Šv. Juozapatas Kuncevičius – vilnietis, atidavęs gyvybę už Bažnyčios vienybę

Józef Simmler, „Juozapato Kuncevičiaus kankinystė“ (c. 1861). Varšuvos nacionalinio muziejaus eksponatas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Jau daugiau nei 50 metų šventojo Juozapato palaikai ilsisi Šv. Petro bazilikoje, Romoje, Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje. Tai sarkofagas, esantis arčiausiai šv. Petro kapo, – taip Vatikano II susirinkimo tėvai, priėmę šį sprendimą 1963 metais, norėjo pabrėžti šventojo indėlį siekiant Bažnyčios vienybės. Išties Juozapatas prieš 400 metų pradėjo ekumeninį darbą.

Gimęs dabartinės Ukrainos teritorijoje (Voluinės Volodymyre), stačiatikių šeimoje, Ivanas (įstojęs į vienuolyną priėmė Juozapato vardą) Kuncevičius, pritardamas Brastos Bažnytinės unijos deklaruotam Bažnyčios dalies atsivertimui į vienybę su Roma, šiai vienybei skyrė savo gyvenimą. Šie Juozapato dvasiniai ieškojimai subrendo Lietuvos žemėje, Vilniuje, kur jis 1604 m. tapo bazilijonų vienuoliu.

Kartu su būsimu Kijevo metropolitu Josifu Veljaminu Rutskiu 1617 m. įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną, – vienintelį ordiną įkurtą Lietuvoje. Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas tapo pagrindiniu Brastos Bažnytinės unijos priimtų nutarimų įgyvendintoju. Todėl vienuoliai bazilijonai bei kiti Graikų (Rytų) apeigų katalikai vadinami unitais.

1617 metais Juozapatas buvo paskirtas Polocko arkivyskupu. Aktyviai gynė ir tvirtino bendruomenes, kurios, buvusios stačiatikiškos, atkūrė vienybę su Roma. Šv. Juozapatas rūpinosi dvasiniu tikinčiųjų ir šventikų gyvenimu, parašė daug kreipimųsi į savo arkivyskupijos įvairių luomų krikščionis, kaip tobulinti savo pašaukimo gyvenimą pagal Kristaus mokymą. Būsimas šventasis aiškiai suprato, kokia svarbi Bažnyčios vienybė ir visuotinumas.

Didysis Arkivyskupas kardinolas Liubomyr Huzar su Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų parapijos bendruomene 2003 m. Parapijos nuotrauka

Kijevo Rusia priėmė krikštą 988-aisiais, kai Bažnyčia dar nebuvo pasidalinusi, tad Juozapatas nepalaikė Maskvos patriarchato peršamo spaudimo, jog krikščionys, pritariantys Brastos unijai, laikytini išdavikais. Atvirkščiai, šventasis visur ir visus ragino vienytis aplink Kristaus vietininko žemėje sostą, kad, anot Evangelijos, „Tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21) – tai ir buvo viso šv. Juozapato gyvenimo šūkis.

1623 metų lapkričio 12 d. Juozapatas Kuncevičius pats tapo išaugusios priešpriešos auka – ortodoksų tradicionalistų grupės sukurstyta minia nužudė Vitebske vizitacijos metu besilankantį arkivyskupą, o jo kūną įmetė į Dauguvą. Legendos pasakoja apie stebuklingą Dievo pagalbą surasti kūną bei tai, kad šis ilgai išliko nesugedęs – tikintieji tai priėmė kaip asmens šventumo paliudijimą.

Praėjus vos 20 metų Juozapatas buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1867-aisiais popiežius Pijus IX jį paskelbė šventuoju. Šventojo Polocko arkivyskupo palaikai buvo gerbiami įvairiose Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos vietose, o po to Abiejų Tautų Respublikos padalijimo – slepiami ir perlaidoti, nes jie buvo Bažnytinės vienybės priešininkų persekiojami. Iš Bažnyčios istorijos žinoma, kad šventųjų ir būsimųjų šventųjų relikvijos, kaip ir pats Kristus, dažnai yra persekiojami, jas bandoma sunaikinti – kaip antai Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės palaikus. Šv. Juozapato palaikų atveju toks persekiojimas vyko net caro Petro I įsakymu.

Vėliau šventojo Polocko arkivyskupo palaikai pateko į Vieną, 1946 m. iš Austrijos buvo pergabenti į Romą, o 1963 m. – perlaidoti Šv. Petro bazilikoje, kur yra iki šiol.