Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Šv. Grigalius Didysis – miesto prefektas tapęs popiežiumi

Popiežius Grigalius I. Jusepe de Ribera, 1614 m. Vikipedijos nuotr.

Šventasis Grigalius gimė Romoje apie 540 m. Turtinga patricijų giminė, iš kurios jis kilo, jau buvo dovanojusi du popiežius: Feliksą III (483–492 m.), Grigaliaus proprosenelį, ir Agapetą I (535–536 m.). Iškilius krikščioniškus jausmus jam savo pavyzdžiu įskiepijo tėvai Gordijanas ir Silvija, šiandien abu gerbiami kaip šventieji, bei dvi tetos iš tėvo pusės, Emilijana ir Tarsilija, gyvenusios jų name kaip pašvęstosios mergelės, įsitraukusios į bendrą maldos ir askezės kelią.

Jaunystėje Grigalius pradėjo administracinio tarnautojo karjerą, kurią taip pat buvo pasirinkęs jo tėvas, ir 572 m. pasiekė jos viršūnę tapdamas miesto prefektu. Vis dėlto toks gyvenimas jam neteikė pasitenkinimo, netrukus jis nutarė atsisakyti visų tarnybų, grįžti namo ir savo šeimos namuose pradėti vienuolio gyvenimą. Vėliau varginamas pastoracinių rūpesčių jis savo raštuose nesyk šį metą su ilgesiu minės kaip susikaupimo Dieve, atsidavimo maldai, džiugaus panirimo į studijas laiką. Taip jis giliai pažino Šventąjį Raštą ir Bažnyčios tėvus, kuriais vėliau rėmėsi savo darbuose.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Grigaliaus pasitraukimas į vienuolyną ilgai netruko. Vertinga patirtis, jo sukaupta dirbant civilinėje administracijoje, ryšiai su Bizantijos žmonėmis ir visų akyse įgyta pagarba paskatino popiežių Pelagijų paskirti jį diakonu bei pasiųsti į Konstantinopolį, kuriame jis dar kartą sugrįžo prie vienuolinio gyvenimo. Po kelerių metų popiežius jį atšaukė į Romą ir paskyrė savo sekretoriumi. Tai buvo itin sunkus metas: daugybę Italijos sričių ir pačią Romą kamavo nuolatinės liūtys, potvyniai ir badas. Galiausiai kilo maras, pareikalavęs daugybės aukų, tarp jų ir popiežiaus Pelagijaus II gyvybės. Jo įpėdiniu į Petro sostą dvasininkai, tauta ir senatas vieningai išrinko Grigalių. Šis mėgino priešintis, net bandė pabėgti, tačiau galiausiai turėjo nusileisti: tai įvyko 590-aisiais.

Šiuose įvykiuose naujasis popiežius įžvelgė Dievo valią ir uoliai atsidėjo darbui. Nuo pirmųjų dienų jis išsiskyrė blaiviu tikrovės vertinimu, ypatingu darbštumu, šaltakraujišku drąsių sprendimų priėmimu.

Viena didžiausių problemų, kamavusių to meto Italiją ir Romą, buvo langobardai. Nors Bizantijos imperatorius laikė juos grubiais plėšikautojais, kuriuos būtina nugalėti arba sunaikinti, šv. Grigalius žvelgė į juos Gerojo Ganytojo akimis ir stengėsi skelbti jiems išganymo žodį bei užmegzti su jais broliškus santykius, turėdamas prieš akis abipuse pagarba ir giedru romėnų, bizantiečių ir langobardų sugyvenimu pagrįstos būsimos taikos perspektyvą. Jis rūpinosi jaunų tautų atvertimu ir nauja civiline Europos tvarka: vestgotai Ispanijoje, frankai, saksai, įsikėlę į Britaniją, ir langobardai buvo pirmutiniai jo taikios evangelizacinės misijos tikslai.

Greta grynai dvasinio bei pastoracinio darbo popiežius Grigalius buvo veiklus daugialypės socialinės veiklos skatintojas. Jis pirkdavo ir dalydavo grūdus, remdavo stokojančius, padėdavo sunkiai besiverčiantiems dvasininkams ir vienuoliams, mokėdavo išpirkas už langobardų į nelaisvę paimtus piliečius, nupirkdavo paliaubas. Be to, Romoje ir kitose Italijos dalyse jis pertvarkė administraciją ir tiksliai nurodė, kaip visiškai teisingai ir laikantis teisingumo ir gailestingumo taisyklių valdyti Bažnyčios turtus, leidusius jai pragyventi ir vykdyti pasaulyje evangelizaciją. Jis reikalavo apsaugoti ūkininkus, išsinuomavusius Bažnyčiai priklausančią žemę, nuo nuomotojų piktnaudžiavimų ir apgavystės atveju nedelsiant atlyginti jiems žalą, kad negarbingas pelnas nesuteptų Kristaus Sužadėtinės veido.

Grigalius šitaip intensyviai darbavosi nepaisydamas silpnos sveikatos, neretai ilgam prikaustydavusios jį prie lovos. Vienuoliškojo gyvenimo metais praktikuotasis pasninkavimas rimtai sutrikdė jo virškinimo sistemą. Be to, jo balsas buvo silpnas, todėl jam dažnai tekdavo patikėti diakonui perskaityti jo pamokslus, kad juos galėtų girdėti Romos bazilikose esantys tikintieji. Nepaisant labai sunkių aplinkybių, kuriomis jam teko veikti, Grigaliui savo gyvenimo šventumu bei turtingu žmogiškumu pavyko laimėti tikinčiųjų pasitikėjimą ir pasiekti didingų rezultatų tiek savo metui, tiek ateičiai. Jis buvo į Dievą paniręs žmogus: jo sielos gelmėse visada išliko gyvas Dievo ilgesys, ir kaip tik dėl to jam visada labai rūpėjo artimas, žmonių poreikiai. Negandų, maža to, nevilties kupinu laikotarpiu jis mokėjo kurti taiką ir dovanoti viltį. Šis Dievo vyras rodo, kur yra tikrieji taikos šaltiniai, iš kur kyla tikroji viltis, ir dėl to ir šiandien mums yra vadovas.

Parengta pagal popiežiaus Benedikto XVI katechezę, skaitytą 2008 m. gegužės 28 d.
Šaltinis: „Bažnyčios žinios“ 2011 m. Nr. 11.