Šv. Jonas – apaštalas ir evangelistas

Carlo Dolce, „Šv. Jonas Evangelistas“ (1647 m.). Valstybinio A. Puškino dailės muziejaus eksponatas. Wikipedia.org nuotrauka

Gruodžio 27 d. minime šv. Joną apaštalą ir evangelistą.

Jonas laikomas vienos iš keturių evangelijų ir Apreiškimo Jonui knygos autoriumi. Jo simbolis – erelis, nes tarsi erelis jis pakilo į aukštybes, nukreipė akis į Dievą ir kontempliavo dvasinį Dievo gyvenimą, Dvasios šviesa suvokdamas kai kuriuos jo esminius, įstabiai aiškiai išreikštus bruožus: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“

Būtent šia gilia įžvalga Jonas pradėjo savo Evangeliją. Būtent jis labai paprastai, bet labai taikliai apibūdino Dievą – „Dievas yra meilė.“ Tuo pralenkė visus iškiliausius filosofus, kurie dar prieš jį bergždžiai dėl to laužė galvas.

Visa tai rašydamas, Jonas jau buvo nugyvenęs nemažai metų, amžius ir patirtis jau buvo atvėsinę jo karštą dvasią ir svajones apie šlovę, kurios kadaise jį buvo pastūmėjusios kartu su broliu Jokūbu prisiartinti prie Jėzaus ir paklausti, ar, Jo šlovei išaušus, jie galės sėdėti: jis – Jo sosto dešinėje, o brolis – kairėje. O kitą kartą, kai samariečiai nepriėmė Jėzaus, jaunatviškai impulsyviai ir kiek nepakančiai abu broliai sušuko: „Mokytojau, ar nori, kad lieptume dangaus liepsnai juos sudeginti?“ Tuomet Jėzus atsakė: „Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių sielų, o jas išgelbėti.“ Nuo tos dienos abu nirtulingus brolius praminė „griaustinio vaikais“.

Jonas dar buvo beveik berniukas, kai Jėzus jį pašaukė sekti paskui save. Jis užėmė ypatingą vietą tarp dvylikos mokinių, taip pat ir Mokytojo širdyje. Tad jam priskiriamoje Evangelijoje jis pats save pavadino mylimiausiu mokiniu. Šiaip ar taip jis buvo nepaprasčiausių viešojo Jėzaus gyvenimo įvykių – pirmųjų stebuklų, stebuklingo gausaus žuvies sužvejojimo tinklais bei stebuklo Kanoje, atsimainymo, pasiruošimo Velykų vakarienei bei agonijos Getsemanės sode – liudininkas.

Tik jis vienas, mylimiausias mokinys, priglaudė galvą Jėzui prie krūtinės per vieną asmeniškiausių ir dramatiškiausių Jo gyvenimo akimirkų – per Paskutinę vakarienę – meilės ir išdavystės vakarienę. „Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau“, – tada pasakė Jėzus. Tai buvo Jo testamentas. Bet, kalbėdamas apie Judą, kuris ketino Jį išduoti priešams, Jis pasakė ir tai: „Vienas iš jūsų mane išduos.“

Galiausiai, kai kiti mokiniai išsilakstė, tik vienas Jonas kartu su pamaldžiomis moterimis sekė paskui Jėzų į Kalvariją ir taip išgyveno dar vieną savo ir būsimų krikščionių bendruomenių lemtingą akimirką. Nuo kryžiaus jau mirštantis Jėzus jam patikėjo savo motiną. „Pamatęs savo motiną – taip pasakoja ketvirtasis evangelistas – ir šalia mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.“

Mergelės Marijos namas. Manoma, kad čia gyveno Mergelė Marija ir apaštalas Jonas. Buvusio namo vietoje pastatyta koplytėlė. Wikipedia.org nuotrauka

Papirusas 52, parašytas graikų kalba, datuojamas maždaug 125 metais, šiuo metu yra patikimai pripažintas seniausiu išlikusiu dokumentu apie Jėzų. Išlikusios citatos iš Evangelijos pagal Joną 18, 31–33 ir 18, 37–38. Wikipedia.org nuotrauka

Jonas buvo su Petru, kai Marija Magdalietė atbėgo pranešti: „Paėmė Viešpatį iš kapo.“ Taip pat jis buvo pirmasis ant Tiberiados ežero kranto atpažinęs Prisikėlusįjį. Jėzus tada jam pasakė tuos slėpiningus žodžius apie jo mirtį, kuriuos kai kas suprato beveik kaip nemirtingumo pažadą: „Ir taip pasklido gandas tarp brolių, – taip rašo evangelistas, – jog tasai mokinys nemirsiąs.“

Pirmojoje Palestinos bažnyčioje Jonui kartu su Petru teko svarbiausias vaidmuo, tad jis, kaip rašo šv. Paulius, buvo pripažintas „viena iš Bažnyčios kolonų“.

Pasakojama (tai tikėtina), kad Jonas buvo Efezo vyskupas ir Azijos evangelizuotojas. Jis trumpam buvo nuvykęs ir į Romą, čia suimtas ir įmestas į verdančio aliejaus katilą, iš jo vis dėlto stebuklingai išlipo gyvas ir sveikas. Taigi ir šiam vieninteliam nuo budelio rankos nemirusiam apaštalui teko paragauti kankinystės.

Galiausiai jis buvo ištremtas į Patmo salą. Čia patyrė baisius ir guodžiančius regėjimus ir juos aprašė Apreiškimo knygoje. Imperatoriaus Nervos valdymo metu Jonas buvo išlaisvintas iš tremties ir grįžo į Efezą, ten mirė sulaukęs beveik šimto metų.

Jo dvasinis testamentas – tai trys viso pasaulio krikščionims išsiųsti laiškai. Juose švelniai, bet primygtinai Jonas kartoja: „Dievas yra meilė; vaikeliai, mylėkite vieni kitus.“ Tai Kristaus skelbtos Žinios esmė, kurią Jo mylimiausias apaštalas suvokė ir apibendrino keliuose taikliuose visų laikų krikščionių bendruomenių paveldu bei gyvenimu tapusiuose posakiuose.