2020 09 30

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Šv. Jeronimas – atsiskyrėlis, padovanojęs pasauliui Vulgatą

Albrecht Dürer „Šv. Jeronimas“ 1521. Vikipedijos nuotrauka

Euzebijus Sofronijus Jeronimas gimė Stridone, dabartinėje Kroatijoje, tikriausiai apie 347 metus. Krikščioniškoje pasiturinčioje šeimoje gavo gerą išsilavinimą, o vėliau, tėvų remiamas, baigė studijas Romoje.

Atvykęs į imperijos sostinę, Jeronimas pasinėrė į gaivalingą miesto gyvenimą, atsiduodamas įvairiems gyvenimo malonumams. Apsvaigimas truko neilgai – susipratęs jaunuolis atliko atgailą, priėmė krikštą ir pasuko į kontempliatyvų gyvenimą.

Persikėlęs į Akvilėją, prisijungė prie asketų bendruomenės, tačiau netrukus nusivylė joje vyravusia nesantaika. Tad nusprendė kuriam laikui grįžti į gimtąjį Stridoną, iš kurio vėl iškeliavo į Antiochiją.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Čia Jeronimas tobulino savo graikų kalbos žinias, o po studijų pasitraukė į Chalkidės dykumą, esančią į pietus nuo Alepo. Ketverius metus jis atsidėjęs mokėsi hebrajų kalbos ir perrašinėjo Bažnyčios tėvų kodeksus bei raštus. Tai buvo meditacijos, vienatvės ir intensyvaus Dievo žodžio skaitymo metai, skatinę apmąstymus apie atotrūkį tarp pagoniško mentaliteto ir krikščioniško gyvenimo. Suirzęs dėl nesiliaujančių ginčų, kuriuos išprovokuodavo arijonų doktrina, grįžo į Antiochiją. 379 m. gavo kunigystės šventimus ir išvyko į Konstantinopolį, kur toliau mokėsi graikų kalbos, vadovaujamas Grigaliaus Nazianziečio.

Greta popiežiaus Damazo

382 m. Jeronimas grįžo į Romą dalyvauti popiežiaus Damazo surengtame susitikime dėl Antiochijos skilimo. Spėjęs išgarsėti kaip asketas ir mokslininkas, atkreipė į save popiežiaus Damazo dėmesį ir buvo pakviestas tapti jo asmeniniu sekretoriumi bei patarėju. Popiežius jį paragino naujai išversti Biblijos tekstus į lotynų kalbą.

Sostinėje Jeronimas įsteigė Biblijos skaitymo grupę, kurioje Romos aukštuomenės moterims padėjo perprasti Šventąjį Raštą. Trokšdamos eiti krikščioniško tobulumo keliu ir gilinti žinias apie Dievo žodį, pastarosios pasirinko Jeronimą savo mokytoju ir dvasiniu vadovu. Tačiau ilgainiui požiūriai nesutapo, o siūlomos taisyklės pasirodė pernelyg griežtos. Niūraus ir nelengvo charakterio, smerkiantis ydas ir veidmainystes bei dažnai besiginčijantis net su išsilavinusiais ir išmintingais romiečiais, Jeronimas neturėjo daug draugų. Tad, mirus Damazui, nusprendė grįžti į Rytus ir 385 metų rugpjūtį leidosi į Ostiją, Šventosios Žemės link. Kartu su juo išvyko keletas jam ištikimų vienuolių bei grupė pasekėjų, vėliau prie jų prisijungė ir Paulė su dukra Eustochija. Jis leidosi į piligriminę kelionę, pasiekė Egiptą, tada sustojo Betliejuje, kur atidarė mokyklą, siūlančią nemokamą mokymą. Paulės dosnumo dėka buvo pastatytas vyrų ir moterų vienuolynas bei hospisas keliautojams, besilankantiems šventose vietose.

Betliejuje

Jeronimas likusį gyvenimą praleido Betliejuje, atsidėjo Dievo Žodžiui, gynė tikėjimą, mokė klasikinės ir krikščioniškos kultūros, priimdavo piligrimus. Jis mirė savo celėje, netoli Gimimo grotos, tikriausiai 420 m. rugsėjo 30 d. Jeronimas buvo impulsyvus, nevengė polemikos ir ginčų, tad daug kas jo nemėgo, bet ir mylėjo. Nebuvo lengva su juo bendrauti, tačiau jis paliko didžiulį savo gyvenimo liudijimo ir raštų palikimą. Jo dėka turime pirmąjį lotynišką Biblijos vertimą, vadinamąją Vulgatą. Evangelijas Jeronimas vertė iš graikų, o Senąjį Testamentą – iš hebrajų ir aramėjų kalbų. Vulgata ir šiandien yra oficialus lotyniškai kalbančios Bažnyčios tekstas.

„Ko galime pasimokyti iš šv. Jeronimo? – klausė Benediktas XVI, jis 2007 m. lapkritį šiam šventajam paskyrė dvi katechezes. – Man atrodo, kad svarbiausia yra tai: mylėti Dievo Žodį Šventajame Rašte. Svarbu, kad kiekvienas krikščionis asmeniškai bendrautų su Dievo Žodžiu. Jis yra ir bendruomenę kuriantis žodis. Turime jį skaityti bendraudami su gyvąja Bažnyčia.“

„Šv. Jeronimas“, 2008, drobė, aliejus, 150×140 cm. Sigitos Maslauskaitės darbas

Jeronimas yra vienas iš keturių Vakarų bažnyčios tėvų (kartu su Ambraziejumi, Augustinu ir Grigaliumi Didžiuoju), kuriuos Pijus V 1567 m. paskelbė Bažnyčios daktarais. Jis paliko daugybę raštų: komentarų, homilijų, laiškų, traktatų, istoriografinių ir hagiografinių veikalų. Garsiajame savo veikale „De Viris Illustribus“ Jeronimas 135 autorių, daugiausia krikščionių, bet taip pat žydų ir pagonių, biografijose parodo, jog krikščioniškoji kultūra buvo „tikra kultūra, jau prilygstanti klasikinei“. Nepamirštamas ir jo „Chronicon“ – prarasto Euzebijaus Cezarėjos veikalo graikų kalba vertimas į lotynų kalbą. Galiausiai, ne mažiau svarbūs pamokymų ir nuoširdžių patarimų kupini jo laiškai, atskleidžiantys gilų Jeronimo dvasingumą.

Parengta pagal VaticanNews.it

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.