Šv. Kanutas – Danijos globėjas

Christianas Albrechtas von Benzonas, „Šventojo Kanuto nužudymas“ (1843 m.). Wikipedia.org nuotrauka

Sausio 19 d. minime šv. Kanutą (mirė 1086 m.).

Kanutas – Danijos karalius. Mirus jo tėvui Svenui Estridsonui (1076 m.), jis bandė atgauti karaliaus karūną, pasigrobtą brolio Haroldo, bet tik po šio mirties (1080 m.) tapo Danijos karaliumi.

Kanutas pasižymėjo energija ir ėmė plėsti savo valdomas žemes. Jis uoliai palaikė Bažnyčios veiklą ir besikuriančias jos institucijas. Statė vienuolynus, dvasininkus aprūpino įvairiomis privilegijomis, 8 vyskupus įvedė į senatą, supratęs savo valdžią kaip Dievo teisybės kardą netikėliams bausti.

Tačiau jo bažnytinė politika krašte sukėlė nepasitenkinimą. Grįžęs iš 1085 m. ekspedicijos į Angliją, Kanutas rado tėvynėje kilusią revoliuciją dėl dešimtinės rinkėjų žiaurumo ir grobuoniškumo. Jam teko bėgti į Fiuneno salą. Liepos 10 d. jį užmušė iš minios paleistas akmuo.

Tai įvyko tuo metu, kai po išpažinties ir šv. Komunijos Kanutas klūpojo prieš altorių, todėl buvo pavadintas kankiniu, o 1101 m. karaliaus Eriko III prašymu popiežius Paschalis II jį kanonizavo ir leido perkelti jo kūną.

Nuo tada Kanuto kultas paplito skandinavų kraštuose.

Šv. Kanutas laikomas Danijos globėju.

Parengta pagal „Šventųjų gyvenimus“.