Šv. Hiliaras: pažinimo alkį pasotinęs Evangelija

Hi­lia­ras iš kar­to pa­si­nau­do­jo sa­vo gi­lio­mis doktri­nos žinio­mis, kad nu­ga­lė­tų Jė­zaus dievišku­mą nei­gu­sią ari­jo­nų ere­zi­ją ir pa­lai­ky­tų tei­sin­gą mo­ky­mą, dar kar­tą pa­tvir­tin­tą Ni­kė­jos Su­si­rin­ki­me. Ja­me 325 me­tais priešinan­tis Ari­jui bu­vo pa­skelb­ta, jog Jė­zus yra vie­na­ti­nis Die­vo sū­nus, gi­męs iš Tė­vo prieš vi­sus am­žius.

Ry­tuo­se, Fry­gi­jo­je, į ku­rią bu­vo iš­trem­tas, Hi­lia­ras at­ra­do Ry­tų te­olo­gi­jos lo­bius. Tai jam su­tei­kė nau­jų pa­ska­tų ko­vo­ti su ari­jo­nais, prieš ku­riuos vėl sto­jo į ko­vą grį­žęs į tė­vy­nę, ir pel­nė „Ry­tų Ata­na­zi­jaus“ var­dą.

Hi­lia­ras pa­ra­šė daug te­olo­gi­jos („Apie Švč. Tre­jy­bę“, „Apie su­si­rin­ki­mus“, „Apie slė­pi­nius“) bei eg­ze­ge­zės („Evan­ge­li­jų ko­men­ta­rai“, „Trak­ta­tas apie psal­mes“) vei­ka­lų, ta­čiau la­biau­siai jis yra ži­no­mas kaip pir­ma­sis Baž­ny­čios him­nų ra­šy­to­jas. Trys iš jo him­nų – la­bai gra­žios for­mos ir gi­laus tu­ri­nio – bu­vo at­ras­ti 1887 metais.

Daug ge­rų dar­bų pa­da­ręs ir di­džios šlo­vės su­si­lau­kęs Hi­lia­ras, pa­guos­tas slėpinin­gos esa­ties Kris­taus, ku­riam per sa­vo gy­ve­ni­mą iš­ti­ki­mai tar­na­vo, mi­rė 367 me­tais.

Piero Lazzarin „Naujoji šventųjų knyga“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2011.