Šv. Hildegarda: plunksnelė, kurią nešdamas Dvasios vėjas daro stebuklus

Kas iš tiesų yra ši unikali viduramžių asmenybė, atsakyti padės pirmoji lietuviškai pasirodžiusi šventosios dvasinė biografija – „Keliai į Jo šviesą“, kurią parašė Hildegardos paveldo tyrinėtoja Barbara Stühlmeyer, iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė, išleido „Magnificat leidiniai“.

Apie šv. Hildegardos kelius į Dievo Šviesą kalbamės su Tėvu Pascaliu Haegeliu, Šv. Jono bendruomenės Prancūzijoje kunigu ir vienuoliu, medicinos ir filosofijos daktaru, terapeutu, besivadovaujančiu šv. Hildegardos medicinos raštais.

Kaip šv. Hildegarda atėjo į jūsų gyvenimą? Ar tai, kad turite reiniečio kraujo ir panašiai kaip šv. Hildegarda aprėpiate labai daug veiklų – esate vienuolis, dvasininkas, teologas ir filosofas, gydytojas ir muzikantas – jums padeda ją geriau suprasti?

Pirmiausia su Hildegarda susipažinau per savo tėvą ir dėl savo domėjimosi natūraliąja medicina. Tada, apie 1970-uosius metus, pasirodė naujas Hildegardos Raštų leidimas vokiečių kalba su vizijų iliustracijomis, paimtomis iš įvairių jos rankraščių. Mano tėvas nupirko man šias ką tik išleistas knygas ir dalį jų išvertė. Ten rastas medicininis ir kartu išminties žvilgsnis į žmogų ir paakino mane domėtis Hildegarda. Prieš tai ji buvo menkai žinoma. Egzistavo tik vietinis kultas. Bet jau tada buvo nemažai mokslininkų draugijų, tyrinėjusių Hildegardos palikimą.

Akivaizdu, kad tai, jog ir pats esu gimęs Reino slėnyje, turėjo įtakos artimam ryšiui su ja. Tarp kitko, tik labai pamažu buvo atrasti visi Hildegardos aspektai. Iš pradžių nebuvo daug Hildegardos muzikos rankraščių, jos antifonų partitūrų, įrašų. Be to, Hildegarda turėjo tarytum vyresniąją seserį, gyvenusią daug amžių prieš ją – šventąją Odiliją, kuri priklauso Reino aukštupio šventųjų moterų būriui. Ryšys tarp šv. Odilijos ir šv. Hildegardos yra akivaizdus. Hildegardai gyvai esant, Šv. Odilijos kalno vienuolyne buvo parašytas garsusis rankraštis „Hortus deliciarum“ („Malonumų sodas“) – didi Išganymo istorijos freska. Matome, jog kažkas panašaus parašoma gyvenant ir Hildegardai. Viskas atsiranda Reino slėnyje.

Manau, labai svarbu suvokti, kiek šv. Hildegardos darbuose buvo paties asmens veikimo, kiek tai buvo jos regėjimų ir Šventosios Dvasios pasireiškimas?

Šv. Hildegarda savo vizijas, regėtas nuo pat vaikystės, ilgai laikė paslaptyje, manydama, kad ir kiti mato tai, ką ir ji. Tik vėliau pastebėjo, jog taip nėra. Suprato turinti laikytis atsargumo ir nepasakoti apie tai, ką regėjo, bet kam. „Scivias“ („Pažink kelius“) pradžioje Hildegarda sako iš dangaus gavusi įsakymą užrašyti, ką mačiusi. Jai buvo 43-eji. Popiežius Eugenijus III liepė jai užrašyti viską, ką ji pažįstanti Šventojoje Dvasioje. Jos misija – būti plunksnele, nešama Šventosios Dvasios vėjo savo nuostabių darbų link.

Nuo 1148 metų Hildegarda tampa visoje imperijoje žinoma asmenybe. Visi jos darbai – iš visiško klusnumo Dangui. Jos gyvenime taip ir vyko: arba ji nesutikdavo rašyti, – tuomet apsirgdavo ir sirgdavo tol, kol pasakydavo „taip“, arba būdavo mėginama jai sutrukdyti įvykdyti tai, ko norėjo Dangus, – tada ji vėl sirgdavo. Daugelį kartų Hildegarda buvo palaikyta mirusia, kol jai leisdavo arba kol ji pati sutikdavo įvykdyti tai, ko iš jos norėjo Dangus. Štai kodėl negalima manyti, tarsi ji pati būtų norėjusi visa tai parašyti. Ji buvo Dievo siųsta Bažnyčios labui. Mano nuomone, užrašyti jai šovusias idėjas ar įkvėpimus tikrai nebuvo jos pačios sumanymas.

Kodėl reikėjo laukti tiek ilgai – kone 800 metų, kad XXI a. 2012 m. Hildegarda būtų paskelbta šventąja, o vėliau – ir Bažnyčios mokytoja?

Buvo konfliktų tarp Hildegardos ir Maino vyskupo, bent jau Maino kapitulos, dėl to, kad Hildegardos vienuolyne vienuolės esą palaidojusios žmogų, nebuvusį bendrystėje su Bažnyčia. Tai buvo draudžiama daryti. O iš tikrųjų tas žmogus mirė susitaikinęs su Bažnyčia. Taigi, palaidodamos tą vyrą, vienuolės nenusižengė nepaklusnumu Bažnyčios įstatymams. O Maino kapitula nežinojo apie to žmogaus susitaikinimą su Bažnyčia paskutinę gyvenimo akimirką, todėl vienuolės buvo nubaustos.

Dvejus metus joms buvo uždrausta giedoti Liturgines valandas. Tai paaiškina, kodėl Hildegardos gyvenimo pabaigoje buvo įtampų tarp Maino kapitulos ir Šv. Hildegardos vienuolyno. Kita vertus, Hildegarda mirė keičiantis kanonizacijos taisyklėms. Prieš tai pakakdavo vyskupui pernešti relikvijas ir tai atstodavo kanonizaciją. Bet laikui bėgant vis labiau buvo siekiama popiežiaus patvirtinimo. Tai suteikdavo kanonizacijos aktui daugiau autoriteto ir didesnio atgarsio. Tas faktas rodo, kad Hildegardą norėta kanonizuoti oficialiau, kaip tai buvo prasidėję to meto Bažnyčioje.

Dėl minėto konflikto ir įvairių kitų priežasčių stigo vietinės dinamikos. Popiežiai mėgino paskatinti šį reikalą, bet į tai nebuvo pakankamai atsiliepta. Daug kartų šis prašymas buvo atidėtas. Dėl to išliko tik vietinis šv. Hildegardos kultas. Ji buvo tarsi koks „vokiečių šventasis Bernardas“. Vis dėlto Apvaizdos dėka vienam vokiečiui tapus popiežiumi atsirado galimybė įvykdyti „ekvipolentinę“ kanonizaciją, t. y. pripažinti šv. Hildegardos šventumą remiantis per amžius besitęsiančiu kultu.

Žinoma, tam buvo ne tik istorinių priežasčių, bet ir dieviškasis numatymas. Hildegarda tarsi snūduriavo 800 metų. Ji dar ryškiau suspindėjo, kai po 800 metų snaudulio staiga buvo iškelta į šviesą. Anksčiau ją kėlė švieson New Age (Naujojo amžiaus) judėjimai, ieškantys gamtos, harmonijos, sveikatos. O po Antrojo pasaulinio karo gydytojas Gottfriedas Hertzka ėmė darbuotis, kad ištirtų šv. Hildegardos mediciną ir pabandytų ją „išversti“, t. y. pritaikyti tam, kad būtų įmanoma gaminti vaistus pagal Hildegardos gamtos ir medicinos traktatus. Jis nuveikė didžiulį „pervertimo“ darbą, – ne vertimo iš kalbos, bet „perkėlimo“ darbą, ieškodamas, kaip konkrečiai pritaikyti Hildegardos patarimus šiais laikais. Galima sakyti, kad iš pradžių Hildegarda tapo daugiau žinoma dėl savo dvasinės dimensijos, vėliau labiau buvo iškelta į šviesą jos prigimtinė dimensija – sveikata, vaistai.

Benediktas XVI dviejose katechezėse apie šv. Hildegardą pabrėžė tai, kad ji buvo moteris. Šiandien ryški tendencija iškelti moters vertę. Viduramžiais šios moters autoritetas viršijo prelatų autoritetą. Hildegarda buvo moteris, kurios atidžiai klausomasi. Gal būtent dėl to, kad ji – moteris, jos misija šiandien ypatinga. Ji yra ketvirtoji moteris, paskelbta Bažnyčios mokytoja. Toks autoritetas stebina. Jis, be jokios abejonės, grįstas Hildegardos šventumu, jos raštų gilumu, jos įsteigtais ir puoselėtais vienuolynais, taip pat ir asmenine autoriteto charizma, kurios dėka Hildegarda buvo vienu iš garsiausių balsų viduramžiais.

Labai svarbi šv. Hildegardos kova su vokiečių katarų sąjūdžiu, jos siekis atnaujinti Bažnyčią jos nesugriaunant. Svarbiam reikalui esant ji nebijojo prieštarauti Bažnyčios hierarchams. Kuo aktualūs Hildegardos paraginimai Bažnyčiai?

Hildegarda gyveno didžiulės Bažnyčios krizės metu, kai Bažnyčia buvo labai supasaulėjusi. Ji atsirado tam, kad pažadintų Bažnyčią savo misijai ir savo tiesai. Todėl antrojoje savo gyvenimo pusėje ji buvo pašaukta keliauti po abatijas, katedras ir ten pamokslauti apie vidinę reformą – atsivertimo būtinybę tiek vienuolynams, tiek vyskupijoms. Gan nuostabu matyti, kaip po jos ugningų pamokslų, atskleidžiančių kunigijos būseną ir būtinybę gyventi vadovaujantis didesne tiesa, kunigai ir vienuoliai prašydavo jos užrašyti tai, ką jiems buvo sakiusi.

Tai rodo, kad jie troško išsaugoti iš Hildegardos gautą šviesą ir pataisymus bei jų laikytis. Jie nesišalino nuo to, ką Hildegarda jiems sakė. Priešingai – prašė, kad pakartotų, užrašytų tai, kas svarbiausia. Taip Hildegarda atliko ne vieną kelionę. Galima teigti, kad savo antrąjį vienuolyną Rupertsberge, kuris tikrai buvo jos, ji įsteigė strategiškai svarbioje vietoje – ant Reino kranto. Reinas tuo metu buvo gyvybinė arterija tarp Vakarų ir Šiaurės Europos – didysis prekybinis kelias. Be to, šalia Bingeno buvo imperatoriaus rezidencija. Šitaip Hildegarda atsiduria Šventosios germanų imperijos viduryje ir intensyvios žmogiškosios ir komercinės veiklos centre, kuriame ji įkuria ir savo pranašišką Kristaus sužadėtinių vienuolyną.

Šiandienos Bažnyčia yra panašiai gundoma pasaulio dvasia. Ji vėl turi iš tiesų grįžti pas Viešpatį. Žvelgiant į pasaulio vystymąsi išminties žvilgsniu, jis atrodo labai apokaliptiškas. Reikia sekti ne antikristais, o Kristumi. Hildegarda prieš daugelį amžių išpranašavo didžiuosius šių dienų pavojus. Ji įspėjo apie būsimas dirbtines ligas ir epidemijas. Štai kodėl svarbu jos klausytis šiuo metu. Ji yra pranašė mūsų dienoms, nes pasaulio dvasia mėgina praryti Bažnyčią, sumažinti Bažnyčios misiją, sutrukdyti Bažnyčiai būti šviesos ir meilės liudytoja šiandienos žmonėms.

Kokia yra šv. Hildegardos krikščionybės samprata?

Šv. Hildegardos dėka krikščionybė tampa šviesi ir graži. Tai kontempliatyvi, džiugi, laiminga krikščionybė. Džiaugsmas yra geriausiai Hildegardą apibūdinanti savybė. Džiaugsmas priklausyti Dievui, džiaugsmas pažinti Dievą, nes Dievas yra gražus, Dievas yra gyvas, Dievas yra pilnas džiaugsmo didžiąja prasme. „Džiugesys Viešpatyje – mūsų stiprybė“ (Nehemijo 8, 10). Hildegarda buvo džiaugsminga visa to žodžio prasme, net jei ir teko daug kentėti savo gyvenime. O kentėjo ji, žinoma, dėl žmonių.

Hildegardos tikėjimas patraukiantis. Tikėjimas atveria žmogaus širdį tam, kas yra didžiausia Dieve. Tikėjimas nėra vien paprasta religija – įstatymu valdoma praktika, nors jis ir labai reiklus. Užtenka pasiklausyti Hildegardos antifonų – iš karto pajuntame tokį platų užmojį, kylantį iš giliausių gilumų iki aukščiausių aukštumų. Visa tai išreiškia žmogaus balsas. Mano manymu, visa tai turėtų giliai kalbėti lietuvio sielai.

Gamta yra Šventosios Dvasios veikimo žmogaus asmens širdyje pranašiškas ženklas – kai žmogaus asmuo leidžiasi veikiamas. Ji padeda mums gyventi prigimtimi ir kartu ją sublimuoti, tai yra iš tikrųjų nukreipti ją į dangų. Ne išsikūnijant, ne paliekant kūną, bet su nauja dvasine kokybe, kylančia iš Dievo Įsikūnijimo slėpinio Kristuje Jėzuje. Dievas iš tikrųjų tapo Kūnu. Dievas Jėzuje prisiėmė tai, kas labiausiai įkūnyta, kad nukreiptų tai į Dievą ir į tai, kas labiausiai tarnauja žmogaus asmeniui. Su šventąja Hildegarda imame kvėpuoti giliai. Hildegarda labai gyvybinga. Ir jos seserys vienuolės buvo labai gyvybingos.

Ar įmanoma vienam pačiam skaitant Hildegardą ją tinkamai suprasti? Gal vis dėlto reikia lydinčio žmogaus, kuris padėtų suprasti tekstus su vizijomis, sudarančiomis integralią šventosios teologijos dalį? Juk ne paslaptis, kad New Age judėjimai „savinasi“ šv. Hildegardos pasaulėžiūros tam tikras sritis (gydymą, žoleles, mineralus ir kt.) ir tai interpretuoja, atsiedami nuo jos teologinės sampratos.

Skaitant jos tris didžiuosius veikalus – „Scivias“, „Gyvenimo nuopelnų knygą“ ir „Dieviškųjų darbų knygą“ – labai svarbu turėti vadovą. Šių veikalų didysis tikslas – padėti įsišaknyti žmonių tikėjimui. Hildegarda visų pirma tarnauja žmonių tikėjimui, o ne jų sveikatai. Šiandien patiriame didžiulę tikėjimo krizę. Štai kodėl svarbu turėti žmogų, vadovą, kuris galėtų paaiškinti visas tas vizijas, kad pažvelgtume į jos palikimą teologiškai, o ne vien kaip į geros savijautos receptus.

Mes prasilenkiame su Hildegardos misija, kai domimės ja vien turėdami tikslą pagerinti savo savijautą. Neįmanoma pasinaudoti Hildegarda vien tam, kad susikurtume mažutėlę savo pasaulio koncepciją, nes Hildegardai labai rūpi doktrina ir tikėjimas. Viskas yra įsišakniję Švenčiausiosios Trejybės slėpinyje. O Bažnyčios slėpinys yra glaudžiai susijęs su Trejybės slėpiniu. Kartais Hildegarda ragina Bažnyčią tapti tuo, kuo ji yra – Bažnyčios SLĖPINIU, o ne supasaulėjusiais vyrais ir moterimis. Šiuo požiūriu ji labai reikli. Štai kodėl Hildegardos raštai yra tikra tikėjimo atradimo ir pagilinimo mokykla. O žiūrint dieviškosios ekonomijos požiūriu – kaip Dievas veda pasaulį iki pasaulio pabaigos. Hildegardai rūpi pagal Apreiškimą šventajam Jonui apšviesti Bažnyčios kelionę iki laikų pabaigos, iki Kristaus sugrįžimo. Tuo ji taip pat labai aktuali, nes Bažnyčia turi paruošti žmones Kristaus sugrįžimui ir juos ištraukti iš šio pasaulio kunigaikščio, siekiančio paklaidinti žmones antraeiliuose ieškojimuose, nagų, pavojingų žmogaus sielos gyvenimui.

Mums nėra lengva suprasti Hildegardos kalbėseną, nes ji vartoja simbolių kalbą. Tam tikra prasme reikia Hildegardą pritaikyti, „išversti“ šiuolaikiniam mentalitetui. Kita vertus, toji simbolių kalba yra išraiškingesnė, žymiai paveikesnė nei grynai racionalus tekstas. Jos vizijos neįtikėtinos, reikalauja pastangų suprasti. Dėl to simboliškumo Hildegardos tekstai yra neišsemiami. Štai kodėl jie – nepaprastai gili versmė. Gilesni, nei užuot buvę vien tik logiški.

Kaip jums atrodo, ar galima suprasti šventosios terapiją, nežinant jos pasaulėžiūros ir teologinių vizijų prasmės? Kas yra žmogaus sveikata pagal šv. Hildegardą?

Tikrai suprasti Hildegardą įmanoma tiktai prieinant prie jos raštų teologinės gelmės. Šv. Hildegardai sveikata suprantama ne vien kaip kūno sveikata. Vienoje vietoje ji sako: „Sveikata – tai tikėjimas.“ Kaip toli šiandien esame nuo tokio supratimo! Per Hildegardą Dievas ateina į pagalbą žmogui konkrečiomis jo gyvenimo sąlygomis. Ateina pagelbėti sergančiam žmogui, bet svarbiausioji užduotis – padėti žmogui tapti tuo, kuo jis yra pašauktas būti pagal pradinį Dievo sumanymą. Štai kodėl yra žalinga atplėšti Hildegardos gydymo terapiją nuo jos teologinių vizijų.

Mano manymu, medicininę Hildegardos dimensiją reikėtų nuolatos apšviesti išminties šviesa, teologine šviesa, kurią ji pateikia savo trijuose svarbiausiuose veikaluose. Pirmasis „Scivias“ – „Pažink kelius“. Šiandienos žmogus per transhumanizmą ieško kelio, kuris iš tiesų yra kelias į mirtį – modifikuodamas žmogų, jį „padidindamas“, į pirmą vietą iškeldamas pasiekimus. Tai yra visiška priešingybė pamatiniam Hildegardos veikalui „Scivias“. Antrajame Hildegardos veikale – „Gyvenimo nuopelnų knygoje“ – matome, kaip labai žmogus gali nuklysti savo gyvensena ir tapti pabaisa.

Ir galiausiai trečiajame – „Dieviški darbai“ – randame gilios išminties sintezę, siekiančią nuvesti žmogų, žmoniją ir Bažnyčią iki susitikimo su ateinančiu Kristumi. Tai labai gilus dvasinis žmogaus būties supratimas, grindžiantis visą Hildegardos mediciną. Jis toks gilus, kad Hildegarda apibendrina: „Sveikata – tai tikėjimas, o netikėjimas – labai sunki liga.“ Visa gamta padeda žmogaus kūno sąlygotumui, tačiau žmogus turi sutelkti savo sielą tam, kad iš tiesų atrastų Kristų, taigi – kad atrastų tikrą tikėjimą. Gydytojas yra Kristus.

Kuo susijusios ir kuo skiriasi Hildegardos medicinos veikalai nuo liaudies medicinos? Ar iš tikrųjų Hildegardos gydymo metodai, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, turi magijos ir prietarų elementų, kaip kartais nuskamba?

Jos veikaluose apie augalus, medžius, gyvūnus, paskui apie ligų priežastis ir jų gydymą yra ir tradicinių elementų, nes viduramžiais vienuolynai buvo medicinos lobynas. Vaistai ir gydomosios žolelės pirmiausia buvo puoselėjami vienuolynuose ir jų soduose. Viduramžių farmakopėja kaupėsi ten. Vis dėlto Hildegardos receptų tam tikros dalies nerasime jokiame kitame klasikiniame veikale. Jie nėra atėję iš vienuolynų.

Šventoji Hildegarda, ar kalbėtume apie jos teologinius, ar muzikinius darbus, ar veikalus apie gamtą, augalus ar vaistus, visada sako, kad ji tai „regėjo“ ir „girdėjo“, o paskui gavo paaiškinimus iš Dangaus. Ne ji pati tai paaiškina. Ji regi, girdi, o paskui jai yra paaiškinama. Tai gan įdomu. Paaiškinimas kyla iš tų pačių ištakų, kaip ir tai, ką Hildegarda regi ir girdi.

Tuose Hildegardos medicinos traktatuose yra daug visiškai savitų dalykų. Tai nėra rinkinys, kompiliacija, santrauka prieš ją buvusio pažinimo, sukaupto vienuolynuose. Hildegarda mini tokias substancijas, kad stebina, iš kur ji galėjo žinoti apie jų buvimą anais laikais. Galima būtų manyti, jog Reino upė tuo metu buvo svarbi centrinės Europos prekybinė „arterija“ ir kad tam tikros medžiagos atkeliavo iš Rytų. Bet indikacijos yra savitos, pavyzdžiui, ji mini augalą skaisteninį seilių (Pyrèthre d‘Afrique). Tie dalykai buvo visiškai nežinomi jos epochoje. Taigi Hildegardos įnašas į mediciną yra tikrai originalus. Jos medicininiuose veikaluose niekada nerasime nei prietarų, nei magijos.

Be to, yra įvairių diskusijų dėl vadinamųjų „mokslinių“ Hildegardos veikalų, kurie buvo išplėsti po Hildegardos mirties. Juose buvo pridurta dalykų, neatėjusių iš Hildegardos. Bet net ir jie galbūt yra artimesni autorei, nei manoma. Originalių rankraščių neišliko. Gal nebent ištraukos. Vienas rankraštis yra visai dingęs. Kadaise žmonės neužtvirtindavo autorystės teisių. Perrašydami medicinos veikalus pridurdavo tai, kas jiems atrodydavo įdomu. Štai kodėl reikia atlikti kritinį darbą-analizę, norint atskirti, kas kyla iš Hildegardos ir kas pridurta vėliau.

Labai įdomus šv. Hildegardos veikalas apie ydas ir dorybes. Pateikdama tai dialogo forma ir suteikdama ydoms ir dorybėms balsus, ji tarsi leidžia mums pasižiūrėti į visa tai per atstumą, atpažinti šiuose pokalbiuose save. Kuo ypatinga ir mums aktuali hildegardiška dorybių samprata?

Hildegarda labai subtiliai skirsto ydas ir dorybes. Jų yra net 38. Tai visgi nemažai, palyginti su klasikiniu dorybių skirstymu į 4 kardinaliąsias. Šių dienų žmogui būtų naudinga išvysti, kaip jis gali tapti monstru – ydos jį tokį padaro. O išvystyti nuopelnai ir dorybės parodo gilųjį žmogaus pašaukimą į palaimą ir sudievinimą. Žmogus yra pašauktas tapti „gražus“ didžiąja šio žodžio prasme. Tapti dieviškai gyvu.

Hildegarda parodo dorybes ne tiek iš moralinės, kiek iš gyvybinės ir teologinės pusės. Dorybės, pasak jos, visados susijusios su žmogaus galutiniu tikslu, numatytu Dievo išminties, su žmogaus giliuoju pašaukimu į šventumą, į šviesą, į sudievinimą, panašų į Kristaus kūno Atsimainymą ant Taboro kalno, kurį regėjo apaštalai. Tai labai gražu ir turėtų pažadinti stiprų troškimą išgyventi šį dievišką žmogaus būties perkeitimą į grožį, į gyvenimą. Tai visai nepanašu į naudojimąsi gyvenimu savo malonumui, atsirenkant, kas patinka.

Hildegarda parodo dorybes ne kaip gyvybingumą ribojančias, o kaip jį išskleidžiančias. Tai pažadina norą tų dorybių siekti. Dorybes pasiekęs asmuo suspindi žėrinčiu grožiu, o kai Šventoji Dvasia apsigyvena jame – ir dar labiau. Rupertsbergo vienuolyne per didžiąsias šventes vienuolės kaip Dievo sužadėtinės apsirengdavo baltai ir pasipuošdavo brangakmeniais. Tai turėjo būti nuostabiai gražu. Kilmingųjų vienuolių iš namų atsineštos brangenybės tarnavo ne tam, kad jos grožėtųsi savimi veidrodyje, bet tam, kad spindėtų Dievu, kad atspindėtų Dievą pasaulyje ir būtent labai civilizuotame pasaulyje, stiprios kultūros židinyje. Tai, ką vienuolės išgyvendavo per šventes, buvo pranašiškas dangaus ženklas, išankstinis rojaus paragavimas. Ne žemės ženklas, bet Dievo – Dievo kaip žmogaus Rojaus.

Harmonija tarp makrokosmoso ir mikrokosmoso – visatos ir žmogiškojo asmens, kurie vienas kitą atspindi; liepsnojantis dieviškasis gyvenimas, atsispindintis saulėje, mėnulyje, vandenyje ir žvaigždėse… – visa tai tik dalis šv. Hildegardos pasaulio regėjimo. Kuo būtų artima lietuvių kultūrai hildegardiška harmonijos samprata?

Kiekvieną kartą, kai harmonija yra tikra, ji būtinai priartėja prie harmonijos, kylančios iš pradinio ir amžinojo Dievo išminties sumanymo. Dievas panorėjo viso didžiojo makrokosmoso, kad į jo centrą pastatytų žmogaus būtybės mikrokosmosą. Bet prasmę makrokosmosui suteikia mikrokosmosas. Viskas yra Šventosios Dvasios darbas. Jei studijuosite šv. Hildegardos veikalą „Dieviškieji darbai“, pamėginkite sugretinti įvairias Lietuvos kultūros tradicijas apie prigimtį, gamtą, harmoniją su Hildegardos vizijomis, gautomis iš Dievo Kūrėjo.

Norint išvengti „nuskendimo“ harmonijos išgyvenimuose, labai svarbu priimti dieviškosios išminties šviesą apie tai, kaip Dievas sumanė gamtą, kad galėtume atrasti ryšį tarp tikėjimo šviesos ir to, ką jūs patys, išaugę Lietuvos kultūroje, galite išgyventi gamtoje. Kitaip galite „nuskęsti“ uždarame harmonijos pajautos pasaulyje, kuris nėra atviras Kūrėjo išminties sumanymui dėl gamtos. Žmogaus asmuo yra susietas su gamta, tačiau ir ją pranokstantis: jis gauna iš gamtos pagalbą, medžiagų, šviesos, kuri tampa pilnatviška tik tada, kai tai leidžiasi apšviečiama Apreiškimo šviesos, tokios, kokią mums perduoda Hildegarda – iš Dievo gautos šviesos. O netikra harmonija yra vien tiktai jutiminė harmonija – išgyvenimu, jausmu ar tik manimi pačiu apsiribojanti. Jei neieškosiu šviesos pas Dievą, aš nuslysiu, nuskęsiu, liksiu ten, kur per maža, kas apsiriboja gana žemomis, vien fundamentaliomis energijomis. Žmogaus siela yra pašaukta viską apimti ir viską pakylėti Šventojoje Dvasioje.

Ką patartumėte žmogui, kuriam ši biografijos knyga bus pirmoji pažinti su šv. Hildegarda?

Pamėginti ja sekti. Įeiti į jos gyvenimą Šventosios Dvasios šviesoje. Hildegarda leidosi vedama, leidosi auginama. Jos gyvenimas nebuvo statiškas, jis kas kartą vis labiau vėrėsi. Šventoji dalinasi savo gražiausiais lobiais su visais žmonėmis ir juos žadina, kai jie leidžiasi kartkartėmis pavergiami stabų. Visa tai gali sužadinti norą ja sekti. Tikėkimės, kad pamažu visi didieji Hildegardos veikalai bus išversti į lietuvių kalbą. Tai milžiniškas darbas, bet jį verta atlikti. Reiktų pradėti nuo jos pirmojo veikalo „Scivias“. Žinok kelius, ieškok kelių, pažink kelius – gyvenimo kelią didžiąja šio žodžio prasme. O didysis Kelias yra pats Jėzus: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ (Jn 14, 6). Būtent šį Kelią, kuris yra Kristus, Hildegarda nori padėti savo amžininkams atrasti su vis didesne jėga – gyvai, o ne vien intelektualiai. Iš tikrųjų atrasti Kristų kaip Kelią. Keliu yra einama, keliu yra sekama. Tai nėra vien abstraktus pažinimas.

Parašyta daug knygų apie Hildegardą ir jos gyvenimą, bet labai svarbu išmokti klausytis jos pačios. Tuomet kiekvienas gauna tiesiogiai iš jos tai, kas jam labiausiai reikalinga – šviesos, užsidegimo, skonėjimosi ir t. t. Svarbiausia klausytis jos pačios ir kartu su ja būti tų neįtikėtinų vizijų liudininku. Kartais sunku jas suprasti, nes jos – fantastiškos. Bet apsipratus jos ima vis labiau kalbėti. Kadangi tos vizijos simboliškos, dažnai jos naujai pastato į akistatą su tuo, kas jau žinoma, bet kas žmoguje nėra gyva.

Su šventąja Hildegarda viskas atgyja. Ji myli gyvenimą, „viriditas“. Todėl ji sako, kad pavasarį reikia dažnai žiūrėti į besikalančią žalumą. Žalia spalva yra gyvenimo spalva. Jūsų šalyje daug žalumos. Žiūrėti į žalumą, leisti tam žalumui nusileisti giliai mumyse ir atnešti mums gyvenimą, kad taptume tikrai gyvi. Tikras krikščionis yra gyvas. Jis nėra vien žinantis, jis yra gyvas. Galbūt kada nors galėsime apie tai pasikalbėti ir kartu pasidžiaugti, kad Dievas išsirinko asmenybę, kuri leidosi vedama ir klusniai atsidavė tarnauti tam, ką regėjo, kad perduotų tai Bažnyčiai, o per Bažnyčią – visiems visų laikų geros valios žmonėms. Ypač šiais laikais, kai žmogus leidžiasi suviliojamas dirbtinių technikos priemonių, darosi labai aktualu sugrįžti prie Kūrėjo Išminties. Tai tikrai pranašiškas žvilgsnis, kuris gali grąžinti tikrą viltį dėl tikros ateities, apleidžiant netikras svajones apie rekonstruotą, dirbtinę, „išplėstą“ žmoniją. Štai kodėl Hildegarda yra tokia brangi. Ir kiekvienas pagal savo dovaną ar polinkį gali jos raštuose rinkti medų vienu ar kitu aspektu – ar kaip muzikas, ar kaip teologas, egzegetas, botanikas ir t. t.