Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Šv. Jonas Paulius II aplenkė savo laiką

Šv. Jonas Paulius II Lietuvoje 1993 m. EPA nuotrauka

1978 m. spalio 16-ąją lenkų kardinolas Karolis Wojtyla išrinktas popiežiumi – ir pasivadino Jonu Pauliumi II. Prisimenant šį istorinį įvykį, Lenkijoje šiandien minima „Popiežiaus diena“.

Ta proga (o taip pat – minimt popiežiaus 100-ias gimimo metines) savo mintimis dalijasi kardinolas Stanisławas Dziwiszas – šv. Jono Pauliaus II ilgametis asmeninis sekretorius, Krokuvos arkivyskupas emeritas. Tekstas pirmąkart publikuotas Lenkijos mėnesiniame leidinyje „Wszystko Co Najważniejsze“. Už tarpininkavimą ir publikavimo idėją dėkojame Lenkijos ambasadai Lietuvoje.

Kard. S. Dziwiszo tekstą iš lenkų kalbos vertė Emilija Karčevska.

***

Per savo gyvenimą Jonui Pauliui II dažnai buvo primetama, esą jis yra per daug prisirišęs prie praeities, nesupranta šių laikų ir neseka pasaulio ritmu. Žinoma, jo vaidmuo nusimetant komunistinį jungą buvo vertinamas, tačiau tuo pačiu metu buvo svarstoma, kad pontifikas negeba atrasti tinkamos pozicijos demokratijos ir pliuralizmo laikais, globalioje idėjų rinkoje, kurioje Bažnyčia turi ieškoti dėmesio ir balso galimybės tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti.

Visgi šiandien, praėjus penkiolikai metų po Jono Pauliaus II grįžimo į Tėvo namus, matome, kaip skvarbiai ir giliai jis analizavo tikrovę bei kaip taikliai jis galėjo numatyti problemas, su kuriomis susiduriame. Europoje griūnant komunistinei sistemai, dauguma intelektualų pasidavė visuotiniam optimizmui, manydami, kad pagaliau baigėsi didžiųjų politinių ir ideologinių konfrontacijų era ir dabar stos nieko netrukdomas liberalios demokratijos aukso amžius. Tuo metu buvo madinga kalbėti apie „istorijos pabaigą“.

Tuo tarpu Šventasis Tėvas nepasidavė šiai euforijai, sakydamas (bent jau knygoje „Peržengti vilties slenkstį“ užsimindamas), kad marksistinis kolektyvizmas buvo tik „blogesnis pavyzdys“ tam tikros platesnės programos, kuri ėmė dominuoti Vakarų visuomenėse ir vis labiau įsigalėjo viešajame gyvenime per pastaruosius tris šimtus metų. Tos programos esmę sudaro Dievo ir religijos eliminavimas iš viešosios erdvės. XX a. istorija parodė, kad tokia kova jokiais atvejais netarnavo žmogaus gėriui, tačiau atnešė daug tragedijų.

Kard. Stanislawas Dziwiszas. EPA nuotrauka

Vėlesni įvykiai patvirtino Jono Pauliaus II įžvalgumą. Jis ne tik taikliai nustatė Vakarų pasaulį varginančius skaudulius, tačiau gebėjo nurodyti vaistą nuo jų. Jo nuomone, pasaulio ateitis priklausys ne nuo rezultatų mūšių ar kovų lauke, bet, visų pirma, šeimos gyvenimo tikrovės, kuri glaudžiai siesis su tuo, kokius santykius kursime su mums artimiausiais žmonėmis. Dėl šios priežasties Jono Pauliaus II dėka šeimos, kaip socialinio fenomeno, studijos ir tyrimai buvo paverstos atskira akademine disciplina, suteikiant svarų ir naują akademinių apmąstymų ir studijų lauką. Jo pristatyta kūno teologija tapo pagilintu, išplėtotu ir patikimu atsakymu į šiuo metu matomą žmogiškos tapatybės krizę, ypač seksualumo srityje.

Ši problema daugiausia yra pastebima tarp jaunų žmonių, kurie susiduria su sunkumais, sulaukdami pilnametystės, pradėdami suaugusio žmogaus gyvenimą. Tai kyla dėl šiuolaikinėje Vakarų civilizacijoje prarasto tradicinio iniciacijos modelio, padėdavusio pasiekti brandą ir suaugusio asmens statuso pripažinimą. Jonas Paulius II buvo pirmasis pasaulio lyderis, išskyręs jaunimą kaip atskirą visuomenės grupę. Tik jai Šventasis Tėvas adresavo savo žodžius, nuosekliai pradėtų organizuoti Pasaulio jaunimo dienų metu, bei išskirtinai šiai grupei paskirdamas daugybę susitikimų per savo piligrimines keliones visame pasaulyje. Jis padėjo užaugti visai kartai, turinčiai jų gyvenimuose nedalyvaujančius tėvus ir suaugusiuosius, negebančiai užmegzti artimo ryšio, nesijaučiančiai savo gyvenimo šeimininkais, kartu nukreipdamas jaunuolių žvilgsnius į tai, kas sudaro žmogiškos brandos esmę: savo asmeninės tapatybės supratimą, pašaukimo, gyvenimo prasmės ir tikslo atradimą.

Šv. Jonas Paulius II. EPA nuotrauka

Vis labiau įsigalinčios visuotinės atomizacijos ir anomijos viešajame gyvenime metu jis nurodė solidarumą kaip pagrindinį visuomeninio gyvenimo principą. Solidarumą šis popiežius suprato kaip meilės atitikmenį socialinėje plotmėje. Įkvėpimo solidarumo svarbai pažymėti jis sėmėsi remdamasis šv. apaštalo Pauliaus žodžiais: „Nešiokite vieni kitų naštas“ (Gal 6, 2). Jonas Paulius II padėjo mums suprasti, kiek daug socialinių dorybių yra įsišaknijusių Evangelijoje, todėl siekiant jas atkurti, realizuoti, verta grįžti prie jų šaknų.

Atrodo, kad filosofinė prieiga, nusakanti Jono Pauliaus II požiūrį į pasaulį, buvo personalizmas. Tai lėmė, kad gyvenimo kūrimas ir „pamatų klojimas“ visų pirma reiškiasi per asmeninių santykių mezgimą – pirmiausia su Dievu, vėliau – su kitais asmenimis. Šis požiūris užkerta kelią asmenį sudaiktinti, jo naudoti, siekiant ekonominių ar politinių tikslų. Remdamasis šiuo požiūriu, Jonas Paulius II galėdavo įvertinti įvairias socialines ir ekonomines sistemas, nagrinėdamas, ar jos neredukuoja ir nesumenkina žmogaus asmens išskirtinai priskiriant jam vartotojo ar gamintojo vaidmenį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šis popiežiškasis personalizmas grąžina mus atgal prie „Pirmojo Asmens“, kitaip tariant paties Dievo, kurio svarbiausia savybė ir santykis visos kūrinijos, taip pat žmonių atžvilgiu, yra gailestingumas. Neatsitiktinai būtent gailestingumas buvo vienas iš pagrindinių teologinių ir pastoracinių jo pontifikato elementų. Būtent į tai dėmesį atkreipė ir popiežius Benediktas XVI savo laiške, adresuotame 100-ųjų Jono Pauliaus II gimimo metinių proga. Jame popiežius emeritas rašė, kad gailestingumas „yra esminis centras, iš kurio perspektyvos verta permąstyti įvairiuose popiežiaus tekstuose glūdinčią žinią“.

Šv. Jonas Paulius II Lagievnikuose (Lenkija), 2002 m. EPA nuotrauka

Tą galima išskaityti ir Jono Pauliaus II kalboje, sakytoje 2002 m. jam lankantis Krokuvoje pašventintoje Dievo Gailestingumo šventovėje Lagievnikuose. Tąkart išsakytos mintys savo aktualumą išsaugo ir šiais laikais: „Visuose žemynuose iš žmogiškos kančios gelmių kyla gailestingumo šauksmas. Ten, kur kyla neapykanta, keršto troškimas, kur karas atneša skausmą ir nekaltų žmonių mirtį, būtina gailestingumo malonė, kuri ramina žmonių protus ir širdis bei išlieja jose taiką. Kur trūksta pagarbos gyvybei ir žmogaus orumui, reikalinga gailestinga Dievo meilė, kurios šviesoje atsiskleidžia begalinė kiekvieno žmogaus vertė. Gailestingumas reikalingas tam, kad kiekviena neteisybė pasaulyje baigtųsi tiesos spindesyje.“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.