2020 09 09

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Šv. Jonas Paulius II: „Apsilankymas Kryžių kalne buvo jaudinanti patirtis“

Šv. Jonas Paulius II žengia į Kryžių kalną, 1993 m. rugsėjo 7 d. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Sukanka 25-eri metai, kai 1995 m. rugsėjo 9 d. prie Kryžių kalno susirinkusi apie 20 tūkst. jaunuolių minia per tiesioginį televizijos tiltą bendravo su popiežiumi Jonu Pauliumi II, dalyvavusiu Lorete (Italijoje) vykusiose Jaunimo dienose. Šventasis Tėvas, kreipdamasis į Lietuvos jaunimą, sakė mielai prisimenąs savo apsilankymą Kryžių kalne ir ragino jaunuosius katalikus išlaikyti „ištikimybę Kristaus kryžiui, meilės ir vilties versmei“.

Kryžių kalną 1993 m. rugsėjo 7 d. lankiusio Jono Pauliaus II vaizdai gana ilgai pasaulio žiniasklaidoje buvo naudojami ne tik kaip šios kelionės, bet ir kaip Bažnyčios Lietuvoje ikonos.

„Pasaulis turėtų atvykti čia…“

Žvarbus 1993 m. rugsėjo 7-osios vidunaktis. Virš Kryžių kalno spindi ryškus žvaigždynas, prieigose dega laužai. Įsižiebia dar vienas žiburys, toliau – kitas… Laužo liepsnose atsispindi Šventojo Tėvo apsilankymo laukiančių žmonių veidai. „O svajokli, mano mielas svajokli“, – skamba jaunimo grupės daina. Iš tolėliau ataidi: „Tu neverk, motušėle…“ Plazda vėliavos, kanklėms pritariant pinama senovinių lietuviškų dainų ir giesmių pynė.

Pasigirdus lauktajam sraigtasparnio ūžesiui, po minią sukiojęsis vėjo šuoras pamažu rimsta. Visų nuostabai ryto danguje sušvinta vaivorykštė. Tarytum iš aukštybių siųstas ženklas, koks Dievo piligrimą šv. Joną Paulių II lydėdavo dažnoje apaštalinėje kelionėje.

Šventasis Tėvas, kardinolų Vincento Sladkevičiaus ir Angelo Sodano, kitų Bažnyčios  hierarchų lydimas, kopia į Kryžių kalną. Valandėlę giliai susikaupęs meldžiasi. Toje vidinės dvasinės kalbos tėkmėje, galimas dalykas, plaukė ir šie Jono Pauliaus II 1980 m. parašyti žodžiai:

„Tėve, priimk mus visus Kristaus Kryžiuje; priimk Bažnyčią ir žmoniją. Priimk tuos, kurie priima kryžių, tuos, kurie jo nesupranta, ir tuos, kurie jo vengia; tuos, kurie jo nepriima, ir tuos, kurie su juo kovoja, siekdami ištrinti ir išrauti šį ženklą iš gyvųjų žemės. Priimk kiekvieną iš mūsų Kristaus Kryžiuje. Nepaisydamas to, kas dedasi žmogaus širdyje, nepaisydamas jo darbo vaisių ir šiuolaikinio pasaulio įvykių, priimk žmogų…“

Šv. Jonas Paulius II su kitais dvasininkais žengia į Kryžių kalną, 1993 m. rugsėjo 7 d. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Matydamas, jog kiekvienas kryžius čia turi savo istoriją, savo prašymą ir intenciją, Jonas Paulius II pritarė kardinolo Vincento minčiai, kad šis kalnas – tarsi atverta prieš Aukščiausiąjį Lietuvos širdis. Sustojęs prie kryžiaus, pastatyto 1981 m. gegužės 13 d. pasikėsinimo į jo gyvybę atminimui, su didžiu liūdesiu šnabžda:

Pasaulis turėtų atvykti čia, kad pamatytų Lietuvos tikėjimo ir kankinystės ženklą.

Popiežiaus sekretorius kard. Stanislawas Dziwiszas, komentuodamas apsilankymą Kryžių kalne, pastebėjo, kad Jonas Paulius II gebėjo susieti Lietuvos tragišką istoriją su Dievo Apvaizda: „Baltijos šalys pagaliau nusimetė svetimųjų jungą. Jis pirmą kartą gebėjo atvykti į teritoriją, kuri iki šiol buvo oficialiai inkorporuota į sovietų imperiją. Tačiau ypač tie tūkstančiai kryžių ant kalno simbolizavo viltį, kuri, jei yra palaikoma pasitikėjimo Dievu ir žmonių drąsa, negali netapti tikrove. Tačiau jei taip atsitiko praeityje, nepaisant žiaurių persekiojimų, tai gali atsitikti ir ateityje.“

Kas yra kryžius?

Artėjant šv. Mišių laikui, procesija žengia pagal architekto Algimanto Juknos projektuotos, lietuvių liaudies stiliumi pastatytos, laikinosios koplyčios link. Iš tolo „sveikina“ stogo viršūnėse įrengti keturi kalto metalo kryžiai.

„Jūsų Šventenybe, mylimas Svety, – kreipiasi Jo Eminencija kardinolas V. Sladkevičius, – nuoširdžiai sveikiname Jus, atvykusį nusilenkti mūsų tautos Kryžiaus kelio simboliui – šventajam Kryžių kalnui. Ši tūkstančiais Išganytojo kančios simbolių apaugusi kalva su nesuskaitomais jo skausmo ir vilties paminklais tais liūdnais ateistinės ideologijos metais buvo keturis kartus mėginamas sunaikinti. Tačiau Kryžių kalnas vėl ir vėl atgydavo, tarsi gyvas mūsų tautos atsparumo ir dvasinio prisikėlimo atvaizdas bei pranašystė. Juk ir mūsų tautą ne kartą buvo mėginama nušluoti nuo žemės rutulio paviršiaus. Tačiau ji vėl atgimė, atgavo savo tautines teises ir nepriklausomybę.“

„Ilgai laukiau šios dienos. Dėkoju dabar Dievui, kad esu čia ir galiu su jumis mąstyti apie Kristaus Kryžių ir jame slypinčius tiesos bei šviesos lobius, – prisipažino Jonas Paulius II. – Mielą žodį skiriu visiems apaštaliniam darbui pasišventusiems darbininkams. Itin prielankiai prisimenu Neįgaliųjų draugijos atstovus, jaunuosius ligonių slaugytojus. Noriu visus juos, paslaptingu ir regimu būdu susijusius su Kristaus Kryžiumi, paraginti, kad savo kančią aukotų Dievui už Bažnyčią, savo mylimą Tautą ir už visą pasaulį.“

Šv. Jonas Paulius II Kryžių kalne, 1993 m. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Homilijoje nuščiuvusiai didžiulei miniai Jonas Paulius II priminė, kad kryžius be paliovos lydi žmogaus gyvenimą. Jis visai tautai ir Bažnyčiai tapo Apvaizdos dovanota palaimos versme, žmonių susitaikymo ženklu.

„Kryžius kartu yra ir išaukštinimas, ir Dievo meilės ženklas, ir amžinojo gyvenimo Dieve ženklas“, – sakė popiežius. – Užkopkime į Kryžių kalną ir prisiminkime visus šio krašto sūnus ir dukras, kadaise nuteistus, įmestus į kalėjimus, išsiųstus į koncentracijos stovyklas, ištremtus į Sibirą ar į Kolymą, nuteistus myriop.“

Ta proga Šventasis Tėvas sveikino kardinolą, visus susirinkusiuosius, prisiminė kankinius ir tremtinius. Išskyrė tuos, kurie savo gyvenimą už tikėjimą aukojo XX amžiuje: Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių, Kaišiadorių vyskupą Teofilių Matulionį, Vilniaus arkivyskupą Mečislovą Reinį. „Kai būsiu pakeltas virš žemės, visus patrauksiu prie savęs“, – pacitavo Viešpatį popiežius ir užbaigė pamokslą žodžiais „Ave crux!“ – „Sveikas, Kryžiau.“

Po Mišių popiežius dėkojo Lietuvos katalikams už didįjį liudijimą, duotą Dievui ir žmonėms, savo istorijai ir visoms Europos bei pasaulio tautoms. „Noriu visiems pasakyti, – pridūrė Jonas Paulius II, – žmogus yra silpnas, kai jis tampa auka, bet turbūt tampa dar silpnesnis, kai pasidaro kitų prispaudėju. Žmogus yra silpnas, bet šitas silpnas žmogus gali būti stiprus Kristaus Kryžiuje, jo Mirtyje ir Prisikėlime. Šitai noriu paskelbti visiems iš šios mistinės Lietuvos istorijos vietos.“

Šventasis Tėvas padėkojo lietuvių tautai už kryžių, kuris buvo pastatytas Kryžių kalne po pasikėsinimo į jį. „Kaip tas kryžius čia pasilieka, taip telieka su jumis popiežiaus malda, – kalbėjo Šv. Tėvas. – Kartu su juo telieka jūsų malda už popiežių, kuris šiandien patyrė didelę malonę, aplankydamas šią šventą vietą.“

Šv. Jonas Paulius II Kryžių kalne, 1993 m. EPA nuotrauka

Lietuvių Koliziejus

„Apsilankymas Kryžių kalne buvo jaudinanti patirtis“, – taip yra pabrėžęs Šventasis Tėvas. – Po II Vatikano susirinkimo paskelbta tiesa, jog žmogus negali iki galo savęs suprasti be Kristaus ir jo Kryžiaus. Kryžių kalnas yra labai aiškus liudijimas, bet kartu ir įspėjimas. Ši šventovė yra visuotinės reikšmės. Ji įrašyta į Europos XX amžiaus istoriją.“

Kryžių kalną kaip ypatingą, nepakartojamą šventovę, į kurią verta keliauti iš bet kurio pasaulio krašto, popiežius vėliau primindavo įvairiomis progomis. Patirti įspūdžiai vis ataidėdavo vėlesnėse kalbose, pasisakymuose. Jonas Paulius II daugiausia ir prisidėjo prie to, kad Kryžių kalnas tapo itin plačiai žinomas pasaulyje.

Prabėgus kelioms savaitėms po vizito Lietuvoje, popiežius, lankydamasis Toskanos provincijoje (Italija) pastatytame La Vernos kalno (čia šv. Pranciškus gavo stigmas) pranciškonų vienuolyne, kalbėjo apie šių dviejų vietovių dvasinį ryšį, paakino pranciškonus ir prie Kryžių kalno pastatyti vienuolyną. Taip ir įvyko – 2000 m. liepos 8 d. pastatytasis vienuolynas pašventintas. Jis stovi tik 300 metrų atstumu nuo Kryžių kalno.

Šv. Jonas Paulius II Kryžių kalne, 1993 m. EPA nuotrauka

„Čia, šioje Žemės rutulio vietoje, Romos senamiestyje, aš noriu ypač prisiminti Lietuvos Kryžių kalną, – 1994 m. Romos Koliziejuje, eidamas Kryžiaus kelią, iš viso pasaulio suvažiavusiems maldininkams sakė Šventasis Tėvas. – Mane labai sukrėtė anas lietuvių Koliziejus, ne senųjų Romos imperijos laikų, bet mūsų laikų, šio paskutinio amžiaus Koliziejus… Šiandien galvoju apie daugybę kitų koliziejų: apie „Kryžių kalnus“, esančius ir europinėje Rusijos dalyje, ir Sibire. Daug yra „Kryžių kalnų“, daug turime mūsų laikų koliziejų.“

1999 m. birželio 8 d. lankydamasis Lenkijoje, Elko vyskupijoje, popiežius Jonas Paulius II homilijoje kreipėsi ir į iš Lietuvos atvykusius maldininkus. Tarp garsiųjų Lietuvos šventovių jis paminėjo ir Kryžių kalną, priminė savo žodžius, pasakytus prie šio Kalno susirinkusiems žmonėms: „Tegul šis Kryžių kalnas antrojo tūkstantmečio po Kristaus pabaigoje liudija ir skelbia naują, trečiąjį tūkstantmetį, skelbia Išganymą ir ‚Atpirkimą, ko niekur kitur nerasime, kaip tik mūsų Atpirkėjo Kryžiuje ir Prisikėlime.‘“

Savo apsilankymo Lietuvoje 10-mečio proga 2003 m. Jonas Paulius II kardinolui Audriui Juozui Bačkiui atsiuntė laišką, kuriame apžvelgė apaštalinės kelionės po Lietuvą akimirkas. „Ar galėčiau nesijaudinti prisimindamas Kryžių kalną? – rašė Šventasis Tėvas. – Ši įtaigi vieta Lietuvos krikščionims primena visos tautos ugningą tikėjimo liudijimą, tautos, besiremiančios pagrindiniu Dievo meilės žmonijai simboliu – meile, iki galo apreikšta Jėzaus Kristaus kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Tie kryžiai primena mums siaubingus išbandymus, kuriuos teko patirti lietuviams sunkiausiais istorijos laikotarpiais. Būtent tuomet prie Šiaulių stovintys kryžiai tapdavo neišsenkančiu vidinės galios šaltiniu, leidusiu toliau priešintis viliantis geresnės ateities.“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.