Šv. Ignaco kelias – gyvenimą keičiantis nuotykis

Jūratė Micevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kas buvo šis karštakošis baskų peštukas – šv. Ignacas Lojola? Ir į kokią kelionę jis kviečia? Apie tai kalbamės su knygos „5 šv. Ignaco kelio etapai. Žmogaus tapsmas“ (išleido „Magnificat leidiniai“) autore, žinoma publiciste, vertėja, piligriminių kelionių Ispanijoje gide JŪRATE MICEVIČIŪTE.

Knygoje apie šv. Ignacą rašote: „Neretai galima išgirsti, kad Ignacas Lojola – vienas giliausiai pasaulio istoriją paveikusių žmonių: kad organizuodavo geriau nei Napoleonas, pakeitė visuomenę radikaliau nei Leninas, sukūrė veiksmingiausią motyvacijos metodą – iki šiol plačiai taikomas Dvasines pratybas… Dėl to vieni jį kėlė į altorius, o kiti keikė, bet baltoji ir juodoji legendos veikia panašiai: it rūkas apgaubia ir paslepia.“ Tad norisi sužinoti, kas buvo šv. Ignacas Lojola.

Juokaujama, kad lengviau paaiškinti, kodėl šv. Ignacas yra šventasis, nei kodėl jis laikomas ypatingu žmogumi – juk Dievas dar ir ne tokių keistenybių yra nuveikęs, pavyzdžiui, ėmė ir kaip pirmą šventąjį kanonizavo… šalia savęs nukryžiuotą banditą. Tačiau kaip žmogiškai paaiškinti, kad po pusės tūkstančio metų tebėra svarbus asmuo, kurio pirmieji du trečdaliai Curriculum vitae (lot. „gyvenimo aprašymas“) pritinka kokiam avantiūristui maištininkui labiau nei būsimam ordino steigėjui ir šventajam?

Ieškodama atsakymo stengiausi nepadaryti vienos iš dviejų įprastų klaidų. Vieną daro linkę laikyti šv. Ignacą altoriuje neklausdami, koks žmogus slypi už aureolės. Antroji būdinga skeptikams, siekiantiems perprasti Ignaco sėkmės paslaptį atskirai nuo tikėjimo ir Bažnyčios: pasakojama, kad taip klydo, pavyzdžiui, Leninas, o gal ir Hitleris, žavėjęsi organizaciniais jo sugebėjimais ir svajoję suburti prie savęs tokią vaisingą sekėjų grupę kaip pirmųjų jėzuitų dešimtukas. Iš tiesų ir pirmieji, ir antrieji daro tą pačią klaidą: artinasi prie Ignaco jau nešini savo pačių atsakymais, tad pirmieji sako, kad viską nuveikė tik Dievo malonė, o antrieji – kad Ignacą skatino vien žmogiški motyvai, ypač ambicija, valdžios, galios siekis.

O kodėl gi… nepasiklausus paties Ignaco? Kas geriau nei jis apsakys savo silpnas ir stiprias puses, klaidas ir sėkmes, o svarbiausia, kas jį judino, skatino būti ir veikti būtent taip? Ir jį klausti reikia taip, kaip liepia klasikinės žurnalistikos tradicija: klausėjas turi išklausyti, bet neteisti, t. y. artintis prie pašnekovo, kiek įmanoma, be jokios išankstinės nuostatos.

Dar geriau vieną išankstinę nuostatą visgi turėti, pataria Ignacas savo „Dvasinėse pratybose“: „Kiekvienas geras krikščionis veikiau turi stengtis gera prasme aiškinti artimo teiginį, negu jį smerkti. Jei nepajėgia (…), teklausia, kaip kitas tą teiginį supranta“ („Piligrimo pasakojimas. Dvasinės pratybos“, Nr. 22, Lietuvos jėzuitų provincija, 2020). Tai reiškia gerbti Ignaco išsakomas motyvacijas, net jeigu jos atrodo nesuprantamos ar net kvailos, bet nebandyti, kaip dabar madinga, visko aiškinti socialinėmis įtakomis, smegenų neurotransmiterių reakcijomis, sąmokslo teorijomis ar… tiesioginiu dangaus jėgų įsikišimu.

Nežinomas dailininkas, „Šv. Ignacas Lojola (1491–1556), Jėzuitų ordino įkūrėjas“ (XVI a., fragmentas). Versalio rūmų (Prancūzija) eksponatas. Wikipedia.org nuotrauka

Nors Ignacas ir sako regėjime prie Kardonero upės sužinojęs tiek, kad per visą gyvenimą „visa iš Dievo gauta pagalba ir visi pažinti dalykai, net juos kartu sudėjus, neprilygtų tam, ką gavo tuo vienu kartu“ („Piligrimo pasakojimas. Dvasinės pratybos“, Nr. 30, Lietuvos jėzuitų provincija, 2020), akivaizdu, kad ten jam nenuleido iš dangaus tikslaus instrukcijų sąrašo. Po to Ignacas dar mažiausiai dešimt metų klaidžiojo nerasdamas savo vietos gyvenime ir, nors svajojo eiti į Jeruzalę, galiausiai atėjo į Romą.

Ignaco asmenybėje turbūt labiausiai ir patraukia jo atsparumas. Kai pasaulis sparčiai keičiasi (kaip Ignaco ir mūsų dienomis), išgyvena ne tobuliausiai prisitaikiusieji prie aplinkybių, ne tvirčiausieji, atlaikantys visas audras, bet tie, kas parblokšti kartą ir kitą sugeba vėl atsitiesti. Čia iš Ignaco galima daug pasimokyti: juk jo gyvenimo projektas subyrėjo net du kartus, ir savo pašaukimą jis atrado tik sulaukęs keturiasdešimties (tuo metu vidutinė gyvenimo trukmė tesiekė penkiasdešimt). Todėl knygos epigrafu pasirinkau Justino Mikučio frazę: „Nenorėk savęs atrasti per anksti, kad neatrastum savęs per mažo.“

Ignacas buvo ne mažiau nekantrus nei mes, taip skubantys, kad imame save „nurašyti“, jei perkopę per dvidešimt penkerius dar neturime pavyzdinės karjeros, namo su žalia veja ir tobulos šeimos. Karštakošis Ignacas galiausiai ne tik pats išmoko kantrybės, bet ir būti ypač kantrus ilgam ir lėtam kitų žmonių augimui – tiek, kad pasistengė užtikrinti kuo ilgesnį formacijos laiką būsimiems jėzuitams.

Mums, pavargusiems nuo neigiamų naujienų, vertinga dar viena Ignaco pamoka – neįtikėtinas paveikumas, kurį liudija ignaciškas meilės ir herojiškumo derinys. Nors buvo Makiavelio amžininkas, Ignacas jautėsi gyvenąs visai kitokiame – Dievo meilės persmelktame pasaulyje. Užuot aplinkui save matęs konkurentus, priešus ir kliūtis, jis matė galimybes, todėl ragino gyventi drąsiai – pasaulio įvykiai vis dar yra toji kalba, kuria žmogų kalbina gera jam linkintis jo Kūrėjas.

Ignaco kelio pradžia — Šv. Ignaco kelio pradžią žyminti plytelė ant Lojolos šventovės laiptų. Jūratės Micevičiūtės nuotrauka

Šv. Ignacas Lojola kviečia mus į piligrimystę. O kas gi tai yra? Kodėl tiek daug žmonių leidžiasi į kelią, kuris fiziškai neretai yra varginantis, tačiau dvasiškai tikriausiai apdovanojantis?

Pagrindinis kelionių knygos tomelis, skirtas skaityti dar neiškėlus kojos iš namų, yra sudarytas taip, kad pastūmėtų skaitytoją į kelionę, žingsnis po žingsnio lydint pagrindinį veikėją – šv. Ignacą. Nėra esmiškai svarbu, kokią transporto priemonę pasirinks skaitytojas – keliaus lėktuvu, pėsčiomis ar… mintimis ir vaizduote – ne veltui ji vadinama tobuliausia visų laikų važiuokle: joks tarpplanetinis laineris jos neaplenks, nes vaizduotė visada eina prieš tą lainerį, motyvuodama jo projektuotojus. Šv. Ignacas tai žinojo, todėl taip skatino mąstomojoje maldoje pasitelkti vaizduotę.

Visgi yra vienas fizinės piligrimystės aspektas, kurio joks vaizduotės skrydis pakeisti negali. Piligrimystė išmoko neprisirišti prie vietų ar konkretaus kelionės (gyvenimo) projekto – „gyventi pakėlus koją išeiti“, kaip juokauja jėzuitai. Tai – esmiška atsirišimo laikysena, kai gyvenama įsisąmoninus, kad kiekvieną akimirką pasaulis (Apvaizda) gali pakoreguoti ar net sugriauti išankstinį planą, priversti veikti nenumatytose aplinkybėse.

Todėl Ignacas skatino savuosius taip ilgai ir kantriai mokytis – prireikia ne vienų metų, kol žmogus išsiugdo protingumo dorybę, tai yra gebėjimą atskirti esminius dalykus, pamatinius principus, kurių jokiomis aplinkybėmis negalima išsižadėti, nuo neesminių, kuriuos galima keisti. Kelias, ypač piligrimystė pėsčiomis, išmoko šitaip improvizuoti ir įsiklausyti į labai konkrečius aplinkos „kalbinimus“ – iš debesų formos nuspėti orus ar pajusti pavasarį iš vaismedžio pumpuro, kaip mokė Jėzus (plg. Lk 12, 54; 21, 29).

Kam skirta ši knyga? Kaip ją patartumėte skaityti – ar iš eilės, ar pasirinkti tam tikrą atkarpą, tam tikrą šv. Ignaco gyvenimo etapą?

Knyga pirmiausia skirta smalsiesiems, mėgstantiems išeiti iš savo burbulo ir pažinti pačius įvairiausius žmones – ypač tuos, kurie iš tolo atrodo keisti, gal net erzinantys, hermetiški. Kaip įdomu prakrapštyti juos gaubiantį išankstinių nuostatų, įvaizdžių, kitų nuomonių – liaupsių ar keiksmų – šarvą ir prisiliesti prie gyvo žmogaus.

Viliuosi, kad knygoje man pavyko nors šiek tiek pasidalinti šiuo atradimo džiaugsmu ir tai daryti, kiek įmanoma, mėgdžiojant gyvenimą: bendraudami prie skirtingų žmonių artinamės skirtingai, kartais mums norisi tik susipažinti, o kartais – giliai išsikalbėti ar net susibičiuliauti. Todėl tekstas suskirstytas gabaliukais: nebūtina skaityti visko iš eilės, bet galima pirma tiesiog praryti pagrindinę pasakojimo liniją, o paskui jau skanauti pagardus – Ignaco apkeliautų kraštų aprašus, nuotraukas, straipsnelius smulkesniu šriftu apie jam įtaką dariusius žmones, įvykius, knygas, vietas…

Esu tikra, kad smalsiausi nenuoramos pasiims šią knygą kaip savotišką kompasą ir leisis į savarankišką kelionę informacijos jūra interneto platybėse. Kiekviena sudominusi nuotrauka, vardas ar citata gali tapti langu į virtinę atradimų: tereikia įvesti į interneto paiešką užkabinusią sąvoką ar pavadinimą.

Ir, žinoma, kiekvienas skaitytojas ras tokį Ignaco gyvenimo etapą, kuris pasirodys artimas jo tuo metu gyvenamam. Tie, kas esame pridarę kvailysčių, lengviau atsidusime, kad dar nevėlu tapti šventaisiais, kas esame parblokšti su trenksmu sugriuvus viso gyvenimo svajonei – įsitikinsime, kad tokiu būdu esame kviečiami nukreipti akis į kitą, didesnį, tikslą. O diena po dienos brendantys per, regis, pilką kasdienybę – įžvelgsime, kaip tada, kai iš pirmo žvilgsnio nepadarome nieko, ką galėtume išdidžiai rodyti, gal iš tiesų brandiname neįkainojamą vaisių.

Ignacas Lojola, — Būsimas šventasis sužeistas gabenamas namo. Paminklas Pamplonoje, toje vietoje, kur jis buvo sužeistas. Jūratės Micevičiūtės nuotrauka

Gal yra kokia šio kelio atkarpa, kuri jums labai artima ir kurią norėtumėte išskirti skaitytojams?

Man artimi Ignaco jaunystės klaidų etapai – pirmieji du skyriai, kur pasakojama apie jo senelių, tėvų ir jo paties šėliones, klaidas, ydas, nuodėmes ir atgailas. Kas nesame gyvenime prisidirbę tokių dalykų, kuriuos norisi ištrinti iš savo biografijos? Kaip paguodžia, kai susipažinę su Ignacu patiriame, jog ir iš tokios dumblynės (kaip tik tai reiškia jo giminės pavardė „Lojola“!) gali išaugti toks vaisius, arba, anot vieno bičiulio – kad gražiausias jurginas išauga karvės blyne. Mūsų klaidos yra molis, iš kurio lipdomi puodai, o lipdo juos anaiptol ne šventieji. Tai – dar viena Ignaco pamoka: žmogus ne išsiskleidžia it rožės pumpuras (kaip mums šiandien porina populiarioji psichologija), bet ilgai ir kruopščiai save stato, kaip kregždė lipdanti lizdą aukštybėse iš žemėje renkamo molio ir purvo.

Tačiau, kaip jau minėjau, kiekvienas skaitytojas atras sau labiausiai kalbantį Ignaco gyvenimo (ir kelio) etapą, ir gal tai bus jau nebe jaunystės daužymasis, bet idealistiškas, nors itin nerealistinis, užsidegimas tapti šventam (pasaulietiškai kalbant, sėkmingam, kaip, pavyzdžiui, vienas mano bičiulis svajojo tapti direktoriumi – nesvarbu, kur). O gal tai bus kantrus studijų ar pilko tylaus darbo etapas, kai tenka palenkti galvą ir iš visų jėgų tempti įkalnėn sunkų vežimą, negaunant jokių premijų ir paskatinimų, tik sau vis primenant, kad verta vargti dėl kažkada seniai, kelio pradžioje, įžvelgto ir pasirinkto tikslo. Arba kasdienybė, kiekvieną rytą keliantis iš lovos priimamas iššūkis gyventi ir nenustoti mokytis, kai jau, regis, pasiekei viršūnę, atplaukei į uostą ir kyla klausimas: o kas toliau? Kur dar taikyti? Ir apskritai, kam dar kažkur taikyti, kai jau viską padarei ir maga save tiesiog išleisti į pensiją?

Smalsu, ar lietuviai jau yra atradę šį kelią Ispanijoje?

Ignaco kelią (Camino Ignaciano) Ispanijos jėzuitai ėmė populiarinti prieš gerą dešimtmetį. Tai – maždaug 670 km maršrutas, kurį 1522 m. vasarį–kovą nukeliavo Ignacas po savo sužeidimo. Tai buvo pirmas, svarbiausias jo piligrimystės į Jeruzalę ir dvasinio virsmo etapas. Šis kelias padeda geriau suprasti Ignacą, nes vingiuoja per tas vietas, kur jis gimė, augo, subrendo, beveik metus išgyveno vienišą savo „naujokyną“ Manresoje. Dar jam gyvam esant šiuo keliu keliaudavo jėzuitai, trokštantys geriau pažinti savo mokytoją ir dvasios tėvą: pavyzdžiui, jį nukeliavo (tik priešinga kryptimi, iš Katalonijos į Baskiją) šv. Pranciškus Bordžija, kunigaikštis, įstojęs į Jėzaus Draugiją ir tapęs trečiuoju jos generolu.

Mūsų dienomis šiuo keliu pėsčiomis dažnai einama atliekant dvasines pratybas – ir viena, ir kita trunka apie keturias savaites. Piligrimai liudija, kad ne vienam toks keliavimas, kai tarsi lydi paties Ignaco sielos virsmą, tapo paskata išgyventi savąjį virsmą.

Yra sukurti kelio piligrimo pasas ir pažymėjimai, išduodami jį įveikus, pakeliui kuriama vis daugiau albergų piligrimams, nors jų dar trūksta, tad tenka rinktis brangesnę nakvynę viešbutėliuose. Beje, didelę dalį kelias vingiuoja drauge su Katalonų Jokūbo keliu, kuriuo eina gana daug Jokūbo piligrimų, tik priešinga kryptimi. Tai irgi yra įdomi patirtis: su jais prasilenkiant įsivaizduoti, kaip Ignacas ėjo savo keliu „prieš srovę“.

Pernai atšvęstas 500 metų kelio jubiliejus davė jam naują postūmį. Nėra oficialių duomenų, kiek lietuvių nuėjo jį visą ar keletą jo etapų (numatytas ir toks piligrimystės variantas, ypač atsižvelgiant į tuos, kurie bevelys išvengti pusdykume vingiuojančios Ignaco kelio dalies – plačiau apie tai galima pasiskaityti prie knygos kaip dovana skaitytojui pridėtame „Praktiniame gide“).

Galiu pasidžiaugti, kad jau keletą metų kas vasarą šiuo maršrutu autobusu keliaujančią grupę palydi kun. Mindaugas Malinauskas SJ. Galbūt ir man pavyks tokią suorganizuoti šį rudenį. Dar smagu matyti, kaip Ignaco kelią mums priartina jėzuitų gimnazijos, pavyzdžiui, Šv. Pranciškaus Ksavero gimnazija Kaune, užmezgusi ryšius su to paties vardo gimnazija Tudeloje, per kurią veda šis kelias.

Panašu, kad piligriminiai keliai atsiveria visiems skirtingai. Tikriausiai neužtenka vien tik geografinių žinių. Kaip mums paruošti savo širdis šiam keliui, kad iš jo grįžtume vidumi atgimę?

Esminis dalykas yra atvirumas atradimams: dažnai kartoju, kad piligrimas yra žmogus, kuris keliauja plačiai atvertomis ausimis ir akimis, žinodamas, kad kiekvieną akimirką gali būti užkalbintas: gal jį palies įstabus altorius didingoje šventovėje, o gal paprastas pakelės akmuo ar smagus padavėjas nušiurusiame bare. Svarbiausia pasiimti su savimi meilingą dėmesingumą – šią sąvoką sukūrė šv. Kryžiaus Jonas, beje, pirmosios jėzuitų kartos auklėtinis, baigęs jų įsteigtą mokyklą savo gimtajame miestelyje. Perfrazuojant kitą sparnuotą jo posakį galima pasakyti, kad piligrimystėje kiekvienas pasisemia daugiau ar mažiau, priklausomai nuo to, kokio dydžio stiklinę atsinešė.

Beje, tas pats principas veikia ir atsiverčiant mano kelionių knygą: ją rašiau su viltimi, kad smalsiausius ji nuves daug toliau, nei siekia jos puslapiai – į šv. Ignaco raštus, į jo nepalaužiamą atsidavimą ir ištikimybę tokiai netobulai savo laikų Bažnyčiai, į jo gebėjimą prasmingai gyventi nežinia kur strimgalviais lekiančiame pasaulyje. Rašiau ne siekdama padidinti šv. Ignaco šlovę – jos ir be to apstu – bet tam, kad galėtume pasimokyti iš šio ypatingo žmogaus, kad jį suprastume, o gal net susibičiuliautume, taip įgydami dar ir užtarėją danguje.

Kadangi jau perskaitėte šį tekstą, primename: jį parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Šiuo metu intensyviai dirbame, kad galėtumėte pamėgtų autorių tekstus skaityti dar patogiau. Padėkite mums tai padaryti, skirdami kad ir nedidelę sumą „Bernardinai.lt“. Iš anksto dėkojame už paramą!