Šv. Jonas Klimakas – dvasinio gyvenimo vadovo „Rojaus kopėčios“ autorius

Jonas yra vadinamas Klimaku, tai išvertus iš graikų kalbos reikštų „laiptininkas“, dėl labiausiai žinomo jo veikalo apie dvasinio tobulėjimo kelią „Rojaus kopėčios“ (gr. k. klímax – „kopėčios“).

Apie Joną turime mažai žinių: nėra žinomos tikslios jo gimimo ir mirties datos, nežinoma šeima (tačiau žinoma, kad jis turėjo brolį Jurgį, taip pat vienuolį).

Jonas gyveno tuo metu, kai Rytų Romos imperija patyrė didžiausią savo istorijoje krizę, Ispaniją valdė visigotai, o Arabijoje iškilo Mahometo figūra. Jonas, dvidešimtmetis vienuolis, Sinajaus pusiasalyje buvo paskirtas bendruomenės vyresniuoju, tačiau jis mieliau atsitolindavo maldai vienumoje. Jonas bandė derinti abi gyvenimo formas; vėliau apsistojo viename regiono pietvakariuose esančiame vienuolyne.

Nors Jonas iš savo vienuolyno niekur nesitraukė, garsas apie jį plito po visą krikščionišką pasaulį dėl jo veikalo. Jonas iš tiesų neieškojo lengvo populiarumo ir nepripažino nuolaidų dvasiniame gyvenime, nes vienuolio gyvenimas – tai nuolatinė kova su savo prigimtimi ir jausmais, tačiau jis suteikė viltį, paliudydamas, kad atgailos ašaros turi tokią didžiulę vertę ir prilygsta krikšto atnaujinimui.

Prie savo darbo Jonas vėliau pridėjo trumpą vadovą vienuolynų vyresniesiems, galbūt įkvėptas popiežiaus Grigaliaus Didžiojo veikalo „Pastoracijos taisyklės“, kuris buvo išverstas į graikų kalbą. Beje, popiežius Grigalius Didysis pažinojo Joną seniai: buvo parašęs jam pagiriamąjį laišką, padėjo išplėsti piligrimų namus.

Jonas Klimakas mokė savo vienuolyne, o jo knyga nuolat pritraukdavo vis naujų pasekėjų iš Rytų ir Vakarų. „Laiptai“ buvo ieškomi ir studijuojami dėl aiškios doktrininės sintezės ir Jono asmeninės patirties liudijimo.

Jonas Klimakas žmogaus kilimą Dievo link apibūdina atskiromis dvasinio tobulėjimo pakopomis. Šioji dvasinio gyvenimo kelionė veda nuo pasaulio atsisakymo iki meilės tobulybės. Kelionė pasižymi trimis etapais.

Pirmajame atsisakoma žemiškų gėrybių, grįžtama į evangelinės nekaltybės būseną ir einama į gilesnę bendrystę su Dievu. Antrajame vyksta sielos grumtynės dvasinėje kovoje su jausmais, kuriuos įveikia juos nugalinčių atitinkamų dorybių praktikavimas. Trečiame etape Jonas akcentuoja svarbią skirtį: kiekvieną mūsų elgsenos aspektą turime ištirti, kad galėtume patikrinti giliausiai glūdinčias priežastis ir sužadinti „širdies jautrumą“. Tai veda prie dvasios nuraminimo, vadinamosios hesichijos, kuri leidžia pasiekti dieviškų slėpinių gelmes.

Hesichija, kaip ramybės, poilsio ir tylėjimo būsena, parengia asmenį maldai, kuri Jonui Klimakui yra dvilypė – kūno ir širdies malda. Pirmoji yra būdinga tiems, kuriems reikia kūno raiškos – rankų mostagavimų, dejavimų, krūtinės plakimų ir pan. Antroji yra spontaniška, nes tai atgimusio dvasinio jautrumo raiška ir Dievo dovana tiems, kurie meldžiasi kūnu. Veikale „Rojaus kopėčios“ Jonas Klimakas aprašė bene paprasčiausią įmanomą ir visiems prieinamą, bet iki mistinės patirties gelmių vedančią maldą, kurią pavadino „Jėzaus malda“. Tai malda, kurioje ištariamas tik vienas žodis, t. y. Jėzaus vardas, kuris kartojamas nenutrūkstamai, pagal kvėpavimą.

„Jėzaus atminimas tetampa viena su kvėpavimu, tuomet pažinsi vidinės ramybės, t. y. hesichijos, naudą“, – pažymi Jonas Klimakas.

Paskutiniojoje „dvasinių kopėčių“ pakopoje šv. Jonas Klimakas randa aukščiausiąją dorybių trejybę – tikėjimą, viltį ir meilę. Aptardamas meilę Jonas kalba ir apie erosą, žmogaus meilę, kuri primena žmogaus dvasios santuokinę vienybę su Dievu.

Manoma, kad Jonas Klimakas mirė apie 649 m., nors tai nėra patvirtinta. Aiškus yra tik faktas, kad šis šventasis svarbus tiek Vakarų, tiek Rytų krikščionims, kurie dėl jo visada sutarė; net ir šiandien jo šventė minima tą pačią dieną.

Parengta pagal „Santi, beati e testimoni“, Vatikano radiją.