2021 03 02

Popiežius Pranciškus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

17 min.

Šv. Juozapas – kūrybingas, drąsus, tvirtas tėvas

Vaidotas Žukas, „Vaikas ant tėvo nugaros. Kristus su Juozapu“ (1986 m.). Autoriaus nuotrauka

Popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis laiškas PATRIS CORDE minint 150-ąsias metines šventojo Juozapo paskelbimo visuotinės Bažnyčios Globėju metines.

Tėvo širdimi – taip Juozapas mylėjo Jėzų, kuris keturiose Evangelijose vadinamas „Juozapo sūnumi“[1].

Abu jo asmenį aprašę evangelistai, Matas ir Lukas, pasakoja nedaug, bet pakankamai, kad suprastume, koks jis buvo tėvas ir kokia misija jam buvo Apvaizdos patikėta.

Žinome, kad jis buvo paprastas dailidė (plg. Mt 13, 55), susižadėjęs su Marija (plg. Mt 1, 18; Lk 1, 27); „teisus“ vyras (Mt 1, 19), visada pasirengęs vykdyti Dievo valią, apreikštą jo Įstatymu (plg. Lk 2, 22. 27. 39) ir per keturis sapnus (plg. Mt 1, 20; 2, 13. 19. 22). Po ilgos ir varginančios kelionės iš Nazareto į Betliejų jis išvydo Mesiją, gimusį tvarte, nes kitur „jiems nebuvo vietos“ (Lk 2, 7). Jis buvo liudininkas, kaip Gimusįjį pagarbino piemenys (plg. Lk 2, 8–20) ir išminčiai (plg. Mt 2, 1–12), kurie atitinkamai vaizdavo Izraelį ir pagonių tautas.

Jis išdrįso priimti Įstatymo numatomą Jėzaus tėvystę ir davė jam angelo apreikštą vardą: „Tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). Kaip žinome, senovės tautose suteikti vardą asmeniui ar daiktui reiškė jo priklausomybę, panašiai Pradžios knygos pasakojime elgėsi Adomas (plg. Pr 2, 19–20).

Praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jėzaus gimimo Juozapas drauge su jo motina šventykloje paaukojo kūdikį Viešpačiui ir su nuostaba klausėsi Simeono paskelbtos pranašystės apie Jėzų ir Mariją (plg. Lk 2, 22–35). Siekdamas apsaugoti Jėzų nuo Erodo, jis apsigyveno Egipte kaip svetimšalis (plg. Mt 2, 13–18). Grįžęs į tėvynę įsikūrė nuošaliai, mažame nežinomame Nazareto kaime Galilėjoje – o iš ten, kaip buvo sakoma, „nebuvo kilęs joks pranašas“, „ar gali būti kas gero?“ (plg. Jn 7, 52; 1, 46) – toli nuo savo gimtojo miesto Betliejaus, taip pat nuo Jeruzalės, kur stovėjo šventykla. Kai grįždami iš piligrimystės Jeruzalėje Juozapas su Marija pametė dvylikametį Jėzų, jie sielvartaudami jo ieškojo ir rado šventykloje diskutuojantį su Įstatymo mokytojais (plg. Lk 2, 41–50).

Po Dievo Motinos Marijos jokiam kitam šventajam popiežių Magisteriume neskiriama tiek vietos, kiek jos sužadėtiniui Juozapui. Mano pirmtakai su gilesne įžvalga aptarė tą žinią, kurią Evangelijose perteikia negausūs duomenys, siekdami išryškinti jo kertinį vaidmenį išganymo istorijoje. Palaimintasis Pijus IX paskelbė Juozapą „Katalikų Bažnyčios Globėju“[2], garbingasis Pijus XII pristatė jį kaip „Darbininkų Globėją“[3], o šventasis Jonas Paulius II – kaip „Atpirkėjo Globėją“[4]. Žmonės šaukiasi jo kaip „palaimingos mirties globėjo“ užtarimo[5].

Cathopic.com nuotrauka

Todėl minint 150 metines nuo tada, kai palaimintasis Pijus IX 1870 m. gruodžio 8 d. paskelbė Juozapą Katalikų Bažnyčios Globėju, norėčiau, pasak Jėzaus, „burna kalbėti tai, ko pertekusi širdis“ (plg. Mt 12, 34) ir pasidalyti su jumis keliais asmeniniais apmąstymais apie šį ypatingą asmenį, tokį artimą kiekvienam iš mūsų savo žmogiškumu. Šis troškimas vis augo per kelis praėjusius pandemijos mėnesius. Mus ištikus krizei, galėjome patirti, jog mūsų gyvybė „yra susijusi su kitais žmonėmis ir priklauso nuo paprastų žmonių, dažnai nežinomų, neminimų laikraščių ir žurnalų antraštėse. Jie nepatenka į naujausių šou sceną, tačiau, be jokios abejonės, lemtingus mūsų istorijos puslapius rašo būtent jie: gydytojai, slaugės ir slaugai, maisto parduotuvių darbuotojai, sergančiųjų prižiūrėtojai, transporto darbuotojai, policininkai, savanoriai, kunigai, vienuolės ir daugybė kitų, supratusių, kad niekas negali išsigelbėti vien savo jėgomis <…>. Kiek daug žmonių nesėdami panikos savo kantriu ir atsakingu darbu mus moko vilties. Kiek tėvų, motinų, senelių, mokytojų mažais kasdieniais gestais padeda vaikams iškęsti dabartinę krizę, priderinti prie reikalavimų kai kuriuos įpročius, drąsina žvelgti į priekį ir moko maldos. Kiek žmonių meldžiasi, padeda kitiems ir aukojasi visų labui“[6]. Šventąjį Juozapą visi gali matyti kaip žmogų, kuris yra nepastebimas savo kasdieniu, diskretišku ir paslėptu buvimu, rasti jį kaip užtarėją, pagalbininką ir vadovą sunkiomis akimirkomis. Šventasis Juozapas mums primena, kad žmonės, kurie atrodo gyvenantys slaptoje arba yra „antraeiliai“, atlieka neprilygstamą vaidmenį išganymo istorijoje. Jie visi nusipelno pripažinimo ir dėkingumo žodžio.

1. Mylimas tėvas

Šventojo Juozapo didybė yra tai, kad jis buvo Marijos sužadėtinis ir Jėzaus tėvas. Kaip toks, pasak šv. Jono Auksaburnio, jis „tapo viso išganymo plano tarnu“[7].

Šv. Paulius VI pabrėžia, jog jo tėvystė konkrečiai reiškėsi tuo, kad „savo gyvenimą jis pavertė tarnyste, paaukodamas jį įsikūnijimo slėpiniui ir su juo susijusiai atpirkimo misijai; Šventojoje Šeimoje jis pasinaudojo teisėtai jam priklausančiu autoritetu, visiškai dovanodamas jai save, savo gyvenimą ir savo darbą; jis savo žmogiškąjį pašaukimą mylėti šeimoje pavertė antgamtiniu pasiaukojimu visa širdimi ir visais gebėjimais, meile tarnaujant jo namuose augančiam Mesijui“[8].

Žvelgiant į jo vaidmenį išganymo istorijoje, šventasis Juozapas yra tėvas, kuris visada buvo mylimas krikščioniškosios liaudies, tai liudija faktas, kad visame pasaulyje jam dedikuota daug bažnyčių; daugybė vienuolinių institutų, brolijų ir bažnytinių grupių semiasi įkvėpimo iš jo dvasingumo ir nešioja jo vardą; nuo amžių jo garbei skiriama nemažai pamaldumo apraiškų. Daugelis šventųjų vyrų bei moterų buvo karšti jo gerbėjai, tarp jų Teresė Avilietė, kuri pasirinko jį savo gynėju ir užtarėju, dažnai kreipdavosi į jį ir gaudavo visas malones, kurių prašydavo; savo patirties įkvėpta, ši šventoji skatino ir kitus jį maldingai gerbti[9].

Kiekvienoje maldaknygėje galima rasti maldų  šventajam Juozapui. Ypatingomis maldomis į jį kreipiamasi kiekvieną trečiadienį, o ypač visą tradiciškai jam skiriamą kovo mėnesį[10].

Žmonių pasitikėjimas šventuoju Juozapu apibendrinamas pasakymu „ite ad Joseph“, kuris siejamas su badmečiu Egipte, kai žmonės prašė faraono duonos, o jis atsakė: „Eikite pas Juozapą. Ką jis jums sakys, tą darykite“ (Pr 41, 55). Čia pasakojama apie Jokūbo sūnų Juozapą, kuris iš pavydo buvo savo brolių parduotas (plg. Pr 27, 11–28) ir pagal Biblijos pasakojimą vėliau tapo Egipto valdytoju (Pr 41, 41–44).

Šventasis Juozapas yra ryšio grandis, vienijanti Senąjį Testamentą su Naujuoju: jis yra Dovydo palikuonis (plg. Mt 1, 16.20), pagal pranašo Natano Dovydui duotą pažadą iš jo šaknies kaip atžala turėjo kilti Jėzus (plg. 2 Sam 7), jis taip pat yra Marijos iš Nazareto sužadėtinis.

Bartolomé Estebanas Murillo, „Šventoji Šeima su paukšteliu“ (1650 m.). Wikipedia.org nuotrauka

2. Švelnaus gailestingumo tėvas

Juozapas matė, kaip Jėzus diena iš dienos augo „išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52). Panašiai kaip Viešpats elgėsi su Izraeliu, taip ir Juozapas mokė Jėzų vaikščioti laikydamas už rankos, buvo kaip tėvas, kuris glaudžia kūdikį prie skruosto, pasilenkia, kad pamaitintų (plg. Oz 11, 3–4).

Jėzus matė Juozapą kaip tą, kuris atspindi švelnų Dievo gailestingumą: „Kaip tėvas gailisi vaikų, taip Viešpats gailisi jo pagarbiai bijančiųjų“ (Ps 103, 13).

Juozapas tikrai girdėjo sinagogoje kartojamus psalmių maldos žodžius, kad Izraelio Dievas yra švelnaus gailestingumo Dievas[11], kad Viešpats yra visiems geras ir „gailestingas visiems savo kūriniams “ (Ps 145, 9).

Išganymo istorija išsipildo, kai „nematant jokios vilties <…> patikima viltimi“ (plg. Rom 4, 18) per mūsų silpnybes. Pernelyg dažnai manome, jog Dievas remiasi tik tuo, kas mumyse gera ir pergalinga, o iš tikrųjų dauguma jo planų įgyvendinama per mūsų silpnybes ir nepaisant jų. Paulius sako: „Kad neišpuikčiau [dėl nepaprastų apreiškimų], man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau. Todėl aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų jį nuo manęs. Bet man jis atsakė: Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (plg. 2 Kor 12, 7–9).

Jeigu tokia yra išganymo ekonomijos perspektyva, turime išmokti priimti savo silpnumą su švelniu gailestingumu[12].

Piktasis mus įtaigoja žvelgti į savo trapumą neigiamai, o Šventoji Dvasia iškelia tai į dienos šviesą su švelnia meile. Švelnumas yra geriausias būdas paliesti mumyse tai, kas trapu. Rodymas pirštu į kitus ir jų teisimas labai dažnai parodo mūsų negebėjimą vidujai priimti savo pačių silpnumo, savo trapumo. Tik švelnus gailestingumas apsaugo mus nuo kaltintojo darbų (plg. Apr 12, 10). Todėl svarbu susitikti su Dievo gailestingumu, ypač Sutaikinimo sakramente, patiriant tiesą ir švelnumą. Paradoksalu, bet netgi piktasis gali mums pasakyti tiesą, tačiau tai daro siekdamas mus pasmerkti. Tačiau žinome, kad iš Dievo kylanti tiesa mūsų nesmerkia, bet mus priima, apkabina, paremia ir mums atleidžia. Tiesa visuomet pasirodo mums kaip gailestingas tėvas iš evangelinio palyginimo (plg. Lk 15, 11–32): jis išeina mūsų pasitikti, grąžina orumą, iš naujo pastato mus ant kojų, iškelia mums puotą sakydamas: „Šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado“ (plg. 24 eil.).

Dievo valia, jo istorija, jo planas įgyvendinamas ir per Juozapo nuogąstavimą. Juozapas mus moko, kad tikėjimas į Dievą reiškia taip pat tikėti, jog jis gali veikti ir per mūsų baimes, mūsų pažeidžiamumą, mūsų silpnumą. Jis taip pat moko mus gyvenimo audrose nebijoti atiduoti Dievui savo valties vairo. Kartais norėtume viską kontroliuoti, bet Jis visada žvelgia plačiau.

Rembrandtas, „Juozapo sapnas“, 1645 m. Wikipedia.org nuotrauka

3. Klusnus tėvas

Dievas apreiškė savo išganymo planą Marijai, panašiai ir Juozapui jis apreiškė savo planus per sapnus. Biblijoje, kaip ir visose senovės tautose, sapnai buvo laikomi viena iš priemonių, per kurią Dievas parodo savo valią[13].

Juozapas yra susirūpinęs dėl nepaaiškinamo Marijos nėštumo: jis nenori „daryti jai nešlovės“[14] ir nutaria „tylomis ją atleisti“ (Mt 1, 19).

Per pirmąjį sapną angelas padeda jam išspręsti svarbią dilemą: „Nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 20–21). Jis nedelsdamas atsiliepia: „Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta“ (Mt 1, 24). Būdamas klusnus, jis įveikė dilemą ir išgelbėjo Mariją.

Kitame sapne angelas liepia Juozapui: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“ (Mt 2, 13). Juozapas pakluso nedvejodamas ir nesvarstydamas, kokie sunkumai jo laukia: „Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties“ (Mt 2, 14–15).

Egipte Juozapas pasitikėdamas ir kantriai laukė iš angelo žadėtos žinios, kad galėtų grįžti į savo šalį. Kai Dievo pasiuntinys trečiajame sapne jam pranešė, jog jau mirė tie, kurie tykojo kūdikio gyvybės, liepė jam keltis, imti kūdikį su motina ir grįžti į Izraelio žemę (plg. Mt 2, 19–20), jis dar kartą nedvejodamas pakluso: „Juozapas atsikėlė, pasiėmė kūdikį ir motiną ir pargrįžo į Izraelio žemę“ (Mt 2, 21).

Tačiau grįždamas „išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Įspėtas sapne [tai jau ketvirtas kartas ], nukeliavo į Galilėjos sritį ir apsigyveno Nazareto mieste“ (Mt 2, 22–23).

Evangelistas Lukas savo ruožtu pasakoja, kaip Juozapas leidosi į ilgą ir varginančią kelionę iš Nazareto į Betliejų, kad pagal ciesoriaus Augusto gyventojų surašymo įsakymą užsirašytų mieste, iš kurio buvo kilęs. Būtent tomis aplinkybėmis gimė Jėzus (plg. Lk 2, 1–7) ir kaip visi kiti vaikai buvo įrašytas į imperijos gyventojų sąrašą.

Šventasis Lukas ypač rūpestingai pabrėžia, kad Jėzaus gimdytojai laikėsi visų Įstatymo nuostatų: Jėzaus apipjaustymo, Marijos apsivalymo po gimdymo, pirmgimio paaukojimo Dievui apeigų (plg. Lk 2, 21–24)[15].

Visomis savo gyvenimo aplinkybėmis Juozapas sugebėjo ištarti savo fiat, kaip Marija Apreiškimo metu ir Jėzus Getsemanėje.

Juozapas kaip šeimos galva mokė Jėzų klusnumo savo gimdytojams (plg. Lk 2, 51) pagal Dievo įsakymą (plg.  20, 12).

Neviešo gyvenimo slaptumoje Nazarete, Juozapo mokykloje, Jėzus išmoko vykdyti Tėvo valią. Ta valia tapo jo kasdieniu maistu (Jn 4, 34). Net sunkiausiu savo gyvenimo momentu Getsemanėje jis pasirinko vykdyti Tėvo, o ne savo valią[16], tapo „klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Todėl Laiško žydams autorius apibendrina, kad Jėzus „kentėjimuose išmoko klusnumo“ (Žyd 5, 8).

Visi šie įvykiai rodo, kad „Šventąjį Juozapą Dievas pašaukė tarnauti Jėzui ir jo misijai savo tėvyste: būtent taip laikų pilnatvėje jis bendradarbiavo didžiajame Atpirkimo slėpinyje ir iš tikrųjų buvo „išganymo tarnas“[17].

Antonello da Messina, „Apreikštoji Mergelė“ (fragmentas, 1475 m.). Wikipedia.org nuotrauka

4. Priimantis tėvas

Juozapas priėmė Mariją nekeldamas išankstinių sąlygų. Jis pasitiki angelo žodžiais. „Dėl savo širdies kilnumo, jis pajungia meilei tai, ko išmoko iš Įstatymo. Šiandienos pasaulyje, kuriame moterų atžvilgiu akivaizdžiai vykdoma psichologinė, žodinė ir fizinė prievarta, Juozapas pasirodo kaip pagarbus ir jautrus vyras, kuris, nors neturėdamas visos informacijos, apsisprendžia už Marijos reputaciją, kilnumą ir gyvenimą. Abejojant, kaip geriau pasielgti, Dievas jam padėjo pasirinkti nušviesdamas jo sprendimą“[18].

Mūsų gyvenime pasitaiko nemažai įvykių, kurių prasmės nesuprantame. Mūsų pirmoji reakcija dažnai būna nusivylimas ir maištas. Juozapas atideda šalin savo svarstymus užleisdamas vietą tam, kas vyksta; nors tai jam atrodo slėpininga, jis tai priima, imasi atsakomybės ir susitaiko su savo istorija. Jeigu nesusitaikysime su savo istorija, nepajėgsime žengti kito žingsnio, nes visuomet liksime savo lūkesčių ir iš to kylančių nusivylimų įkaitais.

Juozapo dvasinis gyvenimas mums rodo ne aiškinimosi, bet priėmimo kelią. Tik per priėmimą ir susitaikinimą galime įžvelgti platesnę istorijos perspektyvą, jos gilesnę prasmę. Atrodo, jog čia aidi aistringi Jobo žodžiai, kai jis, žvelgdamas į visą patirtą blogį, atsiliepia į žmonos raginimą maištauti žodžiais: „Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga?“ (Job 2, 10).

Juozapas nėra pasyviai rezignuojantis žmogus, jis veikia drąsiai ir tvirtai. Per priėmimą mūsų gyvenime pasirodo tvirtumo dovana, kurią gauname iš Šventosios Dvasios. Vien tik Viešpats gali mums duoti jėgų priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, suteikiant erdvės taip pat prieštaringai, nelauktai ir nuviliančiai mūsų būties daliai.

Jėzaus atėjimas tarp mūsų yra Tėvo dovana, kad kiekvienas galėtų susitaikinti su savo konkrečios istorijos tikrove, net jeigu jos iki galo nesupranta.

Tai, ką Dievas sakė mūsų šventajam: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok“ (Mt 1, 20), Jis, atrodo, kartoja ir mums: „Nebijokite!“ Turime atidėti šalin savo pyktį bei nusivylimą ir be jokios pasaulietiškos rezignacijos, bet su viltingu tvirtumu padaryti vietos tam, ko nesirinkome, kas vis dėlto egzistuoja. Taip priimdami gyvenimą mes esame įvedami į paslėptą prasmę. Kiekvieno iš mūsų gyvenimas gali prasidėti iš naujo nuostabiu būdu, jei rasime drąsos išgyventi jį taip, kaip mums sako Evangelija. Ir nesvarbu, jei viskas, atrodo, krypsta į blogą pusę, jei kai kurie dalykai dabar nebesugrąžinami. Dievas gali pražydinti gėles tarp uolų. Net jeigu mūsų širdis mus smerkia, „Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta (1 Jn 3, 20).

Čia vėl grįžta krikščioniškasis realizmas, kuris nieko neatmeta iš to, kas egzistuoja. Slėpiningame ir neaprėpiamame tikrovės sudėtingume glūdi būties prasmė su savo šviesa ir šešėliais. Todėl apaštalas Paulius sako: „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). O šventasis Augustinas priduria: „ir tai, kas vadinama blogiu (etiam illud quod malum dicitur)“[19]. Žvelgiant iš tokios visa apimančios perspektyvos tikėjimas suteikia prasmę kiekvienam laimingam arba liūdnam įvykiui.

Anaiptol nenorime manyti, kad tikėjimas reiškia lengvus paguodžiančius sprendimus. Kristus mus mokė tokio tikėjimo, kokį matome turėjus šventąjį Juozapą, kuris neieško palengvinimų, bet atviromis akimis stoja akistaton su tuo, kas jam nutinka, ir asmeniškai imasi atsakomybės.

Juozapo atvirumo nuostata ragina mus priimti kitus žmones neišskiriant nė vieno, tokius, kokie jie yra, ypač rodant meilę silpniesiems, nes Dievas pasirenka tai, kas silpna (1 Kor 1, 27), jis yra „našlaičių tėvas ir našlių gynėjas“ (Ps 68, 6), taip pat įsako mylėti svetimšalius[20]. Įsivaizduoju, kad Juozapo nuostatos įkvėpė Jėzaus palyginimą apie sūnų palaidūną ir gailestingąjį tėvą (plg. Lk 15, 11–32).

Viduramžių freska, vaizduojanti Šventosios Šeimos pabėgimą į Egiptą. Franko Vincentzo / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

5. Kūrybingos drąsos tėvas

Tikro vidinio išgydymo pirmasis etapas yra savo istorijos priėmimas, suteikiant vietos taip pat tam, ko gyvenime nepasirinkome; vis dėlto tam reikia dar vieno svarbaus bruožo – kūrybingos drąsos. Ji pasireiškia ypač tuomet, kai susiduriame su sunkumais. Sunkumų akivaizdoje galima sustoti ir pasitraukti arba stengtis susidoroti su jais. Kartais būtent sunkumai pažadina kiekvieno iš mūsų galimybes, apie kurias net nepagalvojome.

Skaitant „vaikystės Evangelijų“ pasakojimus ne kartą kyla klausimas, kodėl Dievas nesiėmė veikti tiesiogiai ir aiškiai. Tačiau Dievas veikia per įvykius ir žmones. Juozapas yra žmogus, per kurį Dievas rūpinasi atpirkimo istorijos pradmenimis. Jis yra tikras „stebuklas“, per kurį Dievas išsaugo Kūdikį ir jo motiną. Dangus veikia pasitikėdamas to žmogaus kūrybinga drąsa: atvykęs į Betliejų ir nerasdamas vietos, kur Marija galėtų gimdyti, jis pritaiko tam tvartą ir sutvarko jį taip, kad tai taptų kuo svetingesnė vieta į pasaulį ateinančiam Dievo Sūnui (plg. Lk 2, 6–7). Kilus grėsmei iš Erodo, norinčio nužudyti Kūdikį, Juozapas dar kartą įspėjamas sapne jį apsaugoti ir vidurnaktį organizuoja pabėgimą į Egiptą (plg. Mt 2, 13–14).

Paviršutiniškai skaitant tuos pasakojimus visuomet susidaro įspūdis, jog pasaulis priklauso nuo stipriųjų ir galingųjų malonės, tačiau Evangelijos „geroji naujiena“ atskleidžia, kad, nepaisydamas žemiškųjų valdovų arogantiškumo ir prievartos, Dievas visada randa būdų įgyvendinti savo išganymo planą. Taip pat mūsų gyvenimas kartais atrodo pernelyg priklausomas nuo stipriųjų malonės, bet Evangelija mums sako, kad Dievas visada geba išsaugoti tai, kas svarbu, jei tik pasinaudojame ta pačia kūrybine drąsa kaip dailidė iš Nazareto. Jis problemą paverčia galimybe visada pirmiausia pasitikėdamas Apvaizda.

Jeigu kartais mums atrodo, kad Dievas mums nepadeda, tai nereiškia, kad jis mus apleido, tiesiog tai rodo, kad jis pasitiki mumis ir tuo, ką galime suplanuoti, sugalvoti ir atrasti.

Tai yra ta pati kūrybinė drąsa, kokią parodė paralitiko bičiuliai, kurie jį, norėdami parodyti Jėzui, nuleido pro stogą (plg. Lk 5, 17–26). Sunkumai nesustabdė jų drąsos ir atkaklumo. Jie buvo įsitikinę, kad Jėzus gali išgelbėti ligonį: „Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi. Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“ (19–20 eil.). Jėzus vertina kūrybingą tikėjimą, su kuriuo tie žmonės stengėsi atgabenti pas jį savo sergantį bičiulį.

Evangelija nepateikia jokių žinių, kaip ilgai Marija su Juozapu ir Vaiku liko Egipte. Tačiau tikrai jiems reikėjo valgyti, rasti namus, darbą. Nereikia daug vaizduotės, kad galėtume užpildyti tai, ką Evangelija šia tema nutyli. Šventoji Šeima turėjo dorotis su konkrečiomis problemomis kaip ir visos kitos šeimos, kaip daugelis mūsų brolių ir seserų migrantų, kurie ir šiandien verčiami nelaimių ir bado stato pavojun savo gyvybę. Šia prasme tikiu, kad šventasis Juozapas iš tikrųjų yra ypatingas globėjas visų žmonių, kurie turi palikti savo kraštą dėl karo, neapykantos, persekiojimo ir skurdo.

Evangelijoje pažymima, jog visos scenos, kuriose veikia Juozapas, baigiamos tuo, kad jis keliasi, pasiima Kūdikį ir jo motiną ir daro tai, ką Dievas jam liepė (plg. Mt 1, 24; 2, 14. 21). Jėzus ir jo Motina Marija yra mūsų tikėjimo brangiausias turtas[21].

Išganymo plane negalima atskirti Sūnaus nuo Motinos, kuri „žengė tikėjimo taku ir ištikimai išlaikė vienybę su Sūnumi iki pat kryžiaus“[22].

Turime visada savęs klausti, ar iš visų jėgų saugojame Jėzų ir Mariją, kurie slėpiningu būdu yra patikėti mūsų atsakomybei, mūsų rūpinimuisi, mūsų globai.

Visagalio Dievo Sūnus ateina į pasaulį kaip silpnutis kūdikis. Jam reikia Juozapo, kuris jį gintų, saugotų, globotų, ugdytų. Dievas pasitiki šiuo žmogumi, panašiai kaip juo pasitiki Marija, kuri mato, kad Juozapas ne tik siekia išgelbėti jos gyvybę, bet ir visada rūpinsis ja ir kūdikiu. Šia prasme šventasis Juozapas negali nebūti Bažnyčios Globėju, nes Bažnyčia yra Kristaus Kūno tąsa istorijoje, o tuo pat metu Bažnyčios motinystėje glūdi Marijos motinystė[23]. Juozapas, globodamas Bažnyčią, ir toliau globoja Kūdikį ir jo motiną, taip pat mes, mylėdami Bažnyčią, nepaliaujamai mylime Kūdikį ir jo motiną.

Šis Kūdikis vėliau pasakys: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Taigi kiekvienas stokojantis, kiekvienas vargstantis, kiekvienas kenčiantis, kiekvienas mirštantis, kiekvienas svetimšalis, kiekvienas kalinys, kiekvienas ligonis yra „tas Kūdikis“, kurį Juozapas ir toliau globoja. Todėl šventojo Juozapo šaukiamasi kaip nelaimingųjų, stokojančių, tremtinių, kenčiančiųjų, vargstančiųjų ir mirštančiųjų globėjo. Būtent todėl Bažnyčia negali nemylėti mažiausiųjų, nes Jėzus jiems teikė pirmenybę, pats tapatinosi su jais. Iš Juozapo turime mokytis to paties rūpinimosi ir atsakomybės: mylėti Kūdikį ir jo motiną; mylėti sakramentus ir gailestingąją meilę; mylėti Bažnyčią ir vargšus. Kiekvienas iš tų dalykų visada yra Kūdikis ir jo motina.

Georgesas de La Touras, „Jėzus dailidės Juozapo dirbtuvėse“ (fragmentas, 1640 m.). Wikipedia.org nuotrauka

6. Tėvas darbininkas

Ryšys su darbu yra vienas iš šventajam Juozapui būdingų aspektų, kuris pabrėžiamas nuo popiežiaus Leono XIII pirmosios socialinės enciklikos Rerum novarum. Šventasis Juozapas buvo dailidė, kuris dorai dirbo, kad išlaikytų savo šeimą. Iš jo Jėzus išmoko, kaip vertinga, oru ir džiugu valgyti duoną – savo darbo vaisių.

Mūsų laikais, kai darbas, regis, iš naujo tampa neatidėliotina socialine tema, o bedarbystė kartais pasiekia įspūdingo masto – ir tose šalyse, kuriose jau dešimtmečiais išgyvenama gerovė, – būtina suprasti ir iš naujo įsisąmoninti orumą teikiančio darbo reikšmę; čia mūsų šventasis yra pavyzdinis globėjas.

Darbas tampa dalyvavimu pačiame išganymo darbe, galimybe pagreitinti Dievo karalystės atėjimą, plėtoti savo gebėjimus ir savybes atiduodant juos visuomenės bei bendruomenės tarnystei. Darbas tampa galimybe ne tik siekiant savirealizacijos, bet pirmiausia ir įgyvendinant pamatinės visuomenės ląstelės – šeimos tikrovę. Bedarbystės paliesta šeima dar stipriau patiria sunkumus, įtampas, skaldymosi grėsmes, taip pat iš beviltiškumo kylančią ir neviltį didinančią suirimo pagundą. Kaip galėtume kalbėti apie žmogiškąjį orumą, jei nesiektume, kad visi ir kiekvienas turėtų oraus pragyvenimo galimybę?

Dirbantis žmogus, nepriklausomai nuo to, kokią užduotį atlieka, bendradarbiauja su pačiu Dievu ir tampa mus supančio pasaulio kūrėju. Mūsų laikų krizė, kuri yra ekonominė, socialinė, kultūrinė ir dvasinė, tebūna mums visiems iššūkis iš naujo įžvelgti darbo vertę, prasmę ir būtinybę, kad iš naujo atsirastų „normalumas“, kur nė vienas nebūtų išskirtas. Šventojo Juozapo darbas mums primena, kad tapęs žmogumi pats Dievas neniekino darbo. Nedarbas, palietęs daugelį brolių ir seserų, o pastaruoju metu dar labiau išplitęs dėl Covid-19 pandemijos, turi paraginti mus peržiūrėti savo prioritetus. Prašykime šventąjį Juozapą darbininką, kad gebėtume rasti būdų, kaip įgyvendinti įsipareigojimą suteikti darbą kiekvienam jaunuoliui, kiekvienam asmeniui, kiekvienai šeimai!

Šventoji Šeima
Cathopic.com nuotrauka

7. Šešėlyje liekantis tėvas

Lenkų rašytojas Janas Dobraczyńskis savo knygoje „Tėvo šešėlis“[24], pasirinkęs romano žanrą, pasakoja apie šventojo Juozapo gyvenimą. Įtaigiu šešėlio įvaizdžiu jis apibūdina Juozapo asmenį, kuris Jėzui yra dangaus Tėvo šešėlis žemėje: jį saugo, globoja, nuo jo neatsiskirdamas seka jo pėdomis. Pamąstykime apie tai, ką Mozė primena Izraeliui: „Ten [dykumoje] matei, kaip Viešpats, tavo Dievas, nešė tave, kaip žmogus neša savo sūnų visą kelią, kuriuo keliavote“ (Įst 1, 31). Taip Juozapas visu savo gyvenimu įgyvendino tėvystę[25].

Tėvu negimstama, tėvu tampama. Tėvu tampama ne tik todėl, kad į pasaulį paleidžiamas vaikas, bet kad atsakingai juo rūpinamasi. Kiekvieną kartą, kai kas nors imasi atsakomybės už kito gyvenimą, tam tikra prasme jo atžvilgiu įgyvendina tėvystę.

Mūsų laikų visuomenėje vaikai dažnai atrodo esą betėviai našlaičiai. Šiandienos Bažnyčiai taip pat reikia tėvų. Šventojo Pauliaus korintiečiams skirtas įspėjimas lieka nuolat aktualus: „Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų“ (1 Kor 4, 15); kiekvienas kunigas ar vyskupas turėtų galėti ištarti įkandin apaštalo: „Paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje“ (ten pat). O galatams Paulius sako: „Mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 19).

Būti tėvu reiškia įvesti vaiką į gyvenimo patirtį, į tikrovę. Ne sulaikyti, ne įkalinti, ne pasisavinti, bet įgalinti jį rinktis, priimti laisvę, leistis į kelią. Veikiausiai todėl pagal tradiciją Juozapas vadinamas tėvu ir apibūdinamas kaip „skaistusis“. Tai nėra tik emocinis apibūdinimas, juo išreiškiama nuostata, priešinga savinimuisi. Skaistumas yra laisvė nesisavinti visose gyvenimo srityse. Tik tuomet, kai meilė yra skaisti, ji yra tikra meilė. Meilė, kuri nori savintis, galiausiai visuomet tampa pavojinga, ji varžo, slopina, daro žmogų nelaimingą. Pats Dievas pamilo žmogų tyra meile, palikdamas jam laisvę klysti ir elgtis priešingai Jam. Meilės logika visuomet yra laisvės logika, o Juozapas gebėjo mylėti su ypatinga laisve. Jis niekuomet nesiekė būti centre. Moka pasitraukti į šalį, o į savo gyvenimo centrą statyti Mariją ir Jėzų.

Juozapo laimė grindžiama ne aukos, bet dovanos logika, dovanojant save. Šio žmogaus niekada nematome nusivylusio, jis visuomet išlieka pasitikintis. Jo atkaklus tylėjimas nėra priekaištų svarstymas, bet visada reiškia konkretų pasitikėjimą. Pasauliui reikia tėvų, jis atmeta despotus, atmeta tuos, kurie nori išnaudoti ir pasisavinti kitą užpildydami savyje esančią tuštumą; atmeta tuos, kurie painioja autoritetą su autoritarizmu, tarnavimą su servilizmu, diskusiją su priespauda, artimo meilę su globėjiškumu, jėgą su niokojimu. Kiekvienas tikras pašaukimas kyla iš dovanojimosi, kuris yra brandžios aukos vaisius. Taip pat kunigystėje ir pašvęstajame gyvenime reikalinga tokio pobūdžio branda. Jei pašaukimas, tiek į santuoką, tiek į celibatą ar mergeliškumą, nesubręsta iki dovanojimosi, apsiriboja tik aukos logika, tuomet, užuot ženklinęs meilės grožį ir džiaugsmą, jis gali reikšti nelaimę, liūdesį ir nusivylimą.

Tėvystė, kuri nepasiduoda pagundai gyventi vaikų gyvenimu, visuomet plačiai atveria netikėtas erdves. Kiekvienas vaikas visada su savimi atsineša slėpinį, visišką naujovę, kuri gali būti išskleista tik padedama tėvo, kuris gerbia jo laisvę. Toks tėvas suvokia, kad atliko savo ugdomąjį darbą ir iki galo išgyvena savo tėvystę tik tuomet, kai tampa „nenaudingas“, kai pamato, kad vaikas tampa savarankiškas ir pats eina gyvenimo keliu; toks tėvas atsiduria Juozapo situacijoje: jis visuomet žinojo, kad tas Vaikas nėra jo nuosavybė, kad jis tik patikėtas jo globai. Būtent tai leidžia suvokti Jėzus sakydamas : „Nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje“ (Mt 23, 9).

Kiekvieną kartą vykdydami tėvystę, turime atsiminti, kad tai yra ne savinimasis, bet „ženklas“, nurodantis kilnesnę tėvystę. Tam tikra prasme visi ir visada esame kaip Juozapas: esame šešėlis vienintelio dangaus Tėvo, kuris „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45); tai šešėlis, sekantis paskui Sūnų.

Popiežius Pranciškus. „Vatican News“ nuotrauka

***

„Kelkis, imk kūdikį su motina“ (Mt 2, 13), sako Juozapui Dievas.

Šio Apaštališkojo laiško tikslas yra ugdyti meilę šiam didžiam šventajam, kad būtume paskatinti melsti jo užtarimo, sekti jo dorybėmis ir jo uolumu.

Iš tikro ypatinga šventųjų misija nėra stebuklų darymas bei malonių teikimas, bet tai yra mūsų užtarimas Dievo akivaizdoje, panašiai kaip tai darė Abraomas[26] ir Mozė[27], kaip „vienintelis Tarpininkas“ Jėzus (plg. 1 Tim 2, 5), kuris pas Dievą Tėvą yra mūsų „Užtarėjas“(1 Jn 2, 1), „amžinai gyvas, kad [mus] užtartų“ (plg. Žyd 7, 25; plg. Rom 8, 34).

Šventieji padeda tikintiesiems „siekti šventumo ir savo luomo tobulumo“[28]. Jų gyvenimas yra konkretus įrodymas, kad įmanoma gyventi Evangelija.

Jėzus kvietė mokytis iš jo: „Aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29); ir šventieji savo ruožtu yra sektini gyvenimo pavyzdžiai. Šventasis Paulius aiškiai ragino: „Būkite mano sekėjai“ (1 Kor 4, 16)[29]. Šventasis Juozapas apie tai byloja savo iškalbingu tylėjimu.

Tokios daugybės šventųjų pavyzdžių akivaizdoje šventasis Augustinas kėlė sau klausimą: „Nejau nepajėgsi to, ką pajėgė šie vyrai ir šios moterys?“ ir taip jis galutinai atsivertė sušukdamas: „Vėlai pamilau tave, groži, toks senovinis ir toks naujas“[30].

Belieka maldauti šventojo Juozapo malonių malonės – mūsų atsivertimo.

Į jį kreipiamės savo malda.

Sveikiname tave, Atpirkėjo Globėjau,
Mergelės Marijos Sužadėtini.
Dievas tau patikėjo savo Sūnų;
Marija tavimi pasitikėjo;
šalia tavęs Kristus išaugo vyru.

O palaimintasis Juozapai,
ir mums parodyk savo tėviškumą,
vesk mus gyvenimo keliu.
Išmelsk malonės, gailestingumo ir drąsos
ir gink mus nuo visokio blogio. Amen.

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2020 m. gruodžio 8-oji, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė, aštuntieji mano pontifikato metai.

Pranciškus

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

[1] Lk 4, 22; Jn 6, 42; plg. Mt 13, 55;Mk 6, 3.

[2] S. Rituum. Congreg. Quemadmodum Deus (1870 m. gruodžio 8 d.): ASS 6 (1870–71), 194.

[3] Plg. Kalba ACLI nariams Šv. Juozapo Darbininko iškilmės proga (1955 m. gegužės 1 d.): AAS 47 (1955), 406.

[4] Apašt. paraginimas Redemptoris custos (1989 m. rugpjūčio 15 d.): AAS (1990), 5–34.

[5] Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1014.

[6] Malda Šv. Petro aikštėje pandemijos metu (2020 m. kovo 27 d.).

[7] InMatth. Hom., V 3:PG 57, 57.

[8] Homilija (1966 m. kovo 19 d.) Insegnamenti, IV (1966), 110.

[9] Plg. Libro della vita, 6, 6–8.

[10] Daugiau kaip keturiasdešimt metų kasdien po Aušrinės kalbu maldą šv. Juozapui iš XIX a. prancūziškos Jėzaus ir Marijos kongregacijos seserų maldaknygės – joje reiškiamas pamaldumas, pasitikėjimas ir savotiškas iššūkis šv. Juozapo atžvilgiu: „Šlovingasis Patriarche, šventasis Juozapai, Tu savo galybe įvykdai neįmanomus dalykus, skubėk į pagalbą nerimo ir sunkumų momentais. Globok Tau mano patikimas svarbias ir sudėtingas situacijas, kad jos būtų laimingai išspręstos. Mylimasis Tėve, į Tave sudedu visą savo pasitikėjimą. Tegu niekas nesako, kad veltui šaukiausi Tavęs – kadangi su Jėzumi ir Marija gali viską padaryti, parodyk, kad Tavo gerumas toks pat didelis kaip ir Tavo galybė. Amen“.

[11] Plg. Įst 4, 31; Ps 69, 17; 78, 38; 86, 5; 111, 4; 116, 5; Jer 31, 20.

[12] Plg. Apašt. paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 88; 288: AAS 105 (2013), 1057, 1136–1137.

[13] Plg. Pr 20, 3; 28, 12; 31, 11. 24; 40, 8; 41, 1–32; Sk 12 ,6; 1 Sam 3, 3–10; Dan 2; 4; Job 33, 15.

[14] Tokiais atvejais buvo numatyta net užmušti akmenimis ( plg. Įst 22, 20–21).

[15] Plg. Kun 12, 1–8; Iš 13, 2.

[16] Plg. Mt 26, 39; Mk 14, 36; Lk 22, 42.

[17] Šv. Jonas Paulius II. Apašt. paraginimas Redemptoris custos (1989 m. rugpjūčio 15 d.), 8: AAS 82 (1990), 14.

[18] Homilija per beatifikacijos Mišias Viljavisensijyje (Villavicencio, Kolumbija) (2017 m. rugsėjo 8 d.): AAS 109 (2017), 1061.

[19] Enchiridion de fide, spe et caritate, 11, 3:PL 40, 236.

[20] Plg. Įst 10, 19;  22, 20–22; Lk 10, 29–37.

[21] Plg. S. Rituum Congreg. Quemadmodum Deus (1870 m. gruodžio 8 d.): ASS 6 (1870–71), 193; Pal. Pijus IX. Apašt. laiškas Inclytum Patriarcham (1871 m. liepos 7 d.), 331–335: ASS 6 (1870–1871), 324–327.

[22] Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konst. Lumen gentium, 58.

[23] Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 963–970.

[24] Cień Ojca, Warszawa 1977.

[25] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Apašt. paraginimas Redemptoris custos, 7–8 (1989 m. rugpjūčio 15 d.), 8: AAS 82 (1990), 12–16.

[26] Plg. Pr 18, 23–32.

[27] Plg.  17, 8–13; 32, 30–35.

[28] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konst. Lumen gentium, 42.

[29] Plg. 1 Kor 11, 1; Fil 3, 17; 1 Tes1, 6.

[30] Išpažinimai, VIII, 11, 27: PL 32, 761; X, 27, 38: PL 32, 795.