­mi Evan­ge­li­jos tę­si­niu.

Lu­ko – Šven­čiau­sio­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos at­vaiz­dų au­to­riaus, gy­dy­to­jo ir gy­dy­to­jų glo­bė­jo – kul­tas yra la­bai se­nas, vi­sais lai­kais tiek Va­ka­rų, tiek ir Ry­tų Baž­ny­čio­je jis su­lauk­da­vo di­de­lio po­pu­lia­ru­mo, ku­ris ypač su­si­jęs su ta­ria­mų jo Šven­čiau­sio­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos at­vaiz­dų gar­bi­ni­mu.

Iš Piero Lazzarin mažosios enciklopedijos „Naujoji šventųjų knyga“. Katalikų pasaulio leidiniai (2011)

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu