

2022 01 13
Vidutinis skaitymo laikas:
Hiliaras gimė antrame IV amžiaus dešimtmetyje Puatjė mieste, Prancūzijoje. Išsilavinęs pagonis, filosofijos žinovas į krikščionybę atsivertė perskaitęs Evangeliją ir įsitikinęs, jog joje atrado tiesą, kurios bergždžiai ieškojo filosofijoje. Buvęs jau žinomas savo nepriekaištinga dora, vos tik pasikrikštijęs, 350 metais buvo konsekruotas savo miesto vyskupu.
Hiliaras iš karto pasinaudojo savo giliomis doktrinos žiniomis, kad nugalėtų Jėzaus dieviškumą neigusią arijonų ereziją ir palaikytų teisingą mokymą, dar kartą patvirtintą Nikėjos Susirinkime. Jame 325 metais priešinantis Arijui buvo paskelbta, jog Jėzus yra vienatinis Dievo sūnus, gimęs iš Tėvo prieš visus amžius.
Rytuose, Frygijoje, į kurią buvo ištremtas, Hiliaras atrado Rytų teologijos lobius. Tai jam suteikė naujų paskatų kovoti su arijonais, prieš kuriuos vėl stojo į kovą grįžęs į tėvynę, ir pelnė „Rytų Atanazijaus“ vardą.
Hiliaras parašė daug teologijos („Apie Švč. Trejybę“, „Apie susirinkimus“, „Apie slėpinius“) bei egzegezės („Evangelijų komentarai“, „Traktatas apie psalmes“) veikalų, tačiau labiausiai jis yra žinomas kaip pirmasis Bažnyčios himnų rašytojas. Trys iš jo himnų – labai gražios formos ir gilaus turinio – buvo atrasti 1887 metais.
Daug gerų darbų padaręs ir didžios šlovės susilaukęs Hiliaras, paguostas slėpiningos esaties Kristaus, kuriam per savo gyvenimą ištikimai tarnavo, mirė 367 metais.
Piero Lazzarin „Naujoji šventųjų knyga“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2011.