2021 07 08

Aušra Čebatoriūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Šv. Jokūbo kelias Lietuvoje: vardas vienas, o iniciatyvos ir tikslai – skirtingi

Unsplash.com nuotrauka

Kalbai pasisukus apie Šv. Jokūbo kelią, pokalbyje dalyvaujantieji neretai nustemba, kad Lietuvoje yra ne vienas Šv. Jokūbo kelias. Net ir dabar, skaitydami šias eilutes, kai kurie galbūt nežymiai kilsteli antakį: „Ne vienas?“ Šv. Jokūbo keliai Lietuvoje yra... Šeši. Penkis iš jų kuruoja Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija ir vieną – geriau žinomą kaip Camino Lituano – globoja Šv. Jokūbo kelio asociacija. Kelio pavadinimas ir maršrutų žymėjimai vienodi, tačiau jais rūpinasi dvi asociacijos, turinčios skirtingus piligrimų pasus, interneto tinklalapius ir net – tikslus. Visa tai intriguoja ir skatina paklausti – kodėl?

Tie, kurie bent šiek tiek yra girdėję apie šią situaciją, kartais mesteli tokių skirtį pabrėžiančių frazių kaip „tikrasis Šv. Jokūbo kelias ir tas, netikras“, arba „tikinčiųjų kelias ir žygeivių kelias“. Taip pat galima išgirsti ir diskusijų, kuriomis siekiama rasti atsakymą į klausimą, ar tikintieji gali eiti abiejų asociacijų žymėtais keliais, ar verčiau turėtų rinktis „palaikyti“ vieną? Šiuos ir kitus natūraliai kylančius klausimus mėginau „užkabinti“, pakalbindama abiejų asociacijų atstovus bei arkivyskupą emeritą Lionginą Virbalą SJ.

O dabar pažvelkime į šią situaciją iš arčiau.

Šv. Jokūbo draugų asociacija ir jos 5 keliai

Tarptautiniu lygiu pripažintam ir Europos Tarybos kultūros kelių instituto sertifikuotam Šv. Jokūbo piligrimų kelio tinklui Lietuvoje priklauso keturi – Žemaitijos / Karaliaučiaus (269 km), Šiaulių (403 km), Kauno (410 km) ir Vilniaus (493 km) – keliai. Yra ir penktasis – dar nesertifikuotas, jungiantis visas vienuolika Lietuvoje esančių Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčių, pavadintas Šv. Jokūbo žiedu (1056 km). Šv. Jokūbo piligrimų kelio tinklas aprėpia 40 Lietuvos savivaldybių. 26 iš jų jungia Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociacija. Pastaroji kartu veikia su Lietuvos Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija ir akcentuoja savo veiklą derinančios su Lietuvos Vyskupų Konferencija, Kultūros paveldo departamentu prie LR kultūros ministerijos ir vadovaudamosi Lietuvos Vyriausybės nutarimais.

„Kaip galite suprasti, mums Šv. Jokūbo kelias pirmiausia yra kelias, kuris veda į Santjago de Kompostelą, kur stovi garsioji Šv. Jokūbo katedra. Mums šis kelias – tai piligrimystės kelias, Europos krikščioniškųjų šaknų įprasminimas. Kartu šis kelias – ir mūsų krašto, jo kultūros paveldo, tradicijų pažinimo kelias. Žmonės leidžiasi į kelią, vedami skirtingų motyvų, todėl neverta stebėtis, kad kai kam šis kelias – tik turizmas, laisvalaikio praleidimo būdas, dar kitiems – verslo projektas“, – teigė Šv. Jokūbo kelio draugų asociacijos prezidentė Rima Blikertienė ir pridūrė, jog asociacija, nuosekliai telkdama visus, kam kultūros paveldas, krikščioniškosios vertybės, piligrimystės tradicija yra brangios ir puoselėtinos, šį darbą dirba nuo 2012 metų.

Pašnekovė, paklausta, kodėl kyla trintis tarp šių dviejų asociacijų iniciatyvų, teigė: „Trinties nejaučiame, tiesiog kantriai ir atkakliai dirbame savo darbą. Visada praverstų geresnis finansavimas, kuris leistų padaryti daugiau reikšmingesnių darbų, įvykdyti didesnio masto projektų, o dabar gi daug darbų tenka atlikti pro bono, neatlygintinai, arba mūsų narių lėšomis. Naudojuosi proga padėkoti visiems mūsų nariams ir rėmėjams už supratimą ir solidarumą.“

Šv. Jokūbo keliai Lietuvoje
Šv. Jokūbo kelio draugų asociacijos įkurti Šv. Jokūbo keliai Lietuvoje. Šv. Jokūbo kelio draugų asociacijos nuotrauka

Žemiau pateikta pokalbio su Šv. Jokūbo kelio draugų asociacijos prezidente Rima Blikertiene ištrauka padės geriau suprasti asociacijos poziciją dėl kitos iniciatyvos globojamo Camino Lituano kelio.

Jeigu Šv. Jokūbo kelio draugų asociacijos keliai yra sertifikuoti, ar Camino Lituano jiems gali būti konkurentu?

Keistai skamba, kad Camino Lituano gali būti konkurentu. Sertifikuotam Šv. Jokūbo keliui atstovauja aukščiau minėta Europos Šv. Jokūbo kelio federacija, kuri kas trejus metus Europos Tarybos Europos kultūros kelių institutui turi pateikti įrodymus, kad Šv. Jokūbo kelio tinklas atitinka kriterijus, ir tik tuo būdu Šv. Jokūbo kelio sertifikatas yra atnaujinamas.

Camino Lituano nėra Europos Šv. Jokūbo kelių federacijos narys, jis nėra Europos Tarybos Europos kultūros kelių instituto sertifikuotas kultūros kelias, jis tik pasivadino Camino vardu, kuris paprastai ir reiškia ET sertifikuoto Šv. Jokūbo kelią, einantį per konkrečios šalies teritoriją. Camino Lituano propaguotojai niekam neatsako, tai – visiška saviveikla, mūsų supratimu – verslo projektas, kuriam panaudojamas žinomas brandas – Šv. Jokūbo kelio vardas.

Taigi mums neįmanoma konkuruoti su keliu, kuris visai neatitinka ET kultūros kelio kriterijų, kuris nėra kas trejus metus įvertinamas nepriklausomų ekspertų ir t. t. Pavadinimas – Camino Lituano – suponuoja, kad tai yra ET Šv. Jokūbo kelias, bet tai, deja, neatitinka realybės.

Neretai galima išgirsti tikinčiuosius tarytum su nuoskauda užsimenant, kad kelio žygiams populiarinti yra vartojamas šv. Jokūbo vardas. Ar tokios nuoskaudos turi pagrindo?

Mūsų Šv. Jokūbo kelio tinklas – piligrimystės kelias ir, kaip galite suprasti, puoselėjamas bei plėtojamas kartu su Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. Kelio tikslas – Santjago de Komposteloje esanti Šv. apaštalo Jokūbo katedra, tam šis kelias tikinčiųjų visoje Europoje šimtmečiais buvo kuriamas, vėliau ir netikinčiųjų, einančių tuo keliu. Taigi šis kelias – ne apie turistinius žygius. Todėl ir nuoskaudų čia būti negali ir nėra.

Kaip manote, ar ši situacija gali tapti akstinu atsirasti papildomiems Šv. Jokūbo keliams Lietuvoje?
Papildomi Šv. Jokūbo keliai neturi jokio pagrindo atsirasti, nebent Lietuvoje įsikurtų kita asociacija, kuri oficialiai įstotų į Europos Šv. Jokūbo kelio federaciją, mokėtų mokesčius, būtų kas trejus metus peržiūrimas kriterijų atitikimas ir jų keliui būtų suteikiamas ET Šv. Jokūbo kelio vardas. Manau, kad svarbu skirti šiaip turistinius pėsčiųjų kelius ir takelius nuo ET sertifikuotų kultūros kelių. Turistiniai keliai ir takeliai neturi nieko bendro su ET kultūros keliais, gali veikti ir veikia individualiai. Tik nereikėtų savintis svetimų pavadinimų, kad ir panaudojant jų versijas užsienio kalbomis, kaip buvo padaryta šiuo atveju: juk camino lietuviškai reiškia kelią, Camino Lituano – Lietuvos kelią į Santjago de Kompostelą arba lietuviškąjį Šv. Jokūbo kelią.

Kaip matote Šv. Jokūbo kelių tinklo Lietuvoje ateitį? Ar yra vilties, kad abi organizacijos kartu ir kryptingai veiks bendrų užsibrėžtų tikslų labui?

Kai / Jeigu Camino Lituano maršrutui atstovaujanti asociacija įstos į Europos Šv. Jokūbo kelio federaciją, tada galėsime dirbti kryptingai ir siekti bendrų tikslų, nes būsime vienas sertifikuotas, tarptautiniu lygiu pripažintas Šv. Jokūbo piligrimų kelias. Tik iškyla klausimas, ar šis maršrutas bus sertifikuotas, nes Europos Tarybos dokumentuose matyti tik keturi keliai, einantys į Santjago de Kompostelą per Lietuvą.

Niekas nestovi vietoje. Galbūt Camino Lituano vadinamas maršrutas vieną dieną taps oficialia Europos Tarybos Šv. Jokūbo kultūros kelio atkarpa Lietuvoje, atitiks Europos Tarybos reikalavimus, dirbs kartu su Europos Šv. Jokūbo kelio federacijos valstybėmis narėmis, jų asociacijos veikla bus įvertinama kaip veikla, atitinkanti ET kriterijus, kaip ir visų kitų 40-ties ET sertifikuotų kultūros kelių Europoje.

Camino Lituano kelias. Camino Lituano nuotrauka

Šv. Jokūbo kelio asociacija ir Camino Lituano

Camino Lituano bendruomenė savo veiklą pradėjo 2016 metų pabaigoje. Šv. Jokūbo kelio asociacija įsikūrė 2017 metų pradžioje ir suvienijo būrį Šv. Jokūbo kelio entuziastų, piligrimų ir keliautojų. Jų tikslas – išpopuliarinti Camino Lituano Lietuvoje ir už jos ribų, padaryti jį piligrimų, žygeivių ir visų žmonių mėgstamu piligriminiu, turistiniu, pažintiniu keliu.

Maršrutą suderinus su savivaldybėmis, Camino Lituano kelio atidarymas įvyko 2017 m. Punioje. Ši, 500 km per Lietuvą besidriekianti, atkarpa prasideda prie Latvijos–Lietuvos sienos, veda per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis iki pat Lenkijos. Camino Lituano plečiasi ir toliau – atsiranda naujų jo atšakų, įsijungiančių į pagrindinio kelio kamieną, auga Camino Lituano bendruomenė.

Mariaus Minkevičiaus, vieno iš Camino Lituano kelio iniciatorių ir sudarytojų, komentaras:

Šv. Jokūbo keliai atsirado 8–11 amžiuje. Jų niekas neįkūrė, keliai atsirado natūraliu būdu. 1980 m. Ispanijoje vienas kunigas pradėjo šiuos kelius žymėti, jų tikslas buvo rodyti maršrutą į Šv. Jokūbo katedrą, kur palaidoti apaštalo Jokūbo palaikai. Taigi, pagal piligrimų filosofiją, Šv. Jokūbo kelias yra bet kuris kelias, kuris veda į Santjago de Kompostela katedrą. Jis gali būti žymėtas ir nežymėtas, lengvas ir sunkus, o jų skaičius – nesuskaičiuojamas. Visoje Europoje yra šimtai įvairiausių Šv. Jokūbo kelių ir pasaulyje nėra organizacijos, kuri galėtų nustatyti, koks maršrutas tokiu keliu gali vadintis, o koks – ne. Jeigu Šv. Jokūbo draugų asociacija nuolat teigia, kad turi tokius įgaliojimus, dokumentus, man būtų labai įdomu juos pamatyti.

Europos Šv. Jokūbo kelio federacija (European Federation of Saint-James Way) vienija tik 9 organizacijas, kurios vykdo Kultūros kelio projektus jau egzistuojančiuose Šv. Jokūbo kelio maršrutuose, tuo tarpu pasaulyje šiuo metu yra daugiau nei 350 įvairių Šv. Jokūbo kelią kuriančių ir prižiūrinčių organizacijų, jų su kiekviena diena daugėja. Europos Šv. Jokūbo kelio federacijai nėra suteikti įgaliojimai leisti ar uždrausti kurti, administruoti ir reprezentuoti Šv. Jokūbo kelio maršrutus, suteikti jiems legitimumo, oficialumo ar teisėtumo, nustatyti, kurie maršrutai yra pripažįstami ar nepripažįstami Europoje ir pasaulyje, tad priklausymas šias organizacijai nesuteikia jokių monopolinių teisių kurti naujus Šv. Jokūbo kelio maršrutus, nuspręsti, kurie egzistuojantys maršrutai gali vadintis Šv. Jokūbo kelio maršrutais, vertinti jų teisėtumą ar oficialumą.

Marius Minkevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Teiginys, kad gali būti organizacija, kuri nustato, ar Šv. Jokūbo kelias gali būti, ar negali, neatitinka teisybės. Be abejo, vietinės savivaldybės, kelių direkcijos ir vietinės institucijos reglamentuoja tam tikrą tvarką. Bet tai yra bendri įstatymai, kurie jokiais būdais nėra Jokūbo kelio maršruto nustatymas. Kelio maršrutą gali kurti bet kas, jeigu nepažeidžia vietinių įstatymų, jeigu maršrutui pritaria bendruomenės, per kurių teritoriją jis driekiasi.

Kuo tokių kelio maršrutų bus daugiau, tuo bus geriau. O kurti juos gali įvairiausios asociacijos, bendradarbiaudamos su kitomis arba ne. Mes taip pat su Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija pasidalinome žiniomis, kaip rengti maršrutus, kaip ir kur gamintis ženklus. Esame už bendradarbiavimą ir nematome problemos, jeigu kita organizacija, net ir politinė, imasi naujų kelių iniciatyvos. O kelio kokybę nustato tie žmonės, kurie juo keliauja. Yra keliai, kuriais žygeiviai keliauja, ir yra keliai, kuriais jie nekeliauja. Tai geriausiai pasako, ar kelias tinkamas, ar ne.

Dabar, jeigu neklystu, Lietuvos Vyriausybė yra įvardinusi 32 bažnyčias Lietuvoje kaip Šv. Jokūbo kelio objektus. Tačiau svarbu akcentuoti, kad tradicinis Šv. Jokūbo kelio maršrutas yra Šv. Jokūbo katedra Santjago mieste, o ne kelionė per kitas bažnyčias. Tad kuriant tradicinį Šv. Jokūbo kelio maršrutą labai svarbu laikytis šios nuostatos. Įdomu tai, kad vienas iš Šv. Jokūbo kelio draugų asociacijos įvardinamas maršrutas veda ratu per Lietuvą. Toks maršrutas tikrai negali turėti nieko bendro su Europos tradiciniais Šv. Jokūbo kelio maršrutais.

Mes Camino Lituano kelyje taip pat stengiamės vesti žmones pro kuo daugiau bažnyčių. Norime, kad etapo pabaigoje prie nakvynės vietų būtų bažnyčios, kur piligrimai galėtų „įsikrauti“ ir dvasiškai. Bažnyčių buvimas maršrute yra norimas ir sveikintinas dalykas, bet tai tikrai nėra privaloma. Net ir Ispanijoje tik per 20–30 % visų žygeivių Šv. Jokūbo keliu keliauja religiniais tikslais. Tai reiškia, kad visi norintieji yra laisvi juo eiti, o koks tai kelias bus – priklauso nuo keliautojo intencijos. Mūsų, kaip Camino Lituano organizacijos ir bendruomenės, uždavinys – paruošti tam instrumentą, kuriuo žmonės galėtų pasinaudoti. Camino Lituano yra tiek religinės, tiek nereliginės kultūros dalis.

Ar šis maršrutas buvo derintas su Katalikų Bažnyčia? Camino Lituano piligrimo pasas yra suderintas ir pripažintas Santjago katedros Piligrimų įstaigos, ant jo yra Santjago katedros Piligrimų įstaigos ženklas. Apie savo planus kalbame tiek su atskirais Lietuvos Bažnyčios vyskupais, tiek su vietiniais klebonais, iš pastarųjų sulaukiame daug pagalbos. Savo planus ir darbus deriname su savivaldybėmis, su visomis, per kurias driekiasi mūsų maršrutas, turime sutartis. Jos, beje, nefinansinės. Nevykdome jokios komercinės veiklos, mums nereikalingi jokie finansai, tik savanoriškomis pastangomis naudojame tai, ką mes jau turime – Lietuvos paveldą. Mes esame žygeivių organizacija, ir viena iš mūsų nuostatų yra ta, kad toks maršrutas turi būti parengtas be jokio finansavimo.

Mūsų organizacija Šv. Jokūbo draugų asociacijai nejaučia nei nuoskaudų ar pykčio, nei kreipia į tai dėmesį. Tačiau skiriasi mūsų tikslai. Mūsų tikslas – visų pirma parengti maršrutą, kitos asociacijos, kaip suprantu, vykdyti projektą. Antra, mums nereikalingi pinigai. Šv. Jokūbo kelias turi gimti iš pilietinės, o ne politinės iniciatyvos.

Reikia pasakyti, kad nuolatinis Šv. Jokūbo kelio draugų ir Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociacijų melo skleidimas, kad esame nelegalūs, neteisėti, apsunkina bendradarbiavimą, klaidina visuomenę, Lietuvos ir užsienio keliautojus.

***

Taigi abi iniciatyvos prisistato kaip pilietinės, bet viena kitos taip nevadina. Šv. Jokūbo draugų asociacija teigia, kad Camino Lituano gimė verslininkų iniciatyva, o pastaroji atšauna, kad pirmoji – ne pilietinė, bet politinė iniciatyva. Kaip kad buvo galima pamatyti iš asociacijų atstovų pasidalinimų, iniciatyvos išties skirtingos, vedamos skirtingų tikslų ir ambicingų ateities siekių. Šioje vietoje norėtųsi išsamių išvadų, kurios leistų brėžti aiškią skirtį tarp vienos ir kitos asociacijų bei jų iniciatyvų, jas įvertinti. Visgi to nesiimsiu daryti. Straipsnio tema buvo pasirinkta ne siekiant išaiškinti teisiuosius ir klystančiuosius, ne nuteisti ar išteisinti, bet supažindinti su Šv. Jokūbo kelių užkulisiais. O kartu ir paieškoti į vienybę vedančių sąlyčio taškų. Tegul šie arkivyskupo emerito Liongino Virbalo SJ žodžiai tam būna pradžia!

Arkivysk. Lionginas Virbalas, SJ. Marijos Stanulytės nuotrauka

Arkivyskupo emerito Liongino Virbalo SJ komentaras:

Ispanijoje Šv. Jokūbo kelio tradicija yra be galo sena, tūkstantmetė, tačiau pastaraisiais amžiais buvo beveik išnykusi. 1984 m. kun. Elíjas Valiña, išnagrinėjęs senuosius kelių piligrimų aprašymus, pasiprašė kelininkų paramos – geltonų dažų. O tuomet keliavo ir žymėjo rodykles. Pradžioje kunigo sužymėtu keliu keliavo vos po keletą žmonių per metus. 1988-aisiais per metus prancūziškuoju Šv. Jokūbo keliu keliavo jau kiek daugiau nei 3000, o 2019-aisiais – daugiau nei 347 000 piligrimų. Štai kokiais mastais visa tai išaugo.

Tai buvo senas piligrimų kelias, atsiradęs neabejotinai religiniais motyvais. Vėliau, išaugus jo populiarumui, kelias buvo pavadintas ir kultūriniu. Tai reiškia, kad kelias, kuris turi piligrimines tradicijas, tampa ir kultūrinis. Tačiau ne bet kokį turistinį kelią gali pavadinti, pavyzdžiui, Šv. Jokūbo keliu.

Džiugu, kad Šv. Jokūbo keliai yra ir Lietuvoje, kad žmonės jais eina. Tiesa, čia jis, galima sakyti, yra sukurtas dirbtinai – iš gero noro, troškimo, dėl kelio populiarumo ir, be abejo, pavadinimo patrauklumo. Tačiau skaudu, kad mes negalime jų sujungti, net jeigu tai yra kelias į šventovę, kuriame bendrystė, buvimas kartu yra labai svarbūs. Aišku, galbūt vienų organizacija nėra priimtina kitiems, ir atvirkščiai, tačiau norisi daugiau vieningumo, palaikymo, o ne priešpriešinimo.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad piligriminis kelias turi turėti tikslą, į kurį veda. Tai – nėra šiaip kelias. Todėl norėtųsi, kad tikslas nebūtų sumaišomas su priemone. Daugelio tikslas – eiti, pastaruoju metu tai tapo tarsi pasivaikščiojimu, o tai jau iškreipia piligrimystės dvasią. Piligrimystėje ėjimas nėra tikslas, tai – priemonė. Tikslas – nueiti ir pasiekti šventovę. Todėl vertėtų nepamiršti nuo seno žinomų Lietuvos piligriminių vietų: iš Vilniaus centro – į Trakus, iš skirtingų Lietuvos vietų – į Šiluvą ar Žemaičių Kalvariją. Tai vietos, kurias gali pasiekti, aplankyti šventovę ir ten rasti šviesos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien