Šv. Jokūbas – karaliaus dvariškis, tapęs kankiniu

Jokūbas buvo persų kilmės krikščionis, gyvenęs V amžiuje. Jis buvo karaliaus Jezdegerdo I bičiulis ir globotinis.

Kai karalius ėmė persekioti krikščionis, Jokūbas neturėjo pakankamai drąsos prisipažinti esąs krikščionis. Bijodamas prarasti karaliaus draugystę ir palankumą, jis atsisakė savo tikėjimo (ar bent jau taip apsimetė).

Išgirdę šią žinią, Jokūbo žmona ir motina didžiai susikrimto. Mirus karaliui, jos parašė griežtą laišką Jokūbui, kad šis permąstytų, ką padaręs. Jų laiškas paveikė Jokūbą – nors jis ir pasielgė kaip bailys, širdies gilumoje jis vis dar buvo tikintis. Jokūbas ėmė šalintis dvaro, atvirai kaltinti save, kad išdavė tikėjimą.

Naujasis karalius Varamas pasiuntė jį suimti, tačiau šį kartą Jokūbas nesipriešino ir neapsimetinėjo. „Taip, aš esu krikščionis“, – sakė jis. Karalius apkaltino jį, kad jis esąs nedėkingas už visas privilegijas, kurias jo tėvas, karalius Jezdegerdas, suteikė jam.

„O kur tavo tėvas yra dabar?“ – ramiai paklausė Jokūbas karaliaus. Supykęs karalius pagrasino jam baisia mirties bausme. Jokūbas atsakė: „Man bus garbė mirti teisiojo mirtimi.“

Karalius ir jo taryba nuteisė Jokūbą nukankinti. Bet Jokūbo baimės jau buvo praėjusios. Jis sakė, kad mirtis, atrodžiusi tokia bauginanti, yra tik menkas užmokestis už amžinąjį gyvenimą, kuris jo laukia. Visą laiką, kol buvo kankinamas, jis liudijo savo tikėjimą, kad jo kūnas vieną dieną bus prikeltas šlovėje. Jo kūnas buvo sukapotas į dalis, pradedant nuo pirštų, todėl jis vadinamas Intercisus (sukapotas į dalis).

Šv. Jokūbas mirė 421 m.