Šv. Ildefonsas (Idelfonsas) – žmonių mylimas Toledo vyskupas

El Greco, „Ildefonsas iš Toledo“ (1603–1605 m.). Karidado (Iljeskasas, Ispanija) ligoninės koplyčios vertybė. Wikipedia.org nuotrauka

Sausio 23 d. minime šv. Ildefonsą, Toledo vyskupą (Toledas, Ispanija, 607– 667 m. sausio 23 d.).

Romėnų valdymo laikotarpiu buvusi galinga šeima neprarado savo įtakos ir į valdžią atėjus Visgotams: tad suplanavo sūnui atitinkamą karjerą. Tačiau Ildefonsas pabėgo iš namų ir pasislėpė Kozmo ir Šventojo Damijano vienuolyne greta Toledo. Karjera jam nerūpėjo. Tapo vienuoliu, vėliau – diakonu.

Toliau nebesiekė, jam to pakako. Tačiau vienuolyno broliai vis tiek jį išrinko savo bendruomenės abatu, nes buvo pamaldus, išsilavinęs, energingas, sugebėjo itin patraukliai kalbėti. Be to, buvo įtaigus rašytojas.

Sulaukęs penkiasdešimties, Ildefonsas turėjo palikti vienuolyną, nes mirus Toledo vyskupui norėta Ildefonsą išrinkti į jo vietą. Jį įtikinėti teko pačiam visgotų karaliui. Taip 657 m. Ildefonsas tapo vyskupu miesto, kuris tuo metu buvo karalystės sostinė. Nebeturėjo daugiau laiko knygoms, nes visą laiką skyrė laiškams, kurie dažniausiai buvo ne itin linksmi. Yra išlikusių skausmingų laiškų, kuriuose atsispindi ano meto įtakingų netikrų krikščionių sukeltų skandalų atgarsiai, skaudūs konfliktai su karaliumi, kuris vis dėlto vertino vyskupą; laiškuose kalbama ir apie ne vieną bažnyčios dvasininką, įsipainiojusį į valstybinius reikalus.

Iš tiesų buvo geriau pasilikti vienuolyne: melstis kartu su kitais, studijuoti, rašyti… Ildefonsas paliko doktrinos ir moralės veikalų, traktatų apie Jėzaus Motiną, liturginių giesmių. Taip pat ir populiarią knygą De viris illustribus („Apie garsius žmones“), kuri šiek tiek pratęsė Izidoriaus iš Sevilijos (apie 570–636 m.) Etimologijas, didžiąją viduramžių „enciklopediją“. Ildefonsas negalėjo gyventi nemokytojaudamas, nes buvo įsitikinęs, kad žinojimas – „bendra, ne privati dovana“, tad turi būti dalijama visiems.

Tikinčiuosius žavėjo vyskupo pamaldumas Marijai, sužadinantis pasakojimus apie įstabius atsitikimus. Vienas tokių, pavyzdžiui, kai iškilmingų pamaldų metu bažnyčioje pasirodžiusi Dievo Motina Marija dovanojo Ildefonsui liturginį rūbą.

Po mirties jo kūnas buvo palaidotas Tolede; vėliau, įsiveržus arabams, buvo perkeltas į Zamorą, Kastiliją. Tikintieji iškart „paskelbė jį šventuoju“, susiedami jo vardą su Mergelės Marijos asmeniu. Ta pati situacija susiklostė praslinkus dešimčiai amžių po jo mirties – ispanų aukso amžiaus meistrai, tokie kaip El Greco, Velázquezo, Murillo, Zurbaránas ir daugelis kitų menininkų visoje Europoje, visuomet vaizdavo Toledo vyskupą greta Jėzaus Motinos. Didysis menas atspindėjo liaudies sielos nusiteikimą, kuris pasireiškė Ildefonsui teikiamu kultu.

Parengta pagal „Santi, beati e testimoni“.